Vegetacijos periodas. Fenofazės gegužės mėnesį. Gegužės mėnesį Lietuvoje prasideda vaismedžių butonizacija, o paskui žydėjimas.
Butonizacija skyla į smulkesnes fenofazes — žiedynų iškėlimo fazė, butonų atskyrimo fazė ir spalvoto vainikėlio atsiradimo fazė. Butonizacijos laikotarpiu daugelis žalingų vabzdžių yra pažeidžiamiausi, todėl ši fazė yra ženklas atlikti apsauginėms priemonėms. Būdinga tai, kad vaismedžiams keliant žiedynus iš žiedinių pumpurų, skleidžiasi lapai iš vegetatyvinių pumpurų. Serbentų ir agrastų lapai Baltarusijos teritorijoje pasirodo balandžio pabaigoje. Žydėjimas pastebimiausia gegužės fenofazė. Laikotarpiu nuo gegužės 8 iki 20 dienos pradeda žydėti kriaušės, slyvos ir vyšnios. Obelys pražysta 4-5 dienomis vėliau. Obelys žydi 7-11 dienų. Palankiausia oro temperatūra butonams bręsti yra 15-20°. Obelų veislės skiriasi pagal žydėjimo fazės laiką. Pavyzdžiui, Šafraniniai pepinai daugelį metų masiškai žydėti ima tada, kai jau byra Antaninių, Uelsi, Minsko veislių žiedai.
Suaugę medžiai pražysta anksčiau negu jauni. Daugelio veislių vyšnios žydi kartu, bet Liubskaja pražysta 4-5 dienomis vėliau. Iš uoginių augalų pirmieji pražysta serbentai, paskui agrastai. Juodieji serbentai žydėti pradeda 4-5 dienomis vėliau negu raudonieji. Avietės žydi birželio mėnesį. Vaismedžių šaknų sistemoje gegužės mėnesį taip pat vyksta dideli pakitimai. Pradeda mirti siurbiamosios šaknys, kurios susiformavo dar pernai ir maitino medį arba krūmą pačioje žydėjimo pradžioje. Kai dirva 10 cm gylyje įšyla iki 10-12C, labai sustiprėja naujų aktyvių šaknų — vegetatyvinių ir absorbuojančių — formavimasis ir augimas. Prasidėjus aktyviai vaisinių augalų vegetacijai, prisideda rūpesčių ir sodininkui. Gegužės pirmoje pusėje dirva pradžiūsta ir ją galima dirbti. Prieš pradedant dirbti išravimos piktžolės, patręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Dirva mulčiuojama.
Baigiami formuoti medžių vainikai ir jų genėjimas. Labai apgraužti medžiai skiepijami tilteliu. Perskiepijami medžiai užkišimu už žievės. Valomos, ravimos ir purenamos braškės, atsodinami neprigiję daigai, rengiamas naujas braškynas. Aviečių stiebai pririšami prie špalerių arba kuoliukų. Purenama ir mulčiuojama dirva po agrastais ir serbentais. šalnų arba šalčių laikotarpiui braškės uždengiamos plėvele, palaistomos vandeniu. Tarp medžių kraunamos dūminės krūvos ir užkuriamos laukiant šalnos sodams žydint. Tačiau mažame sklype dūmyti nepatogu. Patogiau prieš šalną pomedžius palaistyti vandeniu, užėjus šalnai apipurkšti vandeniu ir medžius. Imamasi apsaugos priemonių nuo kenkėjų ir ligų.
Dirvos tręšimas. Organinės trąšos — mėšlas, durpės, durpių ir mėšlo mišinys, fekalijos — vertingiausios vaisiniams ir uoginiams augalams tręšti. Jos vertingos ne tik savo maisto medžiagomis, bet ir tuo, kad gerina dirvos fizines savybes. Tačiau grynas durpes ir fekalijas naudoti sodo dirvai tręšti nerekomenduojama. Jas geriau naudoti komposto gamybai. Tam tikslui jos kraunamos sluoksniais pridedant mėšlo, naminių šiukšlių, pelenų, nukritusių lapų ir kitų organinių medžiagų. Siekiant pagausinti maisto medžiagų, į vieną toną trupininių durpių reikia įpilti po 5 kg superfosfato ir kalio druskos ir 10 kg kalkių. Kompostas periodiškai perkasamas, palaistomas srutomis ir muilinu vandeniu. Trąšai naudojamas po 2-3 metų.
