(Mespilus germanica L.)
Kilmė. Baltažiedės šliandros priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, obelinių (Maloideae) pošeimiui, šliandrų (Mespilus) genčiai. Šliandrų gentyje yra vienintelė baltažiedės šliandros (M. germanica L.) rūšis. Tai 3—6 m aukščio ilgaamžiai lapus metantys medeliai arba krūmai. Natūraliai auga Vidurio ir Pietų Europoje, Šiaurės Irane, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje, Kryme, Užkaukazėje. Beje, Užkaukazėje ir Vidurinėje Azijoje šliandros sukultūrintos ir pradėtos auginti daugiau kaip 1000 metų prieš Kristų. Iš ten pateko į senovės Graikiją. Dabar dėl vertingų vaisių baltažiedės šliandros soduose plačiai auginamos Turkijoje, Vidurinės Azijos valstybėse, Pietų Prancūzijoje, Centrinėje Lenkijoje, Pietų Ukrainoje, ypač Kryme. Pradedamos auginti ir Lietuvoje, matištveria šaltas žiemas ir gausiai dera.
Rūšys, veislės, formos
Lietuvoje labiausiai tinka auginti dr. Evaldo Navio atrinktas baltažiedžių šliandrų sodines formas, kurios puikiai žiemoja (jos auginamos ir dauginamos R. ir E. Vrublevskių bei J. Matelio), arba veisles, atsparias šalčiams. Mūsų klimato sąlygomis išauga medis ar krūmas iki 3
m aukščio, pražanginiais lapais, savo forma panašiais į laurų lapus. Viršutinė jų pusė tamsiai žalia, apatinė — šviesesnė ir gausiai plaukuota. Medelio lajos forma atvirkščiai kiaušiniška, vainiko skersmuo siekia iki 2 m, šakos storos. Ūgliai žvilgantys, jų viršūnės baigiasi dygliais. