Kaip atspėti rytdienos orą?
Parskrido kovai ir sutelktai ėmė remontuoti savo lizdus — po dienos kitos bus šilti, geri orai. O jei ko-vai parskrido anksti, bet lizdų netaiso, o tik skraido virš jų ir neilgam laikui nutūpia juos arba šalia jų vėl skraido dar keletą dienų bus šalta. Šalvis guli ant akvariumo dugno — bus giedra, blaškosi aukštyn žemyn, dešinėn kairėn — bus lietaus. Para ir ilgiąu iki prasidedant blogam orui, keičian-tis atmosferos slėgiui vijūnas akvariume blaškosi iš apačios j viršų, drumsčia vandenį. Varną kiša snapą, o žąsis spraudžia koją po spar-nu — rytoj bus šalta.
Ilgalaikių prognozių ženklai Protirpose, skardžiuose, šlaituose, geležinkelfo at-šlaitėse pražydo šalpusnis — bus šilta. Ši prognozė būdinga ir balandžio mėnesį. Ant upės, ežero ledo atsirado vandens — greitai atšils.
Soduose nuo žemesnių vietų reikia laiku nuleisti polaidžio vandenį. Tokiame vandenyje labai mažai yra deguonies, ir medžių šaknys jame tarytum dūsta. Be to, tokio ruožo dirvoje kaupiasi medžiams žalingos medžiagos. Ypač ilgo užliejimo bijo braškės. Braškių kerai šunta ir po ledo pluta. Ją taip pat reikia laiku suardyti.
Laisvu laiku kovo mėnesį galima ruošti vietines trąšas, įsigyti nuodingųjų chemikalų. Tiems, kurie laiko skiepūglius skiepyti pavasarį arba serbentų ūglius sodinti, reikia patikrinti, ar nepradėjo sprogti pumpurai. Jeigu pradėjo sprogti, tai ūglius reikia užkasti tamsesnėje sodo vietoje.
Genėjimas. Didelis ir atsakingas darbas sodininkui medžių ramybės laikotarpiu yra genėjimas. Svarbiausias medžių ir krūmų genėjimo uždavinys — tinkamai suformuoti norimo tipo vainiką, neleisti jam sutankėti, išpjaustyti pažeistas ir nudžiugusias, nesveikas, augančias į vainiko vidų, labai nukarusias, susipynusias šakas.
Žodžiu padėti medžiams tinkamai augti ir derėti.
Obelis ir kriaušes genėti galima visą žiemą, serbentus ir agrastus reikia genėti rudenį. Kaulavaisinius geriau genėti kovo mėnesį. Medžius ir krūmus reikia baigti genėti prieš pumpurams pradedant brinkti. Aukštos pusnys kartais palengvina genėjimą. Užlipęs ant jų, sodininkas gali genėti šakas, esančias arčiau vainiko viršūnės. Ant sušalusio sniego ir šakas patogiau surinkti. Tiesa, iki pusiaudienio sniegas ima tirpti ir įdumba. Tada sodininkai ant sniego deda lentas. Bet geriausia medžius genėti anksti rytą, kol sniegas dar pakankamai kietas ir juo galima vaikščioti. Nugenėtas šakas reikia sudeginti iki sprogstant pumpurams. Genint paprastai formuojami dviejų tipų vainikai: rutuliniai — šakos auga visas puses nuo medžio, ir plokšti — šakos auga vertikalioje plokštumoje kryptimi.
Rutulinio vainiko formavimas. Šakų ir kamieno formavimas. Į nuolatinę vietą pasodinti sodinukai jau turi vainiko pagrindą, suformuotą medelyne. Tolesniam formavimui idealiausias yra pagrindas iš trijų šakų, kurios išsivystė iš pumpurų dar medelyne ir nukreiptos į įvairias puses, arba iš keturių šakų, jeigu jos išaugusios retai ir auga kryžmiškai. Obelų kurių atsišakojimai greit lūžtantys, gretimų šakų apatiniame aukšte naudinga palikti dvi. Apatinio aukšto šakos galutinai atrenkamos paprastai antrais trečiais sode augimo metais, kai ryškiai matoma atsišakojimų augimo jėga ir kryptis. Atrenkamos stipriausios šakos, augančios 45-60° kampu.
Tada dažnai reikia išpjauti vieną arba net dvi viršutines šakas, jeigu jų augimo kampas yra siauras. Dažnai išpjauti nereikia, jei vienerius dvejus metus šaka atlenkiama, laipsniškai didinamas augimo kampas. Labai sutrumpinus tokias šakas, mažai laimima, nes išauga nauji ilgi ūgliai, o pavojingas atsišakojimas lieka.
Iš viso vainike ant medžio kamieno turi būti 6— 8 šakos. Praktikuojami du jų augimo ant kamieno variantai. Pirmas variantas dažniausiai taikomas tada, kai medžiai pasodinti plačiomis eilėmis, tankiai. Tada šakos auginamos dviem aukštais: 3-4 apatiniame ir tiek pat viršutiniame. Atstumai tarp aukštų obelims ir kriaušėms paliekami 100-120 cm, vyšnioms ir slyvoms — 70-80 cm.
