Jie kilę iš Persijos. Europoje špinatus pradėta auginti XII-XIII amžiuje. Priklauso balandinių (Chenopodiaceae) šeimai. Maistui vartojami lapai.
Lietuvoje špinatų, palyginti su kitomis daržovėmis, auginama mažai. Jų lapuose gausu vitaminų ir mineralinių druskų. Baltymų kiekiu špinatai nusileidžia tik žirniams ir pupelėms.
Špinatai valgomi žali, virti, iš jų gaminamos salotos, košės, tyrės, apkepai, sriubos ir kiti patiekalai. Dažniausiai jie valgomi kaip priedas prie kiaušinių ir mėsos patiekalų. Tačiau vertingiausios žalių špinatų salotos.
Špinatai geriausiai dera vidutinio sunkumo ir sunkesnėje puveningoje ir pakankamai derlingoje dirvoje. Rūgščiose dirvose jie blogai auga. Špinatai auginami po mėšlu tręštų priešsėlių. Jiems skirta dirva tręšiama mineralinėmis trąšomis panašiomis normomis kaip ir salotoms.
Špinatai sėjami keletą kartų per vasarą. Pirmą kartą sėjama anksti pavasarį į tik ką pradžiūvusią 
dirvą. Sėjama 4-5 eilių juostomis 40-50 cm viena nuo kitos ir 20 cm atstumu tarp eilių. Sėklos į dirvą įterpiamos 2-4 cm gyliu. Hektarui apsėti reikia 20-50 kg sėklos. Paprastai špinatai sėjami tankiau, o paskui retinami 8-10 cm atstumu ir vartojami maistui. Jie mėgsta drėgmę, todėl, kai sausa, laistomi.
Špinatai gana atsparūs šalčiams. Jų daigai pakenčia net -6°C temperatūrą. Auginami atskiruose sklypuose arba kaip tankinanti kultūra. Norint turėti špinatų anksti pavasarį, sėjami iš rudens. Mūsų Respublikoje rudenį sėjami vėlai, kad iki žiemos nespėtų sudygti. Špinatų sėklos dygsta 4°C temperatūroje ir sudygsta per 5-6 dienas, o po 25-40 dienų jau galima vartoti jų lapus.
