Medžių perėjimo iš ramybės į vegetaciją laikotarpis Fenofazės balandžio menesį. Balandžio mėnesį pasibaigia vaisinių augalų ramybės laikotarpis ir pra-sideda vegetacija. Pirmoji vegetacijos fenofazė — pumpurų brinkimas.
Iš išbrinkusių pumpurų pasirodo lapeliai arba bu-tonų užuomazgos, arba viena ir kita kartu, priklausomai nuo pumpurų rūšies. Obelų, kriaušių, agrastų, serbentų, aviečių bet kuriuose pumpuruose visuomet yra lapų užuomazgos. Slyvų, vyšnių, trešnių, kaukazinių slyvų, abrikosų, persikų žiediniai pumpurai yra be lapų arba su lapų užuomazgomis. Vislų vaismedžių ir vaiskrūmių žiediniai pumpurai brinksta ir sprogsta anksčiau negu vegetatyviniai. Pirmieji vegetaciją pradeda serbentai ir agrastai. Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje juodųjų serbentų žiediniai pumpurai pradeda brinkti vidutiniškai balandžio pabaigoje.
Atsižvelgiant į tai balandžio mėnesį tik nutirpus sniegui ir pradžiuvus dirvai, sode medžiai nurišami, nuvaloma pluta nuo kamieno ir šakų. Visa degioji medžiaga surenkama į dūminimo krūvas — sodui apsaugoti nuo šalnų žydėjimo fazėje. Medžių kamienai ir šakos baltinami kalkėmis arba kreida. Nuskinami ir sunaikinami mumifikuoti vaisiai — pavojingi užkrėtimo vaisių puviniu arba monilioze šaltiniai. Baigiami genėti medžiai ir krūmai. Aplink agrastus ir kitus vaiskrūmius padaromi rėmeliai iš lyžtelių ant trumpų kuoliukų, kad po krūmu būtų geriau dirbti. Uždažomos arba užtepamos žieminio ir pavasarinio genėjimo žaizdos, iš sodo išnešamos šakos ir šiukšlės. Nuo žemuogių (braškių) grėbliu nugrėbstoma pernykštė sausa žolė ir lapai, nereikalingi ūsai. Perskiepijami medžiai. Labai apgraužti jauni medžiai, kurių negalima išgelbėti skiepijant tilteliu, nupjaunami, kad iš kamieno apatinės dalies miegančiųjų pumpurų išaugtų nauja antžeminė dalis.
Taip pat elgiamasi ir iššalus antžeminei daliai. Ruošiamas sodo tepalas, Bordo skystis. Atliekamas profilaktinis vaismedžių ir vaiskrūmių purškimas (plovimas) nuo kenkėjų ir ligų. Įterpiami herbicidai (cheminiai preparatai, naikinantys piktžoles). Iškeliami inkilai paukščiams. Remontuojamas arba isigyjamas naujas sodo inventorius. Sutvarkomi sodo keliukai. Remontuojama ir dažoma tvora, sodo namelis. Išbarstomos organinės ir mineralinės trąšos, įdirbama pomedžių žemė.
Balandis — geriausias medžių ir krūmų sodinimo laikas. Medžių ir krūmų sodinimas. Baltarusijoje vaismedžius ir uogakrūmius sodinti galima pavasarį ir rudenį. Obelis, kriaušes, slyvas, vyšnias ir trešnes geriau sodinti pavasarį, o serbentus, agrastus ir avietes — rudenį. Be to, rudenį uogakrūmius sodinti reikia iki užšąlant žemei. Medžiai rudenį taip pat sodinami iki už-šąlant žemei, o pavasarį iki pumpurų sprogimo.
Sodinukai Lietuvos medelynuose pardavinėjami rudenį. Įsigytus sodinti pavasari sodinukus sodininkai žiemą laiko giliai prikastus, palinkusius viršūnėmis į pietus. Likus nedaug laiko iki sodinimo, sodinukai atsargiai iškasami iš žemės, patikrinami, ar nesupuvo šaknys, ar jų neapgraužė pelės. Supuvusios šaknys nupjauna-mos, žaizdos ant kamieno uždažomos arba užtepamos sodo tepalu. Paruošti sodinti medeliai vėl laikinai prikasami. Iškasamos duobės, o paskui į jas pasodinami sodinukai. Duobių kasimas ir jų ruošimas sodinimui. Duobės kasamos pusantros dvi savaites iki sodinimo, kad dirva spėtų išsivėdinti. Pavasariniam sodinimui duobės kasamos, kai tik dirva atitirpsta, kad žemė greičiau įšiltų. Kad kasdami duobę nepamestume tos vietos, kur yra žymėjimo kuoliukas ir kur paskui įkaltas sodinimo kuolas, iš dešinės ir iš kairės nuo žymėjimo kuoliuko įkalami kontroliniai kuoliukai. Jiems nustatyti naudojama 150 cm ilgio sodinimo lenta, kurios centre ir galuose yra šoninės įpjovos.
