Azotas
Kai trūksta šio elemento, senesni lapai pradeda gelsti nuo krašto vidurio link (chlorozė). Augalai lėčiau auga, mažai žydi, ištįsta šaknys, sumažėja jų masė. Kai azoto per daug, lapai didėja ir minkštėja, augalai ištįsta, sumažėja jų atsparumas kenkėjams, jie jautresni šalčiui, vėliau žydi ir mezga vaisius.
Fosforas
Kai trūksta šio elemento, seni lapai pasidaro raudonai violetiniai, nenatūraliai stačiai kyla į viršų. Augalai nustoja augti, bet lapai negelsta. Optimalios fosforo koncentracijos ribos labai įvairios, todėl jo perteklius – gana retas reiškinys. Jei fosforo per daug, augalai blogai pasisavina geležį, todėl išryškėja jos trūkumo požymiai.
Kalis
Kalis reguliuoja vandens poreikį. Jei trūksta šio elemento, lapai vysta (nukara), kraštus paveikia chlorozė, rečiau – nekrozė. Kalio, kaip ir fosforo, labai įvairios optimalios koncentracijos ribos, todėl jo perteklius būna retai, tačiau jis gali pasireikšti magnio ir kalcio trūkumo požymiais, nes kalio perteklius trukdo augalams pasisavinti šiuos elementus.
Kalcis
Kai dirvoje trūksta kalcio, gelsta ir džiūsta jauni lapai, nyksta ūglių augimo kūgeliai.
Magnis
Kai trūksta šio elemento, gelsta lapų tarpugysliai, todėl lapas atrodo lyg raštuotas. Magnio pertekliaus požymiai nepastebimi.
Geležis
Kai trūksta geležies, jauni lapai susmulkėja, tarpugysliai pagelsta. Šio elemento trūkumą ypač jautriai jaučia avietės. Geležies pertekliaus požymiai pasitaiko labai retai.
Siera
Šio elemento beveik visose dirvose pakanka.oru
Boras
Būdingiausias boro trūkumo požymis – deformuoti viršūnėlių augimo kūgeliai ir jauni lapai, ilgainiui įgavę pilkai žalią spalvą. Vėliau ant šaknų atsiranda nekrotinės dėmės.
