Sodininko darbai
Fenofazės. Gruodžio—sausio mėnesį visi Lietuvos lapus metantys vaismedžiai ir toliau yra natūralios, arba fiziologinės, ramybės fazėje. Audiniai grūdinasi žemų temperatūrų poveikiui. Natūralios ramybės fazės trukmė priklauso nuo augalo rūšies, veislės, buvusio vegetacijos laikotarpio sąlygų ir kitų veiksnių. Vieningos nuomonės dėl vaisinių augalų reikalavimų žemoms temperatūroms natūralios ramybės fazėje nėra.
Gamtinėje aplinkoje medžiai ir krūmai ramybės laikotarpį praeina lėčiau, negu specialiuose bandymuose oranžerijos sąlygomis. Lietuvos vaisiniai augalai natūralios ramybės fazę užbaigia sausio pabaigoje—vasario pradžioje. Dirvai įšąlusi arba jos temperatūrai nukritus žemiau kaip 5° šilumos, šaknys nebeauga, prasideda priverstinė šaknų sistemos ramybė. Tačiau ir šiuo laiku šaknys ir toliau tiekia,vandenį antžeminei daliai. Anksčiau mes sakėme, kad pastovi sniego danga Lietuvoje susidaro gruodžio mėnesį. Tačiau būna metų, kai gausus purus šlapias sniegas iškrinta ir lapkričio mėnesį. Jis labai pąvojingas toms obelims, kurios dar nenumetė lapų.
Sunkus šlapias sniegas, kaupdamasis ant lapų ir šakų, padaro nepataisomą žalą tokiems medžiams, ypač tiems, kurių lūžinėja šakos. Tokiais atvejais pasnigus sniegas reguliariai nupurtomas nuo medžių. Skirtingai nuo vėlyvo rudeninio sniego, kuris ant šakų laikosi tik keletą valandų, gruodžio—vasario mėnesiais iškrentantis sniegas gali laikytis ant medžių dienomis, vis labiau kaupdamasis. Toks sniegas taip pat sistemingai nupurtomas kartimi, kurios galas aprištas maišine medžiaga, o jei galima; tai daroma rankomis. Iš pradžių sniegas nupurtomas nuo apatinių šakų, o paskui nuo aukščiau esančių. Pirmasis sodininko rūpestis sniegui iškritus — gerai uždengti braškes.
Norint sulaikyti sniegą, jos storai uždengiamos miško medžių ir krūmų šakomis, pageidautina tokiomis, kurių neėda graužikai — topolių, drebulių, karklų, klevų, serbentų, liepų, beržų ir kt. Naudojami pintiniai skydeliai, tvorelės, kad sniegas nuo braškių nebūtų nupustomas. Tikrinama, kaip žiemai pridengtos avietės. Kad pelės neprasiskverbtų, sniegas aplink kamieną suminamas. Tai paprastai daroma per atlydį arba iškritus šlapiam sniegui. Pėr žiemą sniegas aplink medžius suminamas keletą kartų.
Žiemos pradžioje, kai staigiai krinta oro temperatūra, šaltis gali pažeisti medžių šaknis, ypač nuo šalčių nukentėjusias praeityje. Norint tokius medžius, apsaugoti nuo šalčio reikia aplink juos išsaugoti kuo daugiau sniego arba jo atnešti iš kitų vietų. Ten, kur, sniegas dar neiškrito, pomedžiai mulčiuojami 8-10 cm sausų durpių arba perpuvusio mėšlo sluoksniu. Tai padeda laipsniškai, o ne staigiai numušti dirvos temperatūrą. Kai būna daug sniego, sodą lengvai patenka kiškiai. Norint apsaugoti medžius nuo jų, patikrinama, kaip medžiai aprišti ir pataisoma arba aprišama aukščiau. Jeigu sodas aptvertas metaliniu tinklu, tai reikia patikrinti, ar su tinklu nesusilygino vėpūtiniai, kuriais kiškiai gali patekti sodą. Iki prasidedant stipriems šalčiams ruošiami slyvų, kriaušių, obelų skiepūgliai skiepyti ir perskiepyti vaismedžiams pavasari. Kaip skiepūgliai pjaunamos stiprios vienametės 40-50 cm ilgio šakutės su gerai išsivysčiusiais pumpurais, jos surišamos į pundelius pagal veisles ir viela pritvirtinama etiketė.