Atstumas nuo centrinės iki galinių įpjovų turi būti vienodas. Lenta skersai eilės dedama taip, kad žymėjimo kuoliukas įeitų j centrinę išpjovą. į šonines išpjovas lentoje įdedami 30 cm ilgio kontroliniai kuoliukai. Paskui kasamos duobės. Aplink žymėjimo kuoliuką apibrėžiamas 60-100 cm skersmens apskritimas priklausomai nuo sodinuko dydžio. Žemės metamos atskirai: į vieną duobės pusę metamas viršutinis humusingas sluoksnis, o į kitą — apatinis mažiau derlingas dirvožemis. Akmenys, varpučio, pienių ir kitų piktžolių šakniastiebiai surenkami atskirai. Duobės sienelės daromos stačios. Iškasus iki 60-70 cm gylio, duobės dugnas purenamas — perkasamas per visą kastuvą. į iškastas duobes įkalami tiesūs kuolai, pageidautina ąžuoliniai, egliniai arba buko, be žievės, 130— 150 cm ilgio. Jei kuolai yra kitų medžių rūšių, tai vidurinė jų dalis, kuri bus virš dirvos paviršiaus, apdeginama arba dervuojama, tai apsaugo nuo puvimo. Kad kuolus būtų galima tiksliai įkalti, naudojamasi sodinimo lenta. Ji pridedama kraštinėmis išpjovomis prie kontrolinių kuoliukų, o centrinę įkalamas kuolas. Paskui kuolai įkalami žemę iki pastovios padėties. kiekvieną duobę įpilama 2-4 kibirai pūdinio arba perpuvusio durpių komposto.
Smėlio dirvose į duobės dugną dedamas 5 cm sluoksnis priemolio arba molio, pagerinto pūdiniu. Tokį sluoksni taip pat galima daryti iš pernykščių lapų, naminių medžio pelenų. Šis sluoksnis gerina dirvožemio vandens režimą duobėje. Molio dirvose smėlio sluoksnių daryti nerekomenduojama. Apdžiūvę sodinukai prieš sodinimą 1-2 paroms įmerkiami į vandeni. Sodinti geriausia dviese. Vienas žmogus laiko sodinuką iš kuolo šiaurinės pusės, kruopščiai paskleidžia šaknis ant kalvelės, o kitas meta ant šaknų žemę, pradėdamas nuo duobės kraštų, ir atsargiai spaudžia ją koja. Kad tarp šaknų nebūtų tuštumos, sodinukas supurtomas, kad tuštumos prisipildytų žemės. Jei reikia, žemė tarp šaknų kemšama rankomis. Duobei už-pilti naudojamas tik viršutinis derlingas žemės sluoksnis. Baigus sodinti, pagal buvusios duobės ribas supilamas volelis, kad susidarytų lėkštė. Labai giliai pasodinti sodinukai blogai prigyja. Norint neapsirikti, sodinant skersai duobės dedama lyštė arba sodinamoji lenta. Sodinuką reikia laikyti netoli kuolo tokiame aukštyje, kad šaknies kaklelis būtų per 3-5 cm aukščiau duobės kraštų. Palietas sodinukas kartu su dirva nusėda, ir tada jo šaknies kaklelis bus visos dirvos sode lygyje. Kai sodinama į seklias duobes, šaknies kaklelį reikia laikyti žemės lygyje.
Pasodinus į kiek-vieną lėkštę įpilama 2-3 kibirai vandens nežiūrint koks oras. Praėjus dienai po sodinimo j lėkštes pripilama žemės, kruopščiai užtaisomos išplovos, o lėkščių paviršius mulčiuojamas iki 10 cm
storio mėšlo, durpių arba pūdinio sluoksniu. Tai yra gero sodinukų prigijimo laidas. Pavasari, kai būna sausa, sodinukai laistomi vieną kartą per 10-15 dienų. iš Sodinimo kuolai nupjaunami 5 cm žemiau pirmos apačios sodinuko šakos. Sodinukai pririšami prie kuolų: Rišama aštuoniukės forma. Dirvoje serbentams, agrastams ir avietėms kruopščiai sunaikinamos piktžolės, ypač varputis. Tam tikslui 198
ji perkasama per kastuvą ir kruopščiai išrenkami piktžolių šakniastiebiai. į švarią dirvą ištisine juosta įterpiamos organinės trąšos po 5-10 kg/m2. Duobės kasa-mos 30-40 cm gylio, 40-50 cm pločio. į kiekvieną duobę įpilama kibiras organinių trąšų. Prieš sodinimą silpniausios šakelės išpjaunamos, o kitos išgenimos, paliekant 3-4 pumpurus, šaknys apkarpomos tik tada, kai jos ilgesnės kaip 20 cm. Agrastai ir serbentai sugeba leisti papildomas šaknis. Todėl smėlio dirvose jie sodinami 5-6 cm giliau, negu jie augo anksčiau.
