Pomidorai pasaulyje yra daugiausiai auginama daržovė. 1996 m. duomenimis, pasaulyje jų vaisių išauginta 85 mln. t. Daugiausia pomidorų išauginama Kinijoje ir JAV. Europoje daugiausia auginama Italijoje, Ispanijoje ir Graikijoje. Europoje daug pomidorų eksportuoja Ispanija ir Olandija. Mūsų šalies didmiesčių turguose ispaniški pomidorai yra pigesni, tačiau dėl prasto skonio paklausos neturi. Pomidorų tėvynė – Pietų Amerika. Atradus Ameriką, pomidorai greitai atkeliavo į Europą, kur dėl vaisių švelnumo, gražios formos ir spalvos buvo pavadinti “meilės obuoliais”. Iš Ispanijos ir Portugalijos šios daržovės netrukus pateko į Italiją, po to į Prancūziją ir kitas Europos šalis.
Rusijoje ilgą laiką buvo auginami tik kaip dekoratyviniai augalai. Vokietijoje pomidorai buvo laikomi kambariniais augalais ir auginami gėlių vazonuose, Prancūzijoje jais puošdavo pavėsines, o Anglijoje ir Rusijoje augino oranžerijose tarp kitų retesnių gėlių. XVII a. daugelis manė, kad pomidorų vaisiai nevalgomi, ir teigė, kad jų paragavus jaučiamas šleikštulys, Vemiama. Rusijoje pomidorai kaip daržovė pradėti auginti XVIII a. gyvenusio mokslininko agronomo A.T. Bolotovo (1738-1833) dėka. Straipsnyje “Apie meilės obuolius” jis rašė, kad nuomonė, jog pomidorai yra nuodingi, neteisinga. Mokslininkas teigė, kad pomidorus galima Valgyti, jie skanūs ir turi gydomųjų savybių. Kada Lietuvoje pradėti auginti pomidorai, tikslių žinių nėra. Vilniuje ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose iš pradžių pomidorai buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai tik dvarininkų sodybose ir botanikos soduose. P. Kamenogradskis 1904 m. ir A. Karcovas 1914 m. nurodo, kad jau XIX a. pr. pomidorai į Peterburga buvo pristatomi iš Vilniaus apylinkių. Po Pirmojo pasaulinio karo juos pradėjo auginti pavieniai valstiečiai maistui.
Pomidorų auginimą Lietuvoje labai propagavo prof. S. Nacevičius (1881 – 1947), Po Antrojo pasaulinio karo daugiau susidomėta pomidorų auginimu, imti statyti stikliniai bei plėvelės šiltnamiai, pradėta nepertraukiama pomidorų selekcija. Prof. S. Nacevičiaus darbo pasekėjai – hab. dr. J. Mačys (nuo 1948 m.), dr. G. Visockienė (nuo 1973 m.) ir dr. O.Bartkaitė (nuo 1985 m.) pradėjo heterozinių hibridų selekciją. Pokario metais Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute (buvusioje Vytėniu sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje) sukurta 14 konstantinių (su nusistovėjusiais požymiais) pomidorų veislių ir 3 heteroziniai hibridai.