Etiketė daroma iš aliuminio, cinko arba plastmasės plokštelės, ant kurios paprastu pieštuku arba nenuplaunamais dažais parašomas veislės pavadinimas. Etiketė prie skiepūglių pundelio pririšama plona viela, bet ne popierine virvele. Priešingu atveju virvelė gali nupūti, etiketė pasimesti ir nebus žinoma, kokie skiepūgliai yra. Skiepūgliai suvyniojami maišinę medžiagą ir dedami vietą, nuo kurios nukastas sniegas. Paskui ant skiepūglių primetama sniego ir jis suminamas. Norint apsaugoti nuo pelių, maišelis su skiepūgliais suvyniojamas į tankų metalinį tinklą. Vieta skiepūgliams laikyti paprastai parenkama daržinės arba kito ūkinio pastato šiaurinėje pusėje. Šioje vietoje pavasarį sniegas tirps lėčiausiai. Žiemai baigiantis ant laikomų skiepūglių dar reikia užmesti daugiau sniego, užpilti ant jo pjuvenų arba kitokios medžiagos. Taip uždengti skiepūgliai gali gerai išsilaikyti iki balandžio—gegužės mėnesio — geriausio skiepijimui laiko.
O jeigu dėl kokios nors priežasties sniegas, kuriuo uždengti skiepūgliai, ištirpo, o sode yra krūva durpių, tai skiepūglius kelioms dienoms galima užkasti šią krūvą, nes jos vidus dar neatitirpo. Kai kurie sodininkai mėgėjai skiepūglius laiko šaldytuve ir skundžiasi, kad jie išdžiuvo ir skiepyti netinka. Taip neatsitiks, skiepūglius prieš dedant šaldytuvą suvyniojus į maišinę medžiagą ir celofaninę plėvelę.
Sodo peilių, sekatorių ir pjūklų galandymas. Gruodžio mėnesį sodininkui prasideda [the_ad id=”2059″]geriausias laikas pasirūpinti, kad būtų reikiamas komplektas dirvos dirbimo ir pjovimo inventoriaus, įsigyti trūkstamą ir paruošti darbui. Ypač rimtai reikia pasirūpinti pjovimo įrankiais (sodo peiliais, pjūklais, sekatoriais). Sodininkai turi specialias peilių naudojimo taisykles. Pavyzdžiui, pjaunant šakas, trumpinant, okuliuojant peilis turi būti traukiamas save, o ne nuo savęs. Tik taip galima tiksliai nupjauti. Peiliai turi būti ne tik aštrūs, bet ir tinkamai išgaląsti. Paprastai jie pardavinėjami neaštrūs ir neparuošti darbui. Ta peilio geležtės arba sekatoriaus plokštelės dalis, kuri nupjauta ašmenims daryti, vadinama nuožula.
Sodo peiliai gaminami su viena arba dviem nuožulomis. Sodo peilį su viena nuožula laikant ašmenimis į save, galąsti reikia tik viršutinę jo pusę, apytikriai mažiau kaip pusę ašmenų pločio. Tam tikslui peilis apverčiamas pentele į save, dedamas nuožula ant galąstuvo ir judinamas ašmenimis priekį šiek tiek įkypai truputį spaudžiant į ašmenų pusę. Gerai išgaląsta peilio pusė, ant kurios yra nuožula, apverčiama ir truputį pataisoma apatinė pusė nespaudžiant ašmenų. Apatinė pusė turi būti visiškai lygi, plokščia nuo pentelės iki pačių ašmenų. Įprastiniais plačiąis galąstuvais paprastai galandami skiepijimo peiliai su stačiakampe nuožula ir sekatorių su viena nuožula pjaunančioji plokštelė. Sodo ir okuliavimo peiliai, kurių nuožulos forma yra sudėtinga, galandami siaurais 1 cm pločio arba iškilais galąstuvais. Galandama visa nuožula dalimis, judinant peilį ašmenimis į priekį ir spaudžiant ašmenis.
Iš pradžių peiliai galandami stambiagrūdžiais galąstuvais arba diskais, drėkinant jų paviršių vandeniu. Baigiamajam skiepijimo peilio galandymui galąstuvą galima patepti mašininiu tepalu arba vazelinu. Jeigu baigus galąsti ant ašmenų atsiranda šerpetų, tai jos nuimamos pjaunant medinę lentelę arba nudildomos kietu galąstuvu. Galąstuvu šerpetos nudildomos lengvai judinant ašmenis į priekį iš abiejų pusių. Išgaląsti sodo peiliai šlifuojami smulkiagrūdžiu galąstuvu, o paskui suleidžiami ant odinio diržo, sklandžiais judesiais pentele priekį. Suleidžiant ašmenys spaudžiamos mažiau.
Skiepijimo peiliai turi būti aštrūs kaip skustuvai. Šiuo atveju jie turi skusti sušlapintus plaukus ant rankos užpakalinės pusės. Jeigu jūs nedirbote su sodo peiliais, tai iš pradžių pasitreniruokite pjaudami plonas sodrias šakas, o pas-kui pereikite prie stambesnių.
Sekatorius, arba sodo žirklės, galandant visiškai išardomas. Iš pradžių išimama spyruoklė, paskui išsukami varžtai, tvirtinantys spragtuką, ir ribotuvas, atsukama sekatoriaus ašies veržlė. Pardavinėjamų sekatorių pjaunamoji plokštelė turi 1-2 mm pločio nuožulą. Tokiu sekatoriumi šakų praktiškai karpyti ne-įmanoma. Gerai kerpa sekatoriai tik su 6-7 mm pločio nuožula. Todėl pirmas darbas, kuriuo pradedamas galąsti naujas sekatorius,— tai pirminis apdirbimas elektriniu arba rankiniu švitru, nuimti metalą, norint padaryti nurodyto pločio nuožulą. Darbas reikalauja dėmesio ir meistriškumo, kad nuožula išeitų lygi ir prieitų iki pačių ašmenų, bet jų neliestų.
Sodo pjūklų galandymas. Pardavinėjamų sodo pjūklų kelias paprastai yra nepakankamas. Jis turi būti 2-3 kartus platesnis už pjūklo storį. Kelias platinamas specialiu platintuvu, pjūklą suspaudus spaustuve. Tačiau tada sunku pasiekti, kad kelias per visą pjūklą būtų vienodo pločio. Kai kurie išsikišę dantys labai trukdys naudoti pjūklą. Norint išlyginti kelią, pjūklas dedamas tarp dviejų geležinių plokščių ir plaktuku išlyginamas kelias per visą pjūklo ilgi. Pjūklų dantų galandamas visas pjaunamasis paviršius trikampe dilde. Patogiausia galandamą pjūklą suspausti spaustuve, kad jis nevibruotų. Labai svarbu, kad dantys abiejose kelio pusėse būtų užgaląsti vienodu aukščiu. Baigus darbą, nuo peilių, sekatorių ir pjūklų skudurėliu nuvalomos dulkės, jie sutepami mašininiu tepalu ir laikomi sausoje vietoje.
Ilgais gruodžio vakarais sodininkai mėgėjai turi pakankamai laiko savo teorinėms žinioms pagilinti — specialiai literatūrai skaityti. Pagilinus žinias iš vaisinių ir uoginių augalų auginimo sodininko mėgėjo darbas net mažame sklypelyje bus ne atsitiktinis, o kryptingas, įdomus.