Avietės sodinamos 30 cm skersmens arba kvadratines 30X 30 cm gylio duobutes. Taip pat galima sodinti į 30 cm gylio ir 30 cm pločio griovelius. Pusė duobelės arba griovelio gylio pripilama pūdinio, komposto, naminių šiukšlių, durpės. Pasodinti augalai tuoj paliejami skaičiuojant vieną kibirą vandens 3-4 augalams. Pasodinti sodinukai tą pačią dieną genimi. Dėl to jie geriau prigyja. Aviečių sodinukai genimi iki 40 cm aukščio, serbentų ir agrastų iki 15-25 cm. Dvimečių obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių sodinukų šakos sutrumpinamos 1/2-2/3 ilgio, o apatinės geni-mos silpniau arba visai neliečiamos.
Išorinių pumpurų. Bet jeigu šaka nulinko žemyn arba šoną, tai ji nupjaunama virš to pumpuro, iš kurio augs reikiamos krypties ūglis. Jeigu yra liemens ilginamojo konkurentas, jis visiškai išpjaunamas. Centrinis ilginamasis ūglis taip pat genimas, kad jo galas išsikištų virš viršutinių šakų galų 15-25 cm.
Serbentų sodinukų auginimas. Jeigu sodininko mėgėjo sode gerai prigijo ir gerai dera dvi trys serbentų veislės, tai jis gali juos lengvai padauginti. Juoduosius serbentus galima dauginti 
sumedėjusiais auginiais. Auginius reikia pjauti nuo sveikų, derančių krūmų, juos išpjauti 15-20 cm ilgio iš šakų, ne plonesnių kaip 0,7 cm. Siekiant apsaugoti nuo pumpurinės erkės, auginiai prieš sodinimą įleidžiami 13-15 min 45-46° temperatūros vandenį.
Paprastai jie sodinami spalio mėnesį 50 cm tarpueiliais ir 15 cm atstumu tarp augalų eilėje nuožulniai, paliekant paviršiuje vieną pumpurą. Galima sodinti ir pavasarį. Tada dirva gerai prispaudžiama prie auginių, paliejama ir mulčiuojama iki 5 cm storio pūdinio arba durpių sluoksniu. Tolesnė auginių priežiūra yra dirvos purenimas, piktžolių naikinimas, laistymas, papildomas tręšimas amonio salietra (20-40g į 10 1 vandens). Iš tinkamai prižiūrimų auginių per metus išauga geri sodinukai, kuriuos galima sodinti nuolatinę vietą. Sumedėjusiais auginiais dauginami ir raudonieji, ir baltieji serbentai. Tik kad geriau prigytų, jie ruošiami ir sodinami rugsėjo viduryje, prieš tai nuskynus lapus. Dauginant horizontaliomis atlankomis, reikia, kad ūgliai ir dvimetės šakelės su gerais šoniniais ūgliais išleistų šaknis. Šakelės neatskiriamos nuo krūmo, o jos sudedamos 5-7 cm gylio griovelius, gerai paliejamos vandeniu. Kiekviena šakelė prie žemės pritvirtinama dvišakais kuoliukais. Iš šių šakų šoninių pumpurų išauga vertikalūs ūgliai.
Bet jeigu šaka nulinko žemyn arba šoną, tai ji nupjaunama virš to pumpuro, iš kurio augs reikiamos krypties ūglis. Jeigu yra liemens ilginamojo konkurentas, jis visiškai išpjaunamas. Centrinis ilginamasis ūglis taip pat genimas, kad jo galas išsikištų virš viršutinių šakų galų 15-25 cm. Serbentų sodinukų auginimas. Jeigu sodininko mėgėjo sode gerai prigijo ir gerai dera dvi trys serbentų veislės, tai jis gali juos lengvai padauginti. Juoduosius serbentus galima dauginti sumedėjusiais auginiais.
