Kaip buvo rašyta skyriuje ..Pagrindinės žinios apie bičių gyvenimą ir bitininkystę”, produktyvių medunešių per vasarą būna keletas ir pats didžiausias vadinamas didžiuoju. Kada, kokioje vietoje prasideda didysis medunešis, priklauso nuo medingųjų augalų gausumo, orų, bičių šeimos stiprumo (bičių rinkėjų skaičiaus ir jų darbinės būsenos).
Respublikos centriniuose ir pietiniuose rajonuose didysis medunešis paprastai prasideda liepos pirmoje pusėje, kai pražysta ožkarožės, liepos ir kiti žoliniai bei sumedėję medingieji augalai, o po jų grikiai. Tada didysis medunešis iš liepų trunka iki dviejų savaičių, o iš grikių bei lauko žolių iki trijų savaičių. Iki šio laiko bitės turi būti visiškai paruoštos — nuslopintas spietimas, padarytos šeimelės, pakeistos senos ir neproduktyvios motinos, išplėsti lizdai.
Rūpestingi ir patyrę bitininkai mėgėjai visus šiuos darbus jau nudirbo. Jie tik atidžiai stebi, kaip bitės neša medų, laiku jį išsuka. Bet būna ir taip, kad blogi orai birželio mėnesi sutrukdė išvežti bites prie medingųjų augalų arba i mišką. Tada tai daroma liepos mėnesį. Aviliai sustatomi pamiškėje, krūmų sąžalynuose, kad jie būtų pavėsyje. Tada bitėms nereikia eikvoti daug energijos savo lizdams vėdinti ir aušinti. Bet jeigu aviliuose, kurie yra pavėsyje, per medunešį prie lakos daug bičių užimta vėdinimu, o saulei nusileidus jos susirenka „barzdele”, tai rodo, kad avilyje tvanku. Reikia nedelsiant bitėms padėti, pagerinti avilio vėdinimą.
Tam tikslui korpusas arba magazinas pakeliamas ir padaromas 5-8 cm tarpas. Lizdas geriau vėdinasi, avilyje nebūna tvanku. Bitės produktyviau dirba, kai jų avilys ne tik gerai vėdinamas, yra vietos medui ir žiedadulkėms krauti, bet ir greitai gali atrasti savo avilį. Tuo tikslu, kaip buvo pažymėta kitų mėnesių skyriuje „Patarimai bitininkui”, aviliai statomi prie įvairių orientyrų, prie apatinių lakų statomos prielakio lentos, aplink avilius laiku nupjaunama žolė, kad ji netrukdytų bitėms išskristi ir parskristi.
Juk bitė su pilnu gūželiu nektaro, susidūrusi net su maža žolele, krinta ant žemės, į žoles. Išlįsti iš jų ji gaišta brangų laiką, o dėl to mažėja jos produktyvumas. Per didįjį medunešį bitininkai stengiasi kiek galint mažiau apkrauti bites korių siuvimu. Žiūri, kad bitės visuomet turėtų laisvų korių nektarui krauti. Kai visi koriai pripildyti ir dauguma jų uždengta, pradedamas medaus kopimas. Rėmai su medumi iš vienaaukščių avilių arba magazinų išimami kas 5-8 dienos.
Geriausi lizdo koriai, gerai pripildyti medaus, neišsukami, o paliekami žiemai. Jie paprastai laikomi sandėlyje ir, rengiant lizdą žiemai, įdedami avilį, o kartais taip daroma ir žiemą, kai pastebima, kad avilyje trūksta maisto. Vietoj išimtų su medumi rėmų įdedami tušti rėmai arba pusrėmiai su dirbtiniais koriais. Iš dviaukščių, daugiaaukščių ir gulsčiųjų medus sukamas tik po didžiojo medunešio. Juk tūris čia neribotas ir padidinti ji visuomet galima. Medus sukamas vakare, kad mažiau būtų erzinamos bitės ir trukdomas jų darbo laikas. Išsukus medų, rėmai ir pusrėmiai vėl dedami i savo vietą avilyje. Medus supilstomas duraliumininius indus ir liepinius kubilėlįus.
Smulkiam pakavimui naudojami stikliniai indai. Medus laikomas sausoje vėsioje 5— 8° temperatūros patalpoje. Nerekomenduojama laikyti medų vienoje patalpoje su: raugintomis daržovėmis, žibalu ir kitais produktais bei daiktais, turinčiais specifinį kvapą, nes medus greitai jo prisigeria. Nesubrendęs medus, laikomas drėgnoje patalpoje, gali pasunkėti, nes sugeria vandenį, arba palengvėti išgaravus iš jo vandeniui. Netinkamai laikomas medus gali ne tik sugesti, bet jį gali grobstyti skruzdės, širšės, .bitės ir kiti vabzdžiai. Daugelis bitininkų mėgėjų nėra šeimelių darymo arba senų motinų keitimo pavasarį jaunomis arba labai produktyviomis šalininkai, o tai daro pasibaigus didžiajam medunešiui liepos pabaigoje—rugpjūčio pradžioje.
Taip daro ir bitininkas mėgėjas iš Lepelio D. Mastickis. Štai kaip jis dirba šį darbą.[the_ad id=”2059″]
„Kad neprarasčiau pavasarinio ir liepos mėnesio medunešių, šeimeles ir nukleusus darau pasibaigus didžiajam medunešiui mūsų vietovėje, liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje, ir taip sudarau stiprias šeimas ateinantiems metams. Iki šio laiko medunešis
mūsų vietovėje beveik pasibaigia, o bitės tingiai lanko medinguosius augalus, veltui eikvoja jėgas. Štai aš irimu išvedinėti motinas iš produktyvių šeimų, jeigu
nepavyksta išsirašyti iš veislynų arba išsaugoti spietinių gegužės pabaigoje—birželio pradžioje.Iš pradžių skirtą šeimelei daryti šeimą pamaitinu maistingu medaus ir duonos mišiniu, kad darbininkės bitės aktyviau išskirtų bičių pienelį. Į lizdo vidurį įdedu vieną du rėmus su šviesiai rudais koriais. Po dviejų trijų dienų, kai šiuose koriuose atsiranda lervučių, iš lizdo paimu seną motiną. Bitės pasijus našlaitės šiuose koriuose ir pradės daryti motinines akeles. Šias subrendusias akeles duodu naujai sudarytoms šeimelėms.
Liepos pabaigoje, kai motininės akelės subręsta, 12 rėmų šeimą skiriu dvi dalis, o 18-20 rėmų — į tris dalis ir kiekvienai duodu po subrendusią motininę akelę. Po 10-20 dienų šių šeimelių jaunos motinos apsiskraido ir ima dėti kiaušinius, o senos bitės rūpes-tingai prižiūri perus, ieško laukuose medaus, siuva korius. Prasideda intensyvus darbas. Iki rugsėjo mėnesio šeimelės išsivysto į savaran-kiškas šehnas. Jaunos motinos iki šio laiko prideda kiaušinių keturis penkis rėmus. Sena motina pirma laiko nustoja dėjusi kiaušinius. Rugsėjo pabaigoje,
kai išsirita daugiausia jaunos bitės, aš vėl sujungiu šeimeles į vieną motininę šeimą, palieku vieną jauną vaisingą motiną, o kitas išimu. Dėl to šeima žiemai pa-sipildo jaunomis bitėmis ne nuo trijų keturių srėmų, kaip įprasta, o nuo aštuonių dešimt rėmų iš šeimelių. Naudodamas šeimeles, papildomai gaunu po 5-6 kg jaung bičių. Jos gerai žiemoja, o pavasarį energingai
renka nektarą ir žiedadulkes, gerai panaudoja pava-sario meduneši, suneša daug medaus vasarą. Kai reikia plėsti bityną, šeimelių nejungiu, o sustiprinu subren- duslais perais ir palieku žiemai. Pavasarį jos greitai išsivysto į normalias šeimas ir neša prekinį medų”.