Šakos nukreipiamos tarpueilius. Apatiniame aukšte paliekamos augti ne daugiau kaip keturios skeletinės šakos, be to, dvi trys gali būti išaugintos iš gretimų pumpurų, o ketvirtoji būtinai šiek tiek toliau. Šiuo atveju kiekvieną tarpueilį orientuojama po dvi šakas, augančias vidutiniškai 35-40° kampu. Jeigu pagrindinės šakos auga gretą arti esančių medžių kryptimi, tai ji keičiama išgenint šoninį atsišakojimą reikiama kryptimi.
Vainiko formavimas:
iš šešių šakų kaip pagrindinės parinktos 2 ir 3 ir joms priešais esanti šaka 5; tarpinė šaka 4 slopinama daug nupjaunant, konkurentas 6 ir nukarusi šaka 7 išpjaunama; šaka 2 spyriu atlenkiama nuo liemens, šaka 5 patempiama prie liemens. Pagrindinės šakos ir ilginamoji mažai trumpinamos. Su ilginamąja konkuruojanti šaka 1 atlenkiama iki horizontalios padėties ir išpjaunama
Viršutinio aukšto šakos auginamos retai su 30— 50 cm tarpais. Gretimos dvi viršutinės šakos leidžiamos tik tada, kai jos auga skirtingus tarpueilius. Viršutinė skeletinė šaka turi būti pavienė. Jos centrinis viršūninis ūglis nupjaunamas, kad kamienas būtų ne aukštesnis kaip 2-2,5 m. Geriausia yra tokia viršutinio aukšto šakų padėtis, kai jos yra virš apatinių. Dėl to vainike galima padaryti vertikalias kiaurymes, pagerinti jų vidini apšvietimą ir sudaryti geresnes sąlygas medžiui prižiūrėti bei vaisiams skinti. Vertikaliomis kiaurymėmis vainikas suskirstomas daugelį plokščių ir dėl to vadinamas plokštiniu.
Nereikalingus šakoms auginti stiprius kamieno atsišakojimus reikia visiškai išpjauti. Neilgi, vidutinio stiprumo, plačiais kampais augantys ūgliai neretinami ir neišgenimi. Jie laipsniškai savaime virs apaugančiomis šakomis.
Antros eilės šakos. Ant pagrindinių pirmos eilės šakų formuojamos pagrindinės (skeletinės) antros eilės šakos. Obelų ir kriaušių jos turi būti vidutiniškai vieno metro atstumu nuo kamieno, pirmos eilės pagrindinių šakų šonuose. Jos turi būti tik pavienės ne mažesniais kaip 60-70 cm tarpais. Ant apatinių skeletinių šakų, orientuotų 1m pločio tarpueilius, auginama po vieną, rečiau po dvi antros eilės šakas. Viršutiniame aukšte antros eilės šakos nepageidautinos.
Šakų augimo reguliavimas. Visais vainiko formavimo metais laikytis subordinacijos ir pusiausvyros taisyklės: formavimo metais kamienas turi būti aukštesnis ir storesnis, negu jo šakos; antros eilės skeletinės šakos turi būti trumpesnės ir plonesnės už pirmos eilės šakas, ant kurių jos auga. Apatinės skeletinės šakos turi būti storesnės už viršutines. Reikia siekti, kad to paties aukšto šakos būtų vienodos pagal augimo stiprumą.
Šakų augimo stiprumas reguliuojamas sutrumpinant stipresnes iki horizontalios linijos, einančios per silpnesnių skeletinių šakų viršūnes. Tačiau kai apatinės skeletinės šakos yra nepakankamai išsivysčiusios, kamieną reikia stipriai nugenėti kartu su viršutinėmis šakomis. O jei sodinukas buvo standartinis, tai pakanka kasmet nugenėti storas ir viršutines šakas apytikriai 1/2 metūglio ilgio ir net daugiau — iki 2/3 ilgio, vidutines — 1/3 metūglio. Silpnos ir apatinės šakos visiškai negenimos arba mažai patrumpinamos. Kad stipriau augtų, jos pritraukiamos prie liemens. Ketvirtais penktais sode augimo metais pailginamieji ūgliai genimi labai mažai. Norint sulyginti šakų augimo stiprumą ir ištaisyti jų augimo kryptį, iš auginamos šoninės reikiamos krypties šakos. Tada viršutinė šakos dalis su vienerių arba kelerių metų mediena nupjaunama virš šoninio atsišakojimo, kuris pasidaro šakos tąsa. Siauri vainikai platinami taip pat iš pagrindinių šakų auginant šonines šakas, einančias į išorę. Genėjimas norint sustiprinti šako 3-4-tais sode augimo metais 1/3 patrumpinami skeletinių šakų.
Apaugančią šakų formavimas. Stiprūs obelų ir kriaušių ūgliai, iš kurių nebus auginamos skeletinės šakos, išpjaunami arba sutrumpinami iki 5-10 cm. Horizontaliai augantys ūgliai netrumpinami, jeigu jiems pakanka vietos. Genėjimas kartojamas dvejus trejus metus, kol susiformuoja žiediniai pumpurai.
Vainiko retinimas. Visais formavimo metais išpjaustomos ligotos, sulaužytos ir vainiko vidų augančios šakos. Išpjaunama viena iš dviejų besitrinančių arba susipynusių šakų. Jeigu dvi šakos nepersipina, bet auga arti viena kitos, beveik lygiagrečiai, tai viena iš jų nupjaunama arba labai sutrumpinama . Gerinant liemens pailginamąsias ir arti jų pjūvio esančias šakas, atsiranda keli stiprūs artimi atsišakojimai su siaurais dvišakumais. Norint išgenėti tokius menturius, iš pradžių parenkamas ilginamasis, kuris gali būti galinis arba vienas iš šoninių gerą padėtį užimančių o paskui, jei reikia, parenkama kitos eilės skeletinė šaka. Kitos šakos nupjaunamos arba labai sutrumpinamos. Dar geriau tokius menturius iš-pjauti po 1,5-2 mėnesių, sutrumpinus pernykštį ilginamąjį, nugnaibius nereikalingus išsišakojimus.
Plokščio vainiko formavimas. Laisvai augančio vainiko apatinis aukštas formuojamas iš dviejų trijų priešais esančių šakų. Viena iš jų turi augti medžių eilės kryptimi, viena arba dvi kitos — iš priešingos pusės, paprastai šiek tiek nukrypusios nuo eilės. Per pirmuosius dvejus metus nuo vainiko formavimo pradžios stengiamasi išlyginti apatines šakas pagal augimo stiprumą, genint stipriausias, įstatant spyrius, pritraukiant prie liemens silpnas šakas ir kitais būdais. Kitos šakos labai susilpninamos trumpinant. Liemens ilginamoji virš šoninių šakų po žiemos—pavasario genėjimo turi būti išlindusi nedaug — apie 20 cm per visus vainiko formavimo metus.
Trečiais metais 60-80 cm aukštyje nuo apatinio aukšto ant liemens pradedamos auginti pavienės arba porinės šakos, skaičiuojant taip, kad atstumas tarp lygiagrečių šakų pagal aukštį būtų ne mažesnis kaip 60 cm, o geriau 1 m. Iš viso vainike auginamos 5-6
šakos. Liemens ilgis — 2-2,5 m. Trečiais šeštais metais, norint plėsti vainiką išilgai eilės, suplokštinti vainiką skersai eilės ir auginti šakas pagal augimo stiprumą, auginamos šoninės šakos. Tada stiprios šakos, augančios į tarpueilių puses, visiškai išpjaunamos, o silpnesnės auginamos šonus ne toliau kaip 70 cm nuo liemens. Formuojant plokščią vainiką, papildomai išpjaunamos šakos iš tarpueilio pusės, kad būtų galima laisvai prieiti prie liemens. Laisvai augantis plokščias obels, kriaušės, trešnės vainikas siekia iki 3 m aukščio pavasarį ir iki 3,5 m rudenį, storis apačioje — 2-2,5 m, viršuje — 1,5— 2 m.
Suaugusių vaismedžių genėjimas.
Vainiko žeminimas. Vainikas žeminamas dėl to, kad patogiau būtų jį prižiūrėti ir vaisius skinti, pagerėtų medžio vidinės ir apatinės dalies apšviestumas, taip pat vaisių kokybė ir prekingumas. Taip išgenėjus, derlius pirmais metais gali kiek sumažėti, bet užtat nuostolis bus visiškai kompensuojamas padidėjus derliui vėlesniais metais, o svarbiausia — nepalyginti geresne vaisių kokybe. Vainiko pažeminimo technika nesudėtinga. Nupjaunama viršutinė liemens dalis su viena dviem storomis viršutinio aukšto šakomis, atveriant kelią šviesai vainiko vidų. Pjūvis daromas virš šoninio atsišakojimo. Vainiko viršūnė išpjaunama 2-2,5 m aukštyje nuo
apatinės šakos. Labai svarbu išlaikyti kaip tik šį reikalavimą. Reikia, kad sodininkas būtų ryžtingas ir nebijotų pirmą kartą žemindamas suaugusio vaismedžio vainiką. Išskyrus liemens viršutinę dalį, nupjaunamos viršutinių šakų viršūnės iki antros eilės atsišakojimų. Pageidautina pjauti iš šono, o ne pagrindinių šakų apačioje. Apšvietus vainiko viršūnę ir stipriai išgenėjus,
masiškai pradeda augti vertikalios šakos. Dalį jų reikia panaudoti apaugančioms šakoms formuoti, smarkiai jas atlenkiant iš vertikalios padėties.
Žinoma, geriau apaugančias šakas formuoti ne iš vertikaliu, o iš palinkusių arba šonus augančių šakų. Ypač geri rezultatai gaunami ši būdą pritaikius slyvoms, trešnėms. Stiprūs ūgliai jaunoms apaugančioms šakoms formuoti atlenkiami per dvejus trejus metus pažeminus vainiką. Kitos vertikalios šakos išpjaunamos arba genint ramybės laikotarpiu, arba vasarą . Vainiko retinimas. Vainikas retinamas dėl to, kad pagerėtų jo vidinės dalies apšviestumas, pailgėtų vaįniko viduje esančių vaisinių šakelių amžius, padidėtų jų sugebėjimas formuoti žiedinius pumpurus ir megzti vaisius, vaisiai geriau nusispalvintų ir būtų geresnio skonio. Iš praretinto vainiko patogiau skinti vaisius, ji geriau purkšti chemikalais. Retinti pradedama nupjaunant nukarusias, sausas, nesveikas, pažeistas, nulaužtas šakas. Išpjaunama viena iš dviejų susikryžiavusių arba besitrinančių šakų, taip pat visos šakos, augančios į vainiko vidų. Be to, išpjaunamos sveikos šakos tankiose vainiko vietose. Tada geriau išpjauti vieną stiprią šaką, negu daug smulkių.