Juodieji serbentai įšaknydinami vienerius metus, raudonieji — dvejus. Agrastus taip pat, kaip ir serbentus galima dauginti horizontaliomis atlankomis. Įšaknydinimui parenkamos gerai išsivysčiusios vienametės ir dvimetės šakos su stipriais šoniniais ūgliais. Šaknų sistema vystosi 1-2 metus. Paruoštos atlankos iškasamos, šaknis išleidusios nupjaunamos prie krūmo pagrindo, jos dalijamos dalis taip, kad kiekvienoje dalyje būtų šaknelės ir šakelės, ir pasodinamos atskirai dar metams j medelyną, kad paaugtų.
Medžų perskiepijimas. Dalis šakos nupjaunama ir likusį kelmelį įskiepijama dalis kitos veislės šakos (skiepūglis).
Derantys vaismedžiai perskiepijami trim atvejais:
- 1) jeigu atsitiktinai pasodintas neskiepytas medis;
- 2) norint vieną veislę pakeisti kita;
- 3) norint turėti sode veislę dulkininkę.
Obelis ir kriaušes galima perskiepyti bet kokio amžiaus, o kaulavaisius — jaunus, nes Lietuvos sąlygomis jie yra neilgaamžiai. Prieš perskiepijimą medžiai stipriai nugenimi. Jaunų medžių kamienas nupjaunamas iki 1,5-2 m aukštyje nuo žemės, o šakos — truputį žemiau kamieno pjūvio. Nerekomenduojama vienais metais stipriai sutrumpinti visas pradėjusio derėti medžio šakas — nes po 3-5 metų po genėjimo jis gali išdžiūti. Pirmais metais geriau perskiepyti apytikriai pusę bendro šakų skaičiaus, o kitas — po 2-3 metų, kad nebadautų šaknys.
Šakų pjūviai perskiepijimui turi būti lygūs, be žievės šerpetų. Iš pradžių šaka įpjaunama iš apačios apytikriai iki pusės jos storio, o paskui nupjaunama iš viršaus. Pjūvio kraštai nulyginami peiliu. Senų medžių su nulinkusiomis šakomis perskiepijimui išrenkamos vertikaliai augančios jaunos šakos ant apatinio ir vidurinio aukšto skeletinių šakų. Viršutinis aukštas visiškai išpjaunamas, kad būtų erdvės skiepams augti. Kaip skiepūgliai imami 30-50 cm ilgio pernykš-čiai metūgliai. Juos rekomenduojama ruošti žiemos pradžioje ir laikyti po sniegu. Vienametes šakutes galima ruošti ir pavasarį. Tačiau jeigu jų šerdis pašalusi, tai skiepūgliai blogai prigyja.
Sveika šerdis turi būti šviesiai žalios spalvos. Sniegui nutirpus skiepūgliai laikomi šaldytuve,[the_ad id=”2059″] suvynioti i drėgną audeklą ir plėvelę. Prieš skiepijimą skiepūglių pumpurai turi būti ramybės būsenoje. Skiepūgliai su išbrinkusiais pumpurais blogai prigyja. Balandžio mėnesi obelis ir kriaušes geriausia skiepyti Įskėlimo būdu, o kaulavaisinius — šoniniu Įpjovimu. Norint skiepyti Įskėlimo būdu, kamieno arba šakos pjūvis (kelmelis) Įskeliamas aštriu kirvuku ir plyšį Įkišamas skiepijamos veislės skiepūglis. Skiepūglio apačia nupjaunama pleišto pavidalu. Pleišto ilgis 2,5-4 cm priklausomai nuo skiepūglio storio. Virš pleišto skiepūgįyje turi būti du gerai išsivystę pumpurai. Skiepijimo sėkmė priklauso nuo poskiepio (šiuo atveju medžio kamieno arba šakos) ir Įskiepio kambio sluoksnių susiglaudimo. Todėl skiepūglio pjūvis turi būti absoliučiai lygus.
Jis daromas vienu skiepijimo peilio judesiu. Skiepūglio kaltą iki pusės įkišus į plyši, dar kartą patikrinama, ar sutampa kambio sluoksniai. kiekvieną plyši įkišama du metūgliai iš abiejų pjūvio pusių. Į storas šakas skiepijami keturi skiepūgliai stipriai laikosi, bet kad būtų garantija, šaka apvyniojama sintetinės plėvelės juosta. Geriausia imti polichlorvinilinę plėvelę. Geri rezultatai būna aprišus mėlyna izoliacine juostele. Nesitempiančius aprišalus vėliau reikia kartą per mėnesį atlaisvinti, kad jie neįaugtų i žievę.
Žaizdos paviršius ir viršutinis skiepūglio galas aptepamas sodo tepalu. Ant šakos pakabinama etiketė su veislės pavadinimu. Sodo plane pažymima įvairių veislių įskiepijimo vieta. Siekiant apsaugoti nuo saulės, vėjo ir paukščių ant įskiepytos šakos įtvirtinamas vamzdelis, susuktas iš lapo popieriaus. Jei vienoje vietoje įskiepijama keletas skiepūglių, tai kitais metais paliekamas tik vienas, o kiti nupjaunami.
Virš įpjovimo ant šakos vietos turi likti nors viena nedidelė šakutė. Įpjova turi būti vienpusė: kai pradedama pjauti, tai peilio ašmenys statomos nedideliu kampu šakos išilginės ašies atžvilgiu, o kai baigiama pjauti, tai peilio geležtė truputį pasukama Į šoną ir taip praplatinamas plyšys skiepūgliui. Įpjovos ilgis iki 4-5 cm priklausomai nuo kalto ilgio skiepūglyje. Skiepūglis skiepyti šoniniu įpjovimu ruošiamas kitaip, negu skiepyti įskėlimu. Apatinėje dalyje daromi du pjūviai taip, kad jie sueitų skiepūglio vienoje pusėje ir apačioje, sudarydami smailų kampą.
Pjūvio ilgis turi būti 4-5 cm didesnis už skiepūglio storį. Virš pjūvio paliekami 2-3 pumpurai, kita dalis nupjaunama. Apatinis pumpuras turi būti išorinėje pusėje nuo pjūvių, prie jų viršutinio galo. Paruoštas skiepūglis su jėga įstumiamas į poskiepio įpjovą, sutapdinant kambio sluoksnius. Aprišta skiepijimo vieta ir viršutinis skiepūglio pjūvis patepamas sodo tepalu. Šakos pjūvį galima stačiai uždažyti. Stuobrelis virš skiepijimo šoniniu įpjovimu vietos padeda geriau skiepūgliui prigyti. Jis visiškai nupjaunamas netoli prigijusio skiepo kitais metais. Sodo tepalo gaminimas. Jei parduotuvėje nėra sodo tepalo, jo galima pasigaminti pačiam. Yra daug sodo tepalo rūšių, gaminamų iš įvairių medžiagų.
Labiausiai paplitę komponentai — kanifolija, vaškas, taukai. Kanifolija suteikia tepalui lipumą, vaškas — atsparumą atmosferos poveikiams ir neleidžia tepalui nutekėti, taukai suskystina tepalą ir apsaugo nuo sutrūkinėjimo. Sodo tepalas būna šiltas ir šaltas. Šiltas tepalas yra kietesnis, jis suminkštėja nuo rankos šilumos. Šaltas tepalas yra plastiškesnis, plastiškumui palaikyti į ji pilama spirito. Pramonė gamina sodo tepalą su įvairiais aukščiau minėtų komponentų pakaitalais.
Iš daugybės receptų pateikiame kai kuriuos.
Šiltas tepalas.
- 1. Kanifolijos — 1 dalis (svorio), vaško — 2 dalys, nesūdytų taukų, geriausia avių lajaus – 1 dalis. Atskiruose induose ant ugnies išlydoma kanifolija ir vaškas, paskui jie sumaišomi, įdedama taukai ir plona srovele pilamas šaltas vanduo. Sustingęs tepalas išimamas iš vandens ir suvoliojamas gumulą Vietoj kanifolijos ir vaško galima naudoti dervą. Kai užpildo dedama sausos ochros arba pelenų.
- 2. Parafino — 20 dalių, kanifolijos — 4 dalys, pokosto — 1 dalis.
- 3. Kanifolijos — 1,5 dalies, aliejaus — 2 dalys, ter-pentino — 1 dalis (supilti į ataušusį mišinį toli nuo ugnies).
- 4. Kanifolijos — 2 dalys, vaško — 2 dalys, aliejaus — 1 dalis.
Šaltas tepalas.
Kanifolijos — 10 dalių, terpentino — 5 dalys, lydytų taukų — 1 dalis, denatūruoto spirito — 2 dalys, ochros arba pelenų — 1 dalis.
Molio tepalas.
Jis gaminamas iš dviejų dalių molio, vienos dalies karvės išmatų, įdedama smulkiai pjaustytų šiaudų, šieno arba plaukų. Praskiedžiama vandeniu iki tirštos konsistencijos. Toks tepalas ilgai išlieka ir netrukdo šakoms augti storį.
Profilaktika nuo kenkėjų
Nukritę lapai yra sodo užkrėtimo grybinėmis ligomis šaltinis. Juos kartu su kitomis šiukšlėmis reikia sugrėbti ir sudėti dūmijimo krūvas šalnų atvejui sodams žydint arba kompostui gaminti. Ant senų medžių kamieno ir šakų susidaro pluta. Po ja randa prieglobstį sodo kenkėjai, be kita ko, obuolinis vaisėdis. Todėl plutą rekomenduojama nugrandyti ant apačioje patiestos plėvelės arba maišo. Šias nuograndas reikia sudeginti. Iš drevių ir vėžinių žaizdų išvaloma mediena, impregnuojama vario sulfato tirpalu (50 g/1). Drevės užpildomos cementu, o vėžinės žaizdos — nigrolio tepalu (6 dalys nigrolio, 2 dalys lydytos kanifolijos ir 2 dalys parafino) ir aprišama marle arba medicininiu bintu. Gera profilaktinė priemonė yra kamienų ir šakų baltinimas kalkėmis. Galima dažyti kreida, įdėjus į ją klijų (stalių, dekstrino ir pan.), molio, karvių išmatų, nugriebto pieno.
Nubaltinti medžiai apsaugomi nuo staigių temperatūros svyravimų, suteikia sodui gražią išvaizdą. Kalcis, įeinantis ir kreidos sudėtį, vėliau pagerina dirvos savybes po vainiku.
Obelinis žiedgraužis naikinamas taip:
Ant medžio kamieno pagrindo aprišama gaudomoji juosta iš gofruoto popieriaus, maišinės medžiagos arba šiaudų. Juosta sumirkoma chlorofoso, karbofoso arba pakaitalų tirpalu (100 g 10 1 vandens) arba apdulkinama chlorofoso milteliais. Medžiams peržydėjus juostos nuimamos ir sudeginamos, maišinė medžiaga išskalbiama šarme. Pumpurams brinkstant ir sprogstant obelinio žiedgraužio vabalai du tris kartus nupurtomi ant paklodės. Purtoma ryte, kai oro temperatūra būna ne aukštesnė kaip 10°, kai nuo krečiamų šakų vabalai krinta. Purtoma specialiu kratikliu ant ilgo koto. Kratiklis aprišamas skuduru. Surinkti vabalai sunaikinami. Daug žalos vaismedžiams gali pridaryti žiedinis verpikas. Paprastai kiaušinių žiedai ant vienamečių šakų nupjaunami ir sudeginami. Tačiau naudingiau panaudoti juos biologinei kovai su verpiku. Tam tikslui kiaušiniai sudedami stiklainį, jis užrišamas dviem marlės sluoksniais ir padedamas pastogėje, kad į stiklainį nepritekėtų vandens. Iš kiaušinių išsirita lervos ir greitai be maisto žūva stiklainyje. O gegužės pabaigoje kiaušiniai padedami sode po medžiais. Tai daroma siekiant sudaryti galimybę iš užkrėstų kiaušinių išsiristi naudingiems parazitams, atverti jiems kelią, kad galėtų užkrėsti šių metų kiaušinius. Aktyvioms profilaktikos priemonėms balandžio mėnesį priklauso visų vaismedžių ir vaiskrūmių (iš-skyrus braškes) purškimas (plovimas).
Iki purpurų brinkimo augalai purškiami nitrafeno tirpalu (300 g preparato 10 1 vandens). Šis purškimas vadinamas naikinamuoju. Jis naikina rauplių ir lapų dėmėtumo sukėlėjus, amarų kiaušinius, blakutes, erkes, verpikus, žiemsprindžius. Purškiant nitrafenu augalus taip pat rekomenduojama purkšti juo ir dirvą. Kitais metais vietoj nitrafeno patariama vartoti kitą nuodingąji chemikalą. Pavyzdžiui, preparatą DNOK (50-100 g 10 1 vandens; nuodingas žmonėms ir gyvuliams), pre-paratą KZM — žaliosios alyvos koncentratas (800 g 10 1 vandens) arba preparatus Nr. 30, 30A, 30C, 30CC (500 g 10 1 vandens), amonio salietrą arba karbamidą (800-1000 g 10 1 vandens).
Kiekvienas preparatas turi savo veikimo spektrą, todėl keičiant vieną kitu kitais metais galima sėkmingiau įveikti daugiau sukėlėjų arba parazitų. Jeigu minėtais preparatais sodas laiku nebuvo nupurkštas, tai žiedinių pumpurų brinkimo fazėje visi vaismedžiai ir uogakrūmiai, išskyrus braškes, purškiami 3-4% Bordo skysčiu. Šis purškimas vadinamas mėlynuoju, nes ant medžių ir krūmų lieka mėlynas apnašas. Aktyvi profilaktinė kovos su serbentine pumpurų erke priemonė yra rutulio pavidalo pumpurų arba šakų, kur vyrauja išpūsti pumpurai, nukarpymas ir sudegi-nimas.
Jei palyginti sveikų juodųjų serbentų krūmų grupėje pasitaiko labai pumpurų erkės apkrėstas [the_ad id=”2059″]krūmas, apie tai sprendžiama iš išpūstų pumpurų, primenančių gūželes skaičiaus, tai tokį krūmą geriau išrauti ir sudeginti. Taip pat išpjaustomos serbentų šakos, pažeistos stiklasparnio, kurio lervos maitinasi ūglių šerdimi, taip pat šakos, lengvai lūžtančios dėl serbentinės gumbinės vapsvelės pažeidimo. Bordo skysčio gaminimas. Bordo skystis yra chemikalas nuo grybinių ligų. Jis gaminamas, sumaišius vario sulfato ir kalkių tirpalus. Kaip nuodai veikia varis; kalkių dedama neutralizavimui. Mišinys turi būti naudojamas pagaminimo dieną. Bordo skystį parą galima išlaikyti, pridėjus jį cukraus (5-10 g 10 1 vandens). Bordo skysčiui gaminti rekomenduojama vartoti negesintas kalkes (CaO) gumuliukų arba pavidalo. Gaminant Bordo skystį negesintos kalkės gesinamos ir gaunamos gesintos kalkės Ca(OH)2. Žydram purškimui pumpurams brinkstant reikia 4% Bordo skysčio. Jo receptas: vario sulfato 400 g, negesintų kalkių 400-600 g (arba dvigubai daugiau kalkių tešlos — 800-1200 g), vandens iki 10 1.
Pumpurų brinkimo fazei baigiantis Bordo skysčio koncentracija sumažinama iki 3% : vario sulfato 300 g, negesintų kalkių 300-450 g (arba kalkių tešlos 600-900 g), vandens iki 10 1. Rekomenduojamo kalkių kiekio išsklidimas aiškinamas nevienoda jų kokybe. Tikras geros kokybės negesintas kalkes galima ilgai laikyti tik hermetiškai įpakuotas. Laikomos ore jos absorbuoja anglies dioksidą, vandenį ir genda. Kalkių kokybė taip pat priklau-so nuo klinčių, iš kurių jos gaminamos, kokybės ir degimo sąlygų. Rinkiniuose „Bordo skystis”, kurie pardavinėjami dėžutėmis, kalkės ne visuomet būna geros kokybės, todėl jas kartais reikia visiškai pakeisti kokybiškomis. Normaliame Bordo skystyje visuomet yra didelis kalkių perteklius. Tai priklauso nuo to, kad ekvivalentiniai vario sulfato ir kalkių kiekiai, kurių reikia, kad pasibaigtų cheminė reakcija gaminant Bordo skystį, lygūs santykiui 3,7:1, o rekomenduojamuose receptuose numatomas apytikriai trigubas kalkių perteklius. Todėl nereikia bijoti, kad tirpale bus kalkių perteklius.
Gaminimo tvarka yra tokia. Vario sulfatas ir kalkės atskirai ištirpinamos 2-3 litruose karšto vandens, paskui kiekvieno tirpalo tūris papildomas iki 5 1, pilant šaltą vandenj. Kalkių tirpalas perkošiamas per dvigubą marlę, o paskui srovele pilamas nuolat maišant i vario sulfato tirpalą. Mišinys turi būti gražios žydros spalvos jame neturi būti vario pertekliaus. Tikrinama lakmuso popierėliu. Geltonas lakmuso popierėlis turi nusidažyti mėlyna, o ne raudona spalva. Galima tikrinti ir švaria vinimi. Jeigu ji truputį parausta, tai skystyje yra vario perteklius, kurį būtinai reikia panaikinti įpylus kalkių. Be kalkių kokybės, Bordo skysčio kokybei turi įtakos šie veiksniai:
- 1) temperatūra — kuo šaltesni pilami tirpalai, tuo geriau, nes tada susidaro smulkesni chemikalo kristalai;
- 2) praskiedimas vandeniu — pa-ruošto Bordo skysčio negalima skiesti vandeniu. Ir vario sulfato tirpalo, ir kalkių pieno koncentracija turi būti redukuota iki galutinės koncentracijos prieš supilant.
Bordo skysčiui gaminti reikia naudoti sintetinius, medinius, emaliuotus, stiklinius indus.
