Ramybės laikotarpis.Sodininko darbai
Fenofazės lapkričio mėnesi. Lapkričio mėnesį be-veik visi antžeminiai lapus metančių vaisinių augalų organai yra natūralios, arba fiziologinės, ramybės fazėje. Tai reiškia, kad augalo pumpurai neišbrinks ir neišsiskleis net šilumoje. Augalo audiniai šilumoje taip pat nepradeda veikti. Natūralios ramybės fazės pradžią, eigą/ir pabaigą reguliuoja sudėtinga hormonų sistema, kurioje ypatingas vaidmuo tenka abscizo rūgščiai. Būtina sąlyga natūralios ramybės fazei yra šaltis — žema teigiama ir neigiama temperatūra.
Šaknų sistema, nukritus lapams, nepereina ramybės laikotarpį. Esant 0-1° temperatūrai, šaknys siurbia iš dirvos mineralinį azotą ir paverčia jį organiniais junginiais. Manoma, kad riba tarp besiilsinčios antžeminės dalies ir nesiilsinčios šaknų sistemos eina ne dirvos paviršiumi, o šiek tiek aukščiau. Priežeminė kamieno arba stiebų dalis ramybės laikotarpį pradeda labai vėlai. Atokių skiepų ši dalis gali labai nukentėti nuo ankstyvųjų žiemos šalčių (šalčioplaišos, žievės apmirimas arba šutimas).
Iki dirvai visiškai užšąlant, prilenkiami prie žemės ir pritvirtinami aviečių stiebai, iškritęs sniegas juos uždengia ir žiedinius pumpurus patikimai apsaugo nuo nušalimo per didelius šalčius. Baigus kristi lapams prieš žiemą pirmasis sodininko rūpestis taip pat yra saugoti sodą nuo pelių, kiškių ir kitų graužikų. Yra žinoma daugybė priemonių sėklavaisinių ir kaulavaisinių kamienui arba šakoms aptepti arba aprišti nuo graužikų. Medžius geriausia aprišti eglės arba kadagio šakomis spygliais į apačią. Galima aprišti standžiu popieriumi, toliu arba ruberoidu.
Jeigu rišama toliu tai po jais rekomenduojama padėti plaušų. Apatinį aprišalo kraštą reikia įleisti į žemę. Norint medžius apsaugoti nuo kiškių ir pelių, šakos ir kamienai aptepami specialiu tepalu. Sumaišomas lygiomis dalimis molis bei karvių išmatos ir praskiedžiama vandeniu iki pastos konsistencijos. Į kibirą šio mišinio įdedamas valgomasis šaukštas karbolio rūgšties arba 2-4 šaukštai kreolino. Taip pat galima naudoti mišinį, sudarytą iš lygių dalių gyvulių kraujo, karvių išmatų ir kalkių.
Sodininkai mėgėjai graužikams atbaidyti taip pat naudoja nitrafeną. Šio preparato tirpalu paprastai anksti pavasari purškiami sodai. Medžiams aptepti gaminamas 3-5% tirpalas (300-500 g į 10 1 vandens). Juo tepamas kamienas ir storesnės šakos. Be to, šiuo tirpalu sumirkomi skudurai ir iškabinami ant apatinių šakų pagrindų. Jeigu svarbiau yra saugoti medžius nuo saulės nudegimo, tai kamienas ir storesnės šakos baltinamos kalkėmis arba kreida.
Uogakrūmių genėjimas Krūmo formavimas. Pasibaigus pirmam sezonui, pradedamas reguliuoti vienamečių pamatinių šakų skaičius. Jeigu jų yra daug, tai išrenkamos 4-5 stipriausios ir patogiai augančios, o kitos išpjaunamos. Jeigu pamatinių šakų yra mažai arba jos silpnos, tai jos trumpinamos paliekant 3-4 pumpurus.
Vėlesniais jauno krūmo gyvenimo metais iš pamatinių šakų paliekamos 3-4 pačios geriausios, o[the_ad id=”2059″] kitos išpjaunamos, kad krūmas nebūtų tankus. Raudonųjų serbentų ir daugelio agrastų naujų pamatinių šakų išauga labai mažai, bet krūmas gali sutankėti dėl antros eilės šakų. Jas reikia retinti, kad nebūtų labai užpavėsinama vidinė krūmo dalis. Kaip papildymas retinimui taikomas įvairių eilių šakų trumpinimas atsižvelgiant į veislių savybes antrais, trečiais, o kartais ir ketvirtais sode augimo metais. Labai augių veislių storesnės ir ilgesnės šakos sutrumpinamos 1/2-1/3 ilgio, vidutinio augumo šakos — 1/4. Silpno augumo veislės genimos mažiau.
Suaugusių krūmų genėjimas. Sodininkai mėgėjai krūmus nuolat atjaunina. Esmė yra tokia. Kasmet išpjaunama keletas senų, nelabai produktyvių pamatinių šakų. Juodųjų serbentų ir silpno augumo agrastų (Jarovoj, Ščedryj, Pioner) šakos pjaustyti pradedamos 5-7 metų, o raudonųjų serbentų ir agrastų su ilgaamžėmis vaisinėmis šakutėmis — 7-10 metų amžiaus. Vietoj išpjautų šakų auginamos naujos iš stiprių pamatinių Kad jie nebūtų stelbiami, tamsinančios šakos nupjaunamos. Be to, kasmet nupjaunamos gulinčios, nulinkusios ir sulaužytos šakos.
Išpjaustomos visos silpnos šakos. Krūmą galima atjauninti laipsniškai arba vienu kartu. Šiuo atveju, baigus formuoti krūmą, dvejus trejus metus tolesnis reguliuojamasis genėjimas, išskyrus tai, kad išpjaustomos ligotos, nulaužytos šakos, nutraukiamas. Nuskynus 5-6 juodųjų serbentų ir 5— 8 agrastų derlius priklausomai nuo derlingumo kritimo tempų, visos šakos nupjaunamos arti žemės paviršiaus, kad krūmas visiškai atjaunėtų. Tada rekomenduojama palikti vieną šaką šaknų sistemai maitinti. Iš ataugusių jaunų šakų išrenkamos stipriausios ir vienodai augančios, kitos išpjaunamos, atjauninti krūmai užaugina dar 2-3 gerus derlius, paskui juos galima išrauti. Gausaus geros kokybės derliaus laidas yra stiprios jaunos šakos krūme. Išpjaustytomis uogakrūmių šakomis dengiamos braškės siekiant sulaikyti sniegą.