Stipriausiai reikia retinti vainiko viršų. Paplitusi sodininkų klaida — retinti apatinę vainiko dalį, nupjauti šakas liemens apatinėje dalyje paliekant neliestą viršutinę vainiko dalį. Pagrindinį darbą retinant reikia dirbti ne nuo žemės, o viršutinėje medžio dalyje nuo kopėčių arba kito įtaiso. Šias nesudėtingas vainikų retinimo taisykles ne visuomet pavyksta nepatyrusiems sodininkams įvykdyti. Sunku yra ir dėl to, kad genima medžio ramybės laikotarpiu, kai nėra lapų, ir teisingai nustatyti, kiek reikia praretinti gana keblu. Dažnai sodininkui gaila pjauti sveikas šakas, dėl to medžio vainikas nepakankamai išretinamas. Ši spraga aptinkama ne iš karto po genėjimo, o vasarą, kai medis sulapoja. Vainiką retinti būna daug lengviau pritaikius vertikalių angų išpjovimo būdą.
Tada vainikas suskirstomas į atskiras dalis. Angų skaičius priklauso nuo šakų skaičiaus ir padėties apatiniame aukšte: jei yra penkios šakos, tai daromos penkios angos. Angos plotis 15-20 metų amžiaus obelies vainiko periferijoje turi būti apie 1 m, liemens kryptimi ji sumažėja iki 50— 70 cm, kad tokioje angoje laisvai tilptų žmogus. Angos ribose reikia išpjauti visas šakas, ypač vai-niko vidurinėje ir viršutinėje dalyje. Čia angos ribose gali pasitaikyti skeletinių šakų. Jas reikia nupjauti virš šoninio dvišakumo, kuris turi tinkamą krypti. Apatinėje vainiko dalyje angai padaryti išpjaunama daugiausia nedaug apaugančių šakų. Jeigu angos riboje yra antros eilės skeletinių šakų, tai jos išpjaunamos.
Angos 10-25 metų amžiaus obelyse ir kriaušėse pjaunamos bendrai vainiką retinant, o senesniuose medžiuose, kai atliekamas atjauninamasis genėjimas. Angos medžio vainike gana greitai apauga jaunomis šakomis, kurios mažiau už senas trukdo vainiką prižiūrėti arba vaisius skinti. Vėliau šakos angose išpjaustmos vieną kartą per trejus metus.
Atjauninamasis genėjimas. Jo esmė yra ta, kad periodiškai trumpinamos senos šakos pjaunant daugiametę medieną. Priklausomai nuo medžio amžiaus, jo būsenos ir šakų augimo nusilpimo laipsnio taikomas vienas iš šių atjauninamojo genėjimo būdų:
- nestiprus atjauninimas — nupjaunami skeletinių šakų galai su pastarųjų dvejų trejų metų ūgliais;
- vidutinis atjauninimas — nupjaunami apytikriai pastarųjų ketverių septynerių metų ūgliai;
- stiprus atjauninimas — šakos trumpinamos, pjaunant apytikriai 10-12 metų ir senesnę medieną;
- visiškas atjauninimas — nupjaunama 2/3 šakų ilgio ir išauginamas naujas vainikas iš vilkūglių.
Nestiprus atjauninamasis genėjimas taikomas 18— 20 metų amžiaus obelims, o ankstyvtijų veislių — anksčiau, slyvoms — nuo 8-10 metų, vyšnioms nuo 6— 8metrų, sutrumpinant gali iki 10-15 cm. Tada nupjaunami šoninių dvišakų šakų arba apaugančių šakelių galai. Vidutinis atjauninamasis genėjimas taikomas apie 25 metų obelims, jei anksčiau vainikas nebuvo atjauninamas, nupjaunamos viršutinių šakų atšakos, orientuotos viršų, o viršutinės — šonus, kad sumažėtų vainiko skersmuo, pakiltų jo apačia ir medis taptų žemesnis. Laikomasi priklausomumo taisyklės: pagrindinė šaka turi būti ilgesnė, negu jos atšaka. Vyšnios ir slyvos taip pat geriau auga ir dera po vidutinio atjauninamojo genėjimo, kai nupjaunami pastarųjų 3-6 metų ūgliai. Atjauninamas 30-40 metų amžiaus obelis reikia stipriai išgenėti. Tada vainiko skersmuo sumažėja apytikriai 1,5 m. Genėjimo taisyklės tokios pačios kaip ir vidutinio atjauninamojo genėjimo. Kitais metais po atjauninamojo genėjimo genimos apaugančios daugiametės šakos, jos retinamos.
Stiprios vienametės šakos, augančios vertikaliai, daugiausia išpjaunamos, o augančios tam tikru kampu — paverčiamos apaugusiomis šakomis genint arba atlenkiant jas horizontaliai. Taikant atjauninamąji genėjimą labai pailginamas vaismedžių produktyvusis periodas ir pagerėja kokybė. Atjauninti vainikai pasidaro kompaktiškesni, mažesni, o vaisiai vienodžiau pasiskirsto ant šakų. Išgenėtos šakos mažiau nusvyra nuo naštos ir reikia kelis kartus mažiau ramsčių, negu neatjaunintiems medžiams. Netinkamai elgiasi tie, kurie, norėdami palengvinti darbo sąlygas po vainiku pomedyje nupjausto medžių apatines storas šakas. Taip jie padaro dideles žaizdas, kuriose vėliau susidaro drevės arba net medžiai žūva.
Šiltadaržyje. Kovas, nors ir pirmasis pavasario mėnuo, bet daržininkai mėgėjai dar prižiūri daržoves, pasėtas žieminiuose šiltnamiuose arba dėžutėse kambariuose arba pritaikytose patalpose. Ypatingo dėmesio reikia agurkams. Kovo pirmomis dienomis agurkus jau galima skinti. Tuo pat metu, jeigu nebuvo galimybės vasario mėnesį, sėjami salierai daigams, kurie bus sodinami lauke, taip pat sodinami į nuolatinę vietą šiltnamyje pomidorų daigai. Jų sėklos daigams buvo pasėtos dar sausio pradžioje. Ypatingas dėmesys skiriamas agurkų priežiūrai. Jei reikia, agurkai apdulkinami dirbtinai.
Pradėję derėti augalai tręšiami kartą per septynias dienas. Šiam tikslui geriausiai tinka daržo mišinys. Pirmiems tręšimams 50 g tokio mišinio ištirpinama 10 1 vandens ir tokio tirpalo išliejama po pusę litro vienam augalui.
Vėliau tirpalo koncentracija padvigubinama (100 g i 10 1) ir augalui išliejama daugiau tirpalo.[the_ad id=”2059″]Augalai papildomai tręšiami saulėtomis dienomis. Išlindusios į paviršių agurkų šaknys užpilamos dirvos mišiniu. Šaknys užpilamos apytikriai tris kartus per sezoną. Agurkai skinami kas antra trečia diena, nes kuo jaunesni agurkai nuskinami, tuo daugiau užauga naujų. Labai žiūrima, kad agurkų nepražudytų voratinklinė erkė. Ypač dažnai erkė pūola, jei šiltnamyje oras sausas. Tada lapų apatinėje pusėje galima pamatyti šviesiai žalias lyg įdurtas dėmes. Radus tokių dėmių, augalai purškiami karbofoso tirpalu (30 g į 10 1 vandens). Purškimas pakartojamas po 5-7 dienų. Tie daržininkai mėgėjai, kurie nevartoja nuodingųjų chemikalų, purškia bulvienojų antpilu. Imama 1200 g šviežių bulvienojų (du tris kartus mažiau negu sausų), susmulkinama ir užpilama 10 1 vandens. Paliekama 3-4 valandas nusistoti ir tuojau purškiami augalai. Lapai purškiami iš apačios. Po 3-4 valandų voratinklinė erkė žūva. Voratinklinei erkei naikinti vartojamas ir pomidorų lapų bei stiebų nuoviras (400 g susmulkintų lapų bei stiebų virinama 10 1 vandens 30 min ant silpnos ugnies). Paskui imama 2 1 nuoviro 10 1 vandens, įdedama 30 g skalbimo muilo arba skalbimo miltelių ir auglalai purškiami. Geri rezultatai gaunami ir nupurškus svogūnų lukštų antpilu, česnakų (50 g j 10 1 vandens) ištrauka ir kitomis liaudies priemonėmis.
Kovo mėnesį daržininkai mėgėjai tvarko savo inspektus. Iš pradžių iš jų duobių išmetamas,
sniegas, o paskui žemė ir mėšlas. Žemė ir mėšlas sumaišomas ir kraunamas krūvą. Per vasarą mėšlas gerai supuvo ir pasidarė gera puveninga žemė inspektams kitais metais pripildyti. Nuvalyti inspektų langai ir rąsteliai dezinfekuojami 10% natrio šarmo arba silpnu chlorkalkių tirpalu. Valant inspektus, kartu pradedamas kaitinti ir mėšlas. Jeigu mėšlas neperšalo ir gerai išsilaikė, tai per 15-20 dienų jį galima paruošti krauti inspektus. Tam tikslui mėšlas šakėmis numetamas 0,5 m šoną. čia jis smulkinamas ir kraunamas 2-2,5 m ilgio ir pločio krūvas. Jos turi būti ne aukštesnės kaip 1,5 m, kad ne-susigulėtų. Kad mėšlas greičiau įšiltų, krūvoje iškasamos iki 1 m gylio duobės ir prikraunamos arklių mėšlo. Neturint tokio mėšlo, karšti židiniai sudaromi karštu vandeniu, negesintomis kalkėmis (užpilant jas vandeniu) arba karštais akmenimis. Paskui krūva uždengiama šiaudų pynėmis arba šiaudingu mėšlu. Kai visa krūva įkaista, ji perkasama pakartotinai ir po 2-3 dienų sukraunama inspektą. Neįkaitinto mėšlo į inspektą krauti negalima. Prieš kraunant mėšlą ant inspekto dugno dedamas 10 cm storio šiaudingo mėšlo arba smulkių žabų, pjuvenų sluoksnis, norint biokurą izoliuoti nuo įšalusios žemės, įleisti oro, kad mėšlas geriau degtų. Mėšlas kraunamas šakėmis ir užpakaline dalimi suplūkiamas. Ypač stipriai suplūkiama viduryje ir prie kad nesusidarytų įdubų. Paskui inspektas už-dengiamas langais ir apšiltinamas šiaudų pynėmis. Po 3-5 dienų tikrinama, ar mėšlas vienodai dega. Gerai degantis mėšlas per šį laiką nusėda. Jis palyginamas mediniu plūktuvu apatinio rąstelio lygyje, ir dezinfekcijai mėšlo paviršius apibarstomas pelenais arba negesintomis kalkėmis.