Kaimo vietovėje sodas organinėmis trąšomis tręšiamas kasmet arba vieną kartą per 2-3 metus priklausomai nuo to, ar jų yra. Jeigu tręšiama kasmet, rekomenduojama dozė yra 500-800 kg 100 m2 pomedžių arba,juostų, taip pat toms tarpueilinėms kultūroms, kurios teigiamai reaguoja šviežią mėšlą (bulvės, agurkai, kopūstai). Didesnių dozių reikia labai jaurinėms dirvoms su plonu ir ne-daug humuso turinčiu horizontu išplautuose slėniuose.
Mėšlu galima tręšti ir rudenį, ir pavasarį. Kai tręšiama pavasarį, jį kiek galint greičiau reikia įterpti į dirvą, nes per parą jis gali netekti pusės savo azoto. Miestiečių sodybiniuose ir kolektyviniuose soduose daugiausia naudojamos fabrikinės gamybos mineralinės trąšos. Lietuvos sąlygomis metinė azoto, fosforo ir kalio dozė vidutiniškai yra 500-1000 g veiklios medžiagos 100 m2. Tiek maisto medžiagų yra 1,75— 3,5 kg amonio salietros, 2,5-5 kg paprasto superfosfato ir 0,9-1,8 kg kalio chlorido. Trąšų dozių ir santykių konkretizavimas priklauso nuo maisto elementų kiekio dirvoje ir tarpueilių naudojimo sode būdo. Velėniniams jauriniams dirvožemiams pirmiausia reikia azoto. Pagrindinis jo šaltinis yra humusas ir kitos organinės medžiagos. Jeigu sklypas ilgą laiką nebuvo tręšiamas organinėmis trąšomis, tai reikia siekti kasmet įtėrpti 1,0-1,2 kg azoto veiklios medžiagos 100 m2 (3,5-4,2 kg amonio salietros).
Fosforo ir kalio trąšų dozės tikslinamos remiantis agrochemine dirvožemio analize. Kai 100 g dirvožemio yra 20-25 mg judraus kalio, tai rodo, kad šitų elementų atsargos yra pakankamos.
Lietuvos sodybinių sklypų dirvožemiai paprastai gerai aprūpinti fosforu, silpniau — kaliu. Tada tikslinga tręšti azotu, fosforu ir kaliu santykiu 1:0,5:0,7— 0,8. Tai bus tiek trąšų vienam arui: amonio salietros 3,5-4,2 kg, paprasto granuliuoto superfosfato — 2,5— 3 kg, kalio chlorido — 0,9-1,1 kg. Jeigu dirva ilgą laiką buvo gerai tręšiama mėšlu, nurodytos dozės sumažinamos apytikriai dvigubai. O visiškai netręšti fosforo ir kalio trąšomis negalima net tų dirvų, kurios gerai aprūpintos šiais elementais, nes gali sumažėti dirvos praturtinimo azotu efektyvumas ir sutrikti santykis tarp medžių augimo ir derėjimo stipraus augimo pusę. Daugelis kolektyvinių sodų yra neturtingose dirvose. Ten tikslinga tręšti visais maisto elementais vienodu kiekiu, tai yra santykiu 1:1:1, tokiomis dozė-mis: amonio salietros — 3,5-4,2 kg, paprasto granuliuoto superfosfato — 5-6 kg, kalio chlorido — 1,8— 2,6 kg 100 m2. 224
Kai tarpueiliuose laikoma kultūrinė pieva, azoto dozės žolynui padidinamos 1,5-2 kartus, palyginus su aukščiau nurodytomis, nekeičiant fosforo ir kalio dozių. Šiuo atveju į 100 m2 sodo išbarstoma 3,8-4,5 kg vaisiniams ir uoginiams augalams skirto mišinio ir papildomai 1,4-1,7 kg amonio salietros ir 0,4-0,6 kg kalio chlorido. Jeigu sodo dirva ankstesniais metais buvo gerai tręšiama, nurodyta vaisiniams ir uoginiams augalams skirto mišinio, salietros ir kalio chlorido dozė mažinama apytikriai pusiau.
Norint mažo derlingumo dirvas tręšti elementų komplektu santykiu 1:1:1, kiekvienam kilogramui vaisiniams ir uoginiams augalams skirto mišinio rei-kia pridėti 100 g amonio salietros, 25 g kalio chlorido. Į vieną arą sodo išbarstoma 0,5-1,5 kg vaisiniams ir uoginiams augalams skirto mišinio, 0,9-1,1 kg amonio salietros ir 0,2-0,3 kg kalio chlorido. Tręšiamų atskirai augančių obelų ir kriaušių po-medžių apskritimų dydis nustatomas pagal medžio vainiko skersmenį, jauniems medžiams jį padidinus 1 m, suaugusiems — 2,5 m. Organinės trąšos išbarstomos prieš perkasant pomedžius visame plote, mineralinės — tik griovelius vainiko periferijoje (žr. „Balandis”).
Kaip aukščiau minėta, fekalijas geriausia naudoti komposto su durpėmis pavidalu. Kompostas turi būti pūdomas dvejus trejus metus. Jas galima vartoti ir netarpiškai po medžiais kaip greitai veikiančią trąšą. Tam tikslui medžio vainiko periferijoje iškasamas apskritiminis platus 15 cm gylio griovys, kurį dedamos fekalijos 5-8 cm storio sluoksniu ir užpilamos žemėmis. Tiesioginis šaknų kontaktas su fekalijomis neleistinas. Uogakrūmių tręšimas. Po derančiais serbentų, agrastų krūmais kasmet gegužės mėnesį reikia įterpti 3-4 kg 100 m2 amonio salietros ir kas antri metai 500 kg organinių trąšų, 4,5 kg superfosfato ir 1,5 kg kalio chlorido arba 10-12 kg medžio pelenų. Trąšos išbarstomos nuo 1 iki 2 m pločio juostomis ir tuojau įterpiamos į dirvą, ypač organinės, kad jos neišdžiūtų. Avietės labai reiklios organinėms trąšoms.
Avietės tręšiamos perpuvusiu arba šviežiu mėšlu. Geriausia jį pavasarį vartoti kaip mulčą ir krauti 10 cm storio sluoksniu išbarsčius mineralines trąšas ir supurenus dirvą. į 10 m2 išbarstoma 500-600 g superfosfato, 200— 250 g kalio chlorido (geriau amonio sulfato). Pavasarį avietės taip pat tręšiamos amonio salietra (300-400 g 10 m2). Vasarą avietės laistomos srutomis, praskies-tomis 2-3 kartus vandeniu, arba visomis mineralinė-mis trąšomis — 40 g superfosfato, 10 g — kalio drus-kos, 50 g amonio salietros kibirui vandens.
Trąšų pakeičiamumas. Azotas, fosforas, kalis ir kiti maisto elementai yra pakeičiami. Kai kalbama apie trąšų pakeičiamumą, tai turimos galvoje įvairios jų rūšys, kuriose yra to paties maisto elemento.
Apskaičiavimams reikia naudoti šiuos perskaičiavimo rodiklius. 1 kg amonio salietros pagal azoto kiekį lygus 0,75 kg karbamido arba 1,7 kg amonio sulfato, arba 2,6 kg nitrofoskos. 1 kg kalio chlorido pagal kalio oksido kiekį apytikriai atitinka 1,35 kg 40% , 1,8 kg 30% kalio druskos, 1,1 kg kalio sulfato, 4,3 kg nitrofoskos, 0,9-1 kg kalio karbonato (potašo), 3,1 kg kalimago, 2 kg kalimagnezijos, 8 kg pušinių, 4 kg beržinių, 17 kg eglinių pelenų. 1 kg paprasto granuliuoto superfosfato pagal fosforo kiekį lygiavertis 0,4 kg dvigubo superfosfato arba 1,8 kg nitrofoskos. Dirvos dirbimas sode. Skirtingai nuo laukų ir daržų, kur dirva kasmet dirbama viso ariamojo sluoksnio gyliu, obelų, kriaušių ir kitų vaisinių ir uoginių augalų soduose įdirbamas tik paviršinis sluoksnis, kur nėra šaknų. Vis dėlto šio be šaknų sluoksnio priežiūra yra labai svarbi. Jo dirbimo būdai priklauso nuo to, kaip laikomi tarpueiliai ir pomedžiai.