Herbicidai. Kad sodo priežiūra nevirstų vergove,4 o sodas gerai derėtų, reikia vartoti herbicidus. Lietuvos soduose per daugelį metų sukauptas didelis herbicidų vartojimo patyrimas, ištirta daug herbicidų ir visi jie padeda mažinti darbo sąnaudas ravėjimui ir dirvos priežiūrai. Dar išlikusi tarp kai kurių sodininkų nuomonė apie žalingas herbicidų pasekmes pagrįsta spėliojimais ir neturi jokio pagrindo. Prekių parduotuvėse sodininkams mėgėjams pardavinėjamas simazinas. Tai puiki priemonė visoms piktžolėms naikinti, išskyrus dirvinį vijoklį, asiūklį, usnį ir kai kurias kitas.
Herbicidu apdorojami pomedžiai arba pomedžių juostos. Geriausias apdorojimo laikas — [the_ad id=”2059″]balandis, bet simaziną galima vartoti ir kitu metų laiku, nes jis nekenkia vaismedžių lapams. Simazinas — selektyvinis sisteminis dirvožemio herbicidas. Tai reiškia, kad į augalą jis prasiskverbia daugiausia per šaknis, o paskui plinta visuose piktžolės audiniuose ir ją laipsniškai žudo. Vaismedžiai Baltarusijoje simaziną reaguoja kaip į stimuliatorių arba gerą trąšą. Su tam tikru atsargumu (mažesnė dozė) jo tirpalais purškiami serbentai, agrastai ir avietės, negalima purkšti braškių. Herbicido dozė apskaičiuojama ne visam sodo plotui, o tik netarpiškai apdorojamam plotui, paprastai 1,5-2,5 m pločio pomedžių juostoms. Jei sodo pomedžių juostos labai piktžolėtos, simazino startinė dozė yra 100-150 g vienam arui, kai piktžolėtumas vidutinis — 80-100 g veiklios medžiagos. Startinė dozė serbentams, agrastams, avietėms — 50-80 g arui. Pardavinėjamuose simazino preparatuose būna 50 arba 80% veiklios medžiagos. Koncentracija nurodyta įpakavime. Norint nustatyti 50% preparato dozę, aukščiau nurodyta dozė padvigubinama, 80% padidinama 1,25 karto. Kadangi dozės labai mažos, tai purškiama vandenine suspensija arba tirpalu. Simazinas vandenyje be-veik netirpsta, labai gerai maišosi su juo. Tuo pagrįsta jo įterpimo technika. Sode simaziną galima laistyti iš laistytuvo su tinkleliu arba taškyti žemę iš kibiro.
Ruošiant darbinį tirpalą atsižvelgiama į tai, kad kibiru (10 1) arba laistytuvu tirpalo galima apdoroti 20 m2, tai yra 2 m pločio ir 10 m ilgio pomedžių juostą. Atsveriama penktoji dalis 100 m2 skirtos dozės, suberiama stiklainį ir praskiedžiama vandeniu, o paskui perpilama į kibirą arba laistytuvą ir praskiedžiama iki viso tūrio. Kitas dozes galima ne sverti, o matuoti šaukšteliu, išmatavus pasvertos dozės tūri. Prieš apdorojimą simazinu dirvos specialiai dirbti nebūtina.
Simazino į dirvą iterpti nereikia. Simazinas pakartotinai į dirvą įterpiamas po 2— 3 metų priklausomai nuo piktžolėtumo. Pakartotinai įterpiant dozė sumažinama du tris kartus, o vėliau pakankamą efektą duoda 25-30 g veiklios medžiagos 100 m2. Tręšimas.
Dirvos dirbimas sode. Geriausi agrotechninių priemonių rezultatai sode būna tada, kai jos atliekamos atsižvelgiant j augalų vystymosi fazes. Ypač svarbu sudaryti kiek galint palankesnes sąlygas medžiams ir krūmams žydėti. Kai kuriuose respublikos rajonuose balandžio pabaigoje dirva soduose pradžiūsta tiek, kad ją galima dirbti. Pomedžiai pavasarį paprastai perkasami 10— 12 cm gyliu sėklavaisinių ir 5-6 cm — kaulavaisinių. Kasti arba purenti dirvą geriau sodo šakėmis, kreipiant jas medžio vainiko projekcijos spinduliu. Prieš tai pageidautina pabarstyti lengvai tirpstančių mineralinių arba išlaistyti organinių trąšų. Trąšų dozės ir tręšimo būdai sode priklauso nuo dirvos, auginamų rūšių, medžių amžiaus ir jų būsenos. Apie tai smulkiau bus pasakojama skyriuje „Gegužė”, „Dirvos tręšimas sode”.