Paskui pilamas 4-5 cm storio trupininių durpių arba pjuvenų sluoksnis. Tik po to galima pilti velėninę arba vasarą paruoštą lauko žemę arba sudėti dėžutes su pasėtomis jame sėklomis daigams. Jeigu mėšlas neužpiltas trupininių durpių arba pjuvenų sluoksniu, tai ant jo negalima dėti dėžučių su pasėtomis sėklomis: išsiskiriantis amoniakas daigus gali pražudyti. Durpės, pjuvenos ir žemė amoniako garus sugeria. Inspektuose auginami ne tik daigai, bet ir žalumynai: svogūnai, salotos, ridikėliai.
Kovas, beveik kiekvienas jo penkiadienis,— ypač tinkamas laikas daugelio daržovių sėklas sėti daigams. Pavyzdžiui, jeigu daržininkas mėgėjas turi šiltnamėlį, šiltą inspektą su mėšlu arba apšiltintą gruntą po plėvele, tai pirmą dešimtadienį reikia sėti pomidorų, pipirų, baklažanų sėklas daigams. Antrą kovo penkiadienį sėjamos daigams svogūngų sėklos. Šiuos daigus paskui reikės auginti lauke. Trečią penkiadienį (kovo 10-15) sėjamos ankstyvųjų gūžinių baltųjų kopūstų, žiedinių kopūstų, gūžinių raudonųjų kopūstų, garbanotųjų kopūstų, taip pat ropinių kopūstų ir brokolių sėklos daigams.
Kovo ketvirtą penkiadienį inspektus su mėšlu sėjami ridikėliai, salotos, krapai, Chibinskaja veislės salotiniai kopūstai, sodinami svogūnai laiškams. Tuo pat laiku sėjami daigams pomidorai ir agurkai, kurie bus auginami lauke ir po plėvele. Kad pomidorų ir agurkų daigai būtų atsparesni, jų sėklos sudrėkinamos ir išbrinkusios laikomos 2-3 paras 1-3° C žemiau nulio. Kovo pabaigoje ankstyvųjų bulvių gumbai dedami jarovizacijai (daiginimui). Šių veislių gumbai paskui sodinami balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje pietiniuose šlaituose, gerai nuo vėjo apsaugotose vietose. Jarovizacijai atrenkami sveiki 80-100 g masės gumbai ir išdėliojami ant grindų arba stelažų dviejų trijų gumbų sluoksniu šviesioje šiltoje (10-15° C) patalpoje. Laikant žiemą atsiradę balti diegai nulaužomi. Daiginimo laikotarpiu kas 6-8 dienos gumbai apžiūrimi, apvartomi, išrenkami nesveiki ir supuvę.
Po 25-35 dienų ant gumbų atsiranda žali arba violetiniai 1-2 cm ilgio daigai. Atsiradus tokiems daigams, bulves galima sodinti, jei pastoviai atšilo ir 10 cm gylyje žemė pakankamai įšilo. Tokios sąlygos paprastai būna balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje. Bulves sodinti reikia atsargiai, kad nebūtų pažeidžiami daigai. Jeigu pavasaris ankstyvas ir šiltas, tai paskutinėmis kovo dienomis sėjamos vidutinio ankstyvumo ir vėlyvųjų veislių kopūstų sėklos daigams. Visų rūšių daržovių daigus reikia nuolat prižiūrėti, laiku išpikuoti, laistyti, papildomai tręšti.
Kovas — atsakingiausias bičių žiemojimo laikotarpis. Dėl mažiausios bičių šeimų nepriežiūros tiek žiemojimo patalpoje, tiek laisvėje šeima gali nusilpti arba žūti. Šį mėnesį atgyja gamta, o kartu su ja aktyvesnės darosi ir bitės, padaugėja perų. Todėl joms reikia daugiau maisto. Svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kad atgijo gamta, atėjo pavasaris, bet ir į bitės sveikatos būklę. Juk jos žarnyne per žiemą susikaupia daug nesuvirškinto maisto, išmatų. Kovo mėnesį šis likutis siekia pusę bitės svorio.