Tarpueiliai. Sodybinių sodų, pasodintų taisyklingomis eilėmis, tarpueiliuose paprastai auginamos bulvės, daržovės, taip pat pašariniai šakniavaisiai. Kaimo vietovėje dirva šioms tarpueilinėms kultūroms dirbama arkliais arba traktoriumi, miestuose — rankomis. Pirmais metais po pasodinimo giliai dirbti (iki 25—30 cm) ypač svarbu dėl to, kad būtų suardomas vadinamasis plūgo padas, kuris susidaro plūgo noragui trinant ir spaudžiant dirvos daleles, kai daug metų ariama viena kryptimi ir tuo pačiu gyliu. Toks padas trukdo gerai vystytis vaismedžių šaknų sistemai. Augančio medžio šaknys vis toliau skverbiasi tarpueilius ir kyla į viršų. Todėl dirbimo gylis reguliuojamas priklausomai nuo to, kokiame gylyje yra šaknys, kad nebūtų nupjaunamos už pieštuką storesnės šaknys.
Derančio sodo tarpueilius reikia suarti arba perkasti iki 18-20 cm gylio. Kai kurie sodininkai mėgėjai tarpueilius užsėja žole. Šis būdas gali duoti gerus rezultatus, ypač soduose, kurie auga eroduojamuose šlaituose, bet būtinai laikantis šių sąlygų:
- 1) tręšti didelėmis azoto trąšų dozėmis — po 1,5– 2,5 kg veiklios medžiagos arui (apytikriai 4,5-7,5 kg amonio salietros);
- 2) dažnai pjauti žolę: vasaros pirmą pusę — kas dvi savaitės, rugpjūčio mėnesį ir rudenį — kas 20-30 die-nų, kad žolynas būtų 5-10 cm aukščio;
- 3) per sausrą veją laistyti.
Laikantis šių reikalavimų užauga gera veja, o nupjauta žolė yra mulčas, pagausina dirvoje organinių medžiagų. Toks sodo užleidimas pieva vadinamas gazonine sistema. Tiesa, pirmais metais užsėjus pievą vaismedžiai gali jausti azoto trūkumą, nes ji sunaudoja žolių šaknys. Norint šį nuostolį kompensuoti, medžius rekomenduojama purkšti 0,5% (50 g į 10 1 vandens) karbamido tirpalu. Purškiama tuoj po žydėjimo. įprastinė pieva, šienaujama pašarui, nepalankiai veikia obelų bei kriaušių augimą ir derėjimą, nors tada vaisiai būna geresni ir geriau laikosi. Miestiečių sodybiniuose ir kolektyviniuose soduose plačius tarpueilius galima sėkmingai naudoti braškėms auginti. Krūmus sodo tarpueiliuose sodinti nerekomenduojama.
Pomedžių dirbimas. Nepriklausomai nuo to, kaip naudojami tarpueiliai, pomedžiuose (apskritimuose arba juostose) žolių neturi būti. Pomedžių dirva dirbama rankomis, rudenį perkasama iki 10-12 cm gylio, pavasarį ir vasarą dirbama kauptuku. Kastuvą rekomenduojama kreipti pagal pomedžio apskritimo spindulį, kad mažiau būtų pažeidžiamos šaknys. Dar geriau kasti sodo šakėmis. Sunkias ir nuslenkančias dirvas tenka perkasti ir pavasarį. Bet pavasarį sukastus pomedžius reikia suakėti lengvu grėbliu, siekiant išsaugoti drėgmę. Dirvos mulčiavimas po krūmais ir medžiais turi teigiamą įtaką šaknų sistemos gyvybingumui. Kaip mulčas naudojamos trupininės durpės, naminės šiukšlės, kukurūzų, saulėgrąžų stiebai, bulvienojai ir kitokios medžiagos. Puri organinė medžiaga yra labai gera avietėms mulčiuoti. Nukritę vaismedžių lapai negali būti geras mulčas, nes yra ligų ir kenkėjų daigynas. Geri rezultatai gaunami mulčiuojant ne plonesniu kaip 10 cm žolės arba šiaudų sluoksniu. Bet kuriame mulče gali įsiveisti pelės. Todėl kamienus reikia apsaugoti, kad jos neapgraužtų. Mėgėjų soduose pomedžius galima mulčiuoti sintetine plėvele. Ji patikimai apsaugo dirvą nuo neproduktyvių drėgmės nuostolių vasaros mėnesiais.
Braškių sodinimas. Sodininkams mėgėjams susidarė tradicija braškes sodinti rugpjūčio pabaigoje—rugsėjo pradžioje. Kuo anksčiau daigai pasodinti, tuo geriau jie įsišaknija ir daugiau sukaupia maisto medžiagų derėjimui kitais metai. Rudenį reikia Pilnavertė rozefė baigti sodinti rugsėjo viduryje, kad augalai galėtų įsišaknyti iki šalčių. Baltarusijoje braškės plačiai sodinamos ir pavasarį — gegužės mėnesi.
Tai priklauso nuo to, kad šiuo laikotarpiu paprastai pardavinėjami veislinių braškių daigai. Gegužės mėnesi pasodintos braškės kitais metais duoda derlių. Silpno augumo braškes galima sodinti 12-15 cm vieną nuo kitos, stipraus augumo — 20-25 cm. Veislės sodinamos pagal sunokimo laiką — ankstyvosios su ankstyvosiomis, vėlyvosios su vėlyvosiomis. maišyti negalima, nes tada negalima užauginti grynaveislių daigų.
Sklypo paruošimas. Lemiamą reikšmę auginant braškes turi kruopštus piktžolių naikinimas, [the_ad id=”2059″]tręšimas prieš sodinimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Braškės gerai dera pirmuosius dvejus trejus metus po sodinimo. Paskui jų derlius mažėja, nes kerai sensta ir stelbia piktžolės, kurias sunku naikinti. Norint, kad augalai būtų optimalaus amžiaus, braškėms skirtas sklypas suskirstomas I 4-5 juostas (lysves), kad vėliau vieną juostą su senomis braškėmis kasmet būtų galima išlaisvinti daržovėms auginti, antrą užsodinti naujais daigais, o kitose dviejose trijose juostose turėti derančias braškes. Šioje sėjomainoje braškės sodinamos dirvai metus pailsėjus augant daržovėms, o to labai reikia norint išnaikinti piktžoles ir sumažinti patogeninės infekcijos dirvoje. Išnaikinus piktžoles, dirva tręšiama. į 100 m2 išberiama 300-500 kg komposto arba pusiau perpuvusio mėšlo. Derlingose daržo žemėse tuo galima apsiriboti, o prastesnes dirvas reikia papildomai tręšti mineralinėmis trąšomis: išberti iki 4-5 kg paprasto super-fosfato, iki 1,5-2 kg kalio chlorido I 100 m2. Jas galima pakeisti nitrofoska arba vaisiniams ir uoginiams augalams skirtu mišiniu. Kai trąšų trūksta, jos beriamos 15 cm gylio vagelių dugną būsimų eilučių linijoje.
Augalų išdėstymas. Braškės nepakenčia stovinčio vandens. Todėl žemose vietose braškėms daromos 15— 20 cm aukščio lysvės. Kad lysvės mažiau džiūtų, jos daromos iš šiaurės i pietus. Prižiūrėti ir uogoms skinti patogiausia sodinti vienajuostėmis eilėmis su 70-80 cm tarpueiliais (ne siauresniais kaip 60 cm) ir paliekant po 20 cm eilėje tarp augalų. Braškes reikia sodinti apsiniaukusią. arba lietingą dieną. Jų daigai įleidžiami į duobutę, ištiesinamos šaknys, užberiama puria dirva ir šaknys taip prispaudžiamos žeme, kad lengvai patraukus už lapelių daigas nebūtų išraunamas (. Labai gerai yra daigus sodinti su žemės grumsteliu. Pasodinti daigai palaistomi, skaičiuojant vieną kibirą 15-20 augalų. Reikia ypač žiūrėti, kad augimo taškas (šerdelė) būtų dirvos lygyje. Paskui eilės mulčiuojamos perpuvusiu mėšlu arba trupininėmis durpėmis. Pastaruoju metu vis didesnę reikšmę įgyja braškių mulčiavimas plėvele. Tam tikslui naudojamos 30 cm pločio juodos polimerinės plėvelės, kurios paklojamos prieš sodinimą eilėse, šių plėvelių kraštai truputj už-beriami žemėmis, kad 15-18 cm juostos liktų švarios, arba plėvelės kraštai prismeigiami kabliukais. Plėvelėse daigams sodinti aštriu peiliu daromi kryžiaus pavidalo 10X 10 cm pjūviai. juos sodinami daigai. Dirbant šiuo metodu galima labai sumažinti darbo sąnaudas ravėjimui eilutėse, nes piktžolės po juoda plėvele ne-auga, o dirva apsaugoma nuo išdžiūvimo.
Braškių sodinimas:
- 1— sekliai, apnuogintos šaknys;
- 2— labai giliai, užpilta šerdelė;
- 3— tinkamai auginamos braškes greičiau pražysta ir uogos anksčiau subręsta.
Braškių priežiūra. Braškės nemėgsta augti tankiai. Todėl pavasari iš lysvių reikia išrauti išsišakojusias pernykštes rozetes. Erdvė tarp eilių 40-50 cm pločio turi būti visiškai švari. Čia reikia parodyti charakterio tvirtumą ir užsispyrimą. Kartu iškasamos ir renkamos į pintinę piktžolės, ypač daugiametės (pienės, usnys, varputis ir pan.). Jeigu žemė gerai patręšta prieš sodinimą, tai kitą pavasari tręšiama amonio salietra (iki 3-4 kg j 100 m2) arba karbamidu (iki 2,5-3 kg i 100 m2). Trąšos išbarstomos prieš purenant tarpueilius. Supurenus tarpueilius, po kerais rekomenduojama pakloti pjaustytų šiaudų, kad uogos nesusiteptų ir neužsikrėstų grybinėmis ligomis. Taip pat galima pakloti samanų, pušų bei spyglių, sudaužyto šiferio, plėvelės gabalų.
Kai augalai apkrėsti miltlige, įdedama koloidinės sieros (100 g į 10 1). Jeigu yra laisva lysvė, [the_ad id=”2059″]sodinamas naujas braškynas. Skiepijimas tilteliu. Norint išgelbėti pelių ir kitų graužikų apgraužtus medžių kamienus, gegužės mėnesį, judant sultims, skiepijama tilteliu. Prieš skiepijant pakenktas kamienas aprišamas plėvele. Skiepūgliai imami nuo bet kurio sveiko žiemą ištvermingos kultūrinės veislės medžio. Jie ruošiami iki pumpurų brinkimo. Skiepūglių mediena turi būti nepašalusi. Prieš skiepijant jie parą mirkomi vandenyje. Prieš pradedant sultims judėti žaizdos kraštai truputį palyginami, nužymimos tiltelių dėjimo vietos. Skiepų skaičius priklauso nuo kamieno storio. Jie išdėstomi 5-7 cm intervalais pagal apskritimą. Kamienui, kurio skersmuo yra 10 cm, vidutiniškai daromi 4-5 tilteliai. Jų rėmimosi vietose žaizdos žievė apatiniame ir viršutiniame galuose įpjaunama juostelėmis iki 4 cm ilgio ir truputį atskiriama nuo medienos. Juostelės plotis turi atitikti skiepūglio storį. Skiepūglis pjaunamas apytikriai 8-10 cm ilgesnis negu atstumas tarp įpjautos žievės juostelių pagrindų. Skiepūglio pumpurai išpjaunami. Abiejuose skiepūglio galuose daromi pjūviai, kurie įkišami po žievės juostelėmis laikantis poliškumo, t. y. morfologiškai apatinis skiepūglio galas —1 apatinę žaizdos dalį į šaknis. Skiepūgliui iš anksto suteikiama rankenos forma, truputį palankstant jį tarp pirštų, kad jis prie medienos prilustų ne tiesiai, o sudarytų nedidelį lanką. To reikia dėl to, kad lankas veiktų kaip spyruoklė medžiui linkstant nuo vėjo gūsių ir skiepūglio galai tada nepajudėtų iš vietos, kitaip jie neprigis. Kad būtų stipriau, skiepūglio galai prie kamieno prikalami vinelėmis. Paskui skiepijimo vieta kartu su žievės juostelėmis aprišama elastinga juosta arba plėvelės juostelėmis, o visi tarpai užtepami sodo tepalu.
Kad sėkmė būtų geresnė, medis stipriai pririšamas prie kuolo, kad jis nesvyruotų. Medžių skiepijimas po žieve. Gegužės mėnesį galina tęsti perskiepijimo darbą, pradėtą balandžio mėnesį. Pradėjus sultims judėti ir kambio ląstelėms dalytis susidaro palankios sąlygos skiepyti po žieve. Prieš tai skiepūglis gerai nupjaunamas, kartu nuvalomi galimi vabzdžių kiaušiniai, ir apdžiovinamas.
Apatiniame jo gale vienu skiepijimo peilio su tiesiomis ašmenimis judesiu padaromas ilgas įžambus pjūvis, kad pleištas išeitų 3-5 cra ilgio priklausomai nuo skiepūglio sto-rio. Pjauti pradedama iš pumpurui priešingos pusės. Aukščiau šio pumpuro paliekamas dar vienas du. Virš viršutinio pumpuro skiepūglis nupjaunamas. Tada jis būna paruoštas skiepyti. Skiepijimui skirtos šakos žievė įpjaunama išilgai, 5 mm trumpiau negu skiepūglio įžambus pjūvis. Paskui skiepūglis įkišamas iš viršaus po šakos žieve, įžambiu pjūviu į medieną, siekiant, kad jie gerai priglustų. Skiepas’ ir šakos pjūvis aprišamas plėvele arba elastinga izoliacine juostele. Sodo tepalu aptepamas viršutinis skiepo galas, taip pat skiepijimo vieta, šakos pjūvis (prieš užvyniojant plėvele). Norint apsaugoti nuo vėjo, paukščių ir saulės ant įskiepytos
šakos pritvirtinamas vamzdelis, susuktas iš lapo popieriaus.
Skiepūglių skaičius apytikriai nustatomas taip: vienas skiepūglis 1 cm šakos skersmens . Jaunų medžių kamienų, rečiau šakų žieve raižom siekiant apsaugoti, kad neatsirastų pavojingų plyšių dėl ko žievė atšoka nuo medienos. Suraižius žievę kamienas stipriau auga į storį, sustiprėja kambio veikla ir susidaro jauna elastinga žievė, susilpnėja žievė tempimas, sumažėja šalčioplaišų pavojus.
Raižoma specialiu raižytuvu — peiliu su rankena 1,5-2 mm gyliu. Kai raižoma paprastu peiliu, tai ant jo uždedamas gylio ribotuvas, kad peilis smigtų žievės storiu. Yra du raižymo būdai. Vienu būdu rėžiai daromi po 10 cm ilgio su tarpais 1-2 cm pradedant vainiku ir baigiant šaknies kakleliu, kitu — daromi ištisiniai ilgi pjūviai. Pjūvį rekomenduojama dezinfekuoti 3% vario sulfato tirpalu. Raižomos taip pat nuplikusios šakų dalys. Pirmą kartą ši operacija atliekama 3-4- sode augimo metais šiaurės pusėje; po tiek pat laiko raižorna rytinė arba vakarinė kamieno pusė.
Apsauga nuo kenkėjų ir ligų. Gegužės pradžioje toliau naikinamas obelinis žiedgraužis — vabalai nupurtomi nuo žydinčių obelų ant paklodės, paskui jie sunaikinami. Ypač svarbu yra sodą purkšti chemikalais butonizacijos fazėje, jeigu iki pumpurams sprogstant nebuvo purkšta. Šioje fazėje medžiai ir krūmai purškiami darbiniu tirpalu, kuriame yra vieno iš šių insekticidų: karbofoso (į 10 1 vandens pilama 75-90 g 10% emulsijos koncentrato arba šlampančių miltelių sėklavaisiniams vaismedžiams ir 75 g — kaulavaisiniams vais-medžiams ir uogakrūmiams); rovikurto ambušo arba anometrino N (į 10 1 vandens pilama 10 g 25% emulsijos koncentrato); benzofosfato (zolono) (į 10 1 vandens dedama 60 g 10% preparato); kilzaro (permetrino) (į 10 1 vandens dedama 50 g 5% arba 25 g 10% prepa-rato). Apsaugai nuo jaunų vikšrų galima naudoti biologinius preparatus.
Aviečių butonizacijos fazėje galima efektyviai naikinti paprastąjį avietinuką. Tai labai žalingas[the_ad id=”2059″] vabzdys, ypač sodybiniuose soduose; jo lervos ėda uogas. Avietinukas gaudomas, nukratant jį rytais nuo aviečių stiebų išskleistą skėtį arba ant plėvelės ir vėliau su-naikinamas. Vabalai dirvos paviršių išeina per ilgą laiką, todėl ir kratyti reikia daug dienų, kol vabalai išnyks. Vabalus taip pat galima naikinti karbofosu arba jo pakaitalais. Atsargumo priemones dirbant su nuodingaisiais chemikalais. Bet kuriuos nuodinguosius chemikalus, nuodingąsias žoles, ištraukas, nuovirus ir visus indus reikia laikyti atskiroje vietoje, atokiai nuo maisto produktų, pašaro, virtuvės indų. Griežtai draudžiama tarą nuo nuodų naudoti produktams, vandeniui laikyti, dalyti pašarus gyvuliams. Dirbant su nuodingaisiais chemikalais negalima valgyti, nerekomenduojama rūkyti. Kad nebūtų apnuodijamos bitės ir žiedai, negalima purkšti žydinčių augalų. Jei reikia apatinio aukšto vaisiniai ir uoginiai augalai uždengiami plėvele, laikraščiais, klijuote. Baigus darbą rankas ir veidą reikia kruopščiai nuplauti šiltu vandeniu su muilu.
Paskutinį kartą chemikalais purkšti reikia ne vėliau kaip 20-30 dienų iki derliaus nuėmimo. Braškės ir avietės pirmą kartą purškiamos iki žydėjimo, o vėliau — nuskynus uogas. Nuodingieji chemikalai, kurių laikymo laikas pasibaigė, turi būti sunaikinti kartu su tara. Jie užkasami j žemę.
Apdulkinimas. Atvežti bites į žydintį sodą ypač svarbu, norint gauti didesnį derlių. Bitės apdulkina žiedus. Tačiau ilgalaikiai tyrimai parodė kai kurias tokio sodų apdulkinimo savybes.
- 1. Jeigu bitės sode yra nuolat arba jos atvežtos prieš medžių žydėjimą, tai pradėjus žydėti pirmąsias 4-5 dienas jos apdulkina vienos veislės medžių žiedus, o vėliau ir kitų veislių.
- 2. O jeigu bitės atvežtos į sodą medžiams pradedant žydėti arba masinio žydėjimo laikotarpiu, tai jos apdulkina visų medžių žiedus, neprisirišdamos prie veislės.
- 3. Kai vainikai yra arti arba susiglaudžia, bitės pradeda lankyti įvairių veislių žiedus antrą ir trečią dieną po to, kai jos buvo atvežtos į sodą ir pradėjo žydėti medžiai.
- 4. Soduose, kur vainikai susiglaudę ir yra alėja tarp medžių, bitės dažniausiai skraido pagal medžių eilę ir retai perskrenda tarpueilius. Todėl tankiuose soduose veislės dulkininkės turi augti pagrindinės veislės eilėse.