Žiemojimo metu bitininkai mėgėjai dažniau lankosi žiemojimo patalpoje, stebi jos oro temperatūrą. Jeigu žiemojimo patalpoje temperatūra būna aukštesnė kaip 5-6° šilumos, tai atidaromos visos avilių lakos, patalpos geriau vėdinamos: nakčiai atidaromos durys, orlaidės grindyse, patalpą atnešama dėžių su ledais arba sniegu. Kartą per savaitę priklausomai nuo bičių būsenos gumine žarnele arba be jos paklausoma per laką, kaip elgiasi bičių šeima, paskui imamasi atitinkamų priemonių bičių gyvenimui palengvinti.
Jeigu bitės ūžia, dergia lakas, tai tuoj pat, sulaukus šiltos saulėtos dienos (kad oro temperatūra būtų 10-12°), aviliai išnešami iš žiemojimo patalpos ir statomi nuo vėjo apsaugotoje saulėtoje vietoje. Aplink avilius ir ypač prieš lakas plonai paklojama šiaudų arba žemė uždengiama toliu.
Kai tik bitės apsiskraido, aviliai vėl sunešami. Kovo mėnesį kruopščiai ruošiama bityno aikštelė aviliams išnešti iš žiemojimo patalų. Kad bityno aikštelėje sniegas greičiau nutirptų, jis padengiamas pelenais, durpėmis, o susigulėjęs supurenamas.
Barstoma jeigu dienos saulėtos, šiltos ir avilius laikas išnešti iš žiemojimo patalpos, o jei sniego dar daug, tai jie tada statomi ant kuoliukų, o sniegas prieš lakas apdengiamas šiaudais arba toliu. Šiauriniuose respublikos rajonuose taip būna ne tik kovo mėnesį, bet net pirmą ir antrą balandžio dešimtadienį.
Avilius iš žiemojimo patalpos skubama išnešti tik tada, kai žiemojimas nepalankus. Kai [the_ad id=”2059″]žiemojimas palankus, aviliai iš žiemojimo patalpos išnešami tada, kai oro temperatūra dieną pastoviai būna 10-12° šilumos, kai upės išneša ledus, pražysta snieguolė, gluosnis, karklas, šalpusnis, lazdynas. Kovo pabaigoje ir gegužės pradžioje dar labai mažai žiedų, kad bitės galėtų apsirūpinti medumi. Todėl bitėms — perų maitintojoms ir kitoms — medui suskystinti ir oro drėgmei padidinti reikia vandens. Kai vandens trūksta, bitės būna priverstos skristi iš avilio šaltą orą. Dėl to daug bičių prie šalto vandens sustingsta ir žūva. Kad taip neatsitiktų, patyrę bitininkai gerai apsaugotoje nuo vėjo ir saulės šildomoje vietoje pastato girdytuvę su šiltu, truputį cukrumi pasaldytu vandeniu. Vanduo girdytuveje saldinamas tik pirmąsias dienas, norint privilioti bites, o paskui, kai bitės prie jo pripranta, nesaldinamas.
Šalia atviros girdytuvės su pasaldintu vandeniu rūpestingi bitininkai padeda girdytuvę ir su truputį pasūdytu vandeniu bei ištirpintu jame kobaltu (pusė tabletės 3l vandens). Pašildyto, truputį pasūdyto vandens su jame ištirpintu kobaltu pripilamas trilitrinis stiklainis, jis aprišamas keturiais penkiais sluoksniais marlės, apverčiamas dugnu į viršų ir įstatomas į kokią nors atramą. Tokia atrama gali būti prie ko nors prikalta lenta su apskrita skyle, į kurią sandariai įeina stiklainio kaklelis ir tvirtai laikosi vertikalioje padėtyje. Vanduo laša ant lentos su zigzaginiu loveliu.
Jeigu bitės žiemoti nesuvežtos žiemojimo patalpą, o paliktos bityne, tai kovo mėnesį nuo avilių nuvalomas sniegas, lakos, ypač viršutinės, nutaisomos taip, kad bitės bet kurią dieną galėtų apsiskraidyti. Išoriniai avilių dangalai (šiaudų pynės, tolis, plėvelė) nenuimami tol, kol pasidaro pastovi šiluma. Jeigu bitininkas mėgėjas gerai žino, kad jo bitės, esančios laisvėje, gana gerai aprūpintos maistu ir neblogai žiemoja, tai ir kištis į jų gyvenimą iki pirmo apsiskraidymo nereikia. Tada pakanka bet kurios sistemos aviliuose atidaryti viršutines lakas. Tačiau patyrę bitininkai būna labai atsargūs. Būna, kad kitomis kovo dienomis saulė aiškiai šviečia, bet oras šaltas. Tokiomis dienomis lakos pridengiamos nuo saulės spindulių, kad jie neviliotų bičių iš avilio, nes šaltyje jos gali žūti.
Jei galima, bitininkai stebi bites pirmojo pavasarinio apsiskraidymo laikotarpiu ir tuoj po to, tą pačią dieną prabėgomis apžiūri avilius ir nustato, kokia bičių šeimos būsena. Pavyzdžiui, jeigu iš avilio išskrenda nedaug bičių ir jos toli neskrenda, tai šeima badauja. Jai taip pat reikia duoti maisto. Bitės, susirgusios nozematoze, apsiskraido nesutelktai, ilgai ir tingiai, tuštinasi rudu skysčiu. O būna ir taip, kad bitės apsiskraido nesutelktai, greitai bėgioja priekine sienele, tarytum kažko ieško. Tokioje šeimoje nėra motinos. Kaip ir kiek reikia apžiūrėti, nustatoma pagal apsiskraidžiusių bičių elgesį.
Jeigu šeima gerai apsiskraidė, tai visas lizdas neardomas. Išimami tik du trys kraštiniai rėmai, norint įsitikinti, kad šeimos būsena yra gera. Šeimos, kurių elgesys apsiskraidymo metu kelia nerimą, apžiūrimos kruopščiau, išardomas beveik visas lizdas, kad būtų galima įsitikinti, ar yra perų, motina, ar pakanka maisto, kokio stiprumo šeima. Silpnos šeimos paprastai mažinamos. Higienos sumetimais nė vienai dienai nepaliekama avilyje apdergtų korių, šiukšlių. Drėgni, supeliję ir tušti koriai pakeičiami švariais, pašildytais kambaryje medaus ir bičių duonos koriais, kurie laikomi sandėlyje, o šiukšlės išmetamos. Iš avilių su neišimamu dugnu šiukšlės ir negyvos bitės išgriebiamos semtuvėliu, o išimamas nešvarus dugnas pakeičiamas nauju. Jis valomas, de-zinfekuojamas ir paskui įdedamas kitą avilį.
Drėgnos vietos ir diafragma nuvaloma skuduru, pamirkytu 4% formalino tirpale. Apžiūrėti aviliai rūpestingai apšiltinami iš viršaus ir iš šonų, bitės pamaitinamos. Bet kuriuo atveju maisto atsargos papildomos skaičiuojant taip, kad stiprių šeimų lizduose būtų po 10— 12 kg, o silpnų — po 8 kg medaus arba medų panašaus maisto. Jeigu daug negyvų bičių ir įtariama, kad bitės su-sirgo nozematoze arba varoatoze, tai negyvos bitės ir šiukšlės iš avilio siunčiamos į veterinarijos laboratoriją patikrinti ir šioms ligoms išaiškinti. Šiukšlės ir negyvos bitės supakuojamos į popierinius paketėlius, ant kurių užrašoma bityno savininko pavardė ir adresas, analizės tikslas. Gauti rezultatai įrašomi i bityno žurnalą. Laisvi aviliai, rėmai ir kitas inventorius dezinfekuojamas 5% pelenų šarmo arba kalcinuotos sodos tirpalu, pašildytu iki 50-70° C. Išeikvojama apie litrą tirpalo kvadratiniam metrui paviršiaus.
Avilių drobelės, specdrabužiai ir smulkus metalinis inventorius dezinfekuojamas virinant 15-20 min 3% kalcinuotos sodos tirpale. Dezinfekuoti aviliai ir inventorius išplaunami šiltu vandeniu. Žiemojimo patalpa dezinfekuojama 10-20% šviežiai gesintų kalkių tirpalu. Visa, ko nereikia, iš bityno išnešama, reikiamas inventorius sukraunamas tose vietose, kur jis turi nuolat būti.
Naudinga žinoti Bitininkui.
Bitės nepažįsta šeimininko, o pavaldžios tik instinktui. Jas labai erzina svogūnų, česnakų, benzino, žibalo, odekolono, kvepalų, kraujo, prakaito, ypač arklių kvapas, net švarūs neišvėdinti drabužiai. Jie neturi būti pūkuoti, kad bitės į juos neįsipainiotų ir nesupyktų. Geriausia nešioti šviesios medžiagos kombinezoną, kelnes apmauti kojinėmis, nepriklausomai nuo to, ar bitės piktos, ar ne, ant galvos ir veido užsidėti sieteį. Patyrusių ir išmanančių bitininkų bitės visuomet yra taikios.
Naudinga žinoti Daržininkui.
Daug kas domisi, kiek žemės reikia apsėti daržovėmis, kad jomis būtų galima pakankamai aprūpinti keturių asmenų šeimą? Pakanka dviejų arų. Gūžiniais baltaisiais kopūstais galima apsodinti 30 kvadratinių metrų ir 20 kvadratinių metrų visų kitų rūšių , kopūstais.
Pomidorams skirti 35 kvadratinius metrus,
- agurkams — 25,
- morkoms — 10,
- burokėliams —12,
- svogūnams — 10,
- aguročiams, moliūgams,
- baklažanams — 10,
- saldiesiems pipirams — 8,
ridikėliams, špinatams ir kitoms žalioms daržovėms — 15 kvadra-linių metrų, o kitą plotą užsėti ankštiniais (pupelėmis, pupomis, žirniais ir kt.). O jei daržininkas mėgėjas turi tris arus ir juose dar reikia pasodinti ir bulves, tai ankstyvosioms ir vėlyvosioms bulvėms skiriamas trečdalis ploto.
Kad dirva nebūtų alinama ir derlius išsaugotas nuo ligų ir kenkėjų, daržoves kasmet reikia keisti vietomis. Norint racionaliai naudoti žemę, iš vieno sklypo reikia gauti du derlius per metus. Po ankstyvųjų bulvių auginami ridikėliai, ridikai ir daugelis žalių daržovių. Taikomi ir tankinantys pasėliai: kartu su bulvėmis auginami žirniai ir pupelės, o su agurkais — ridikėliai ir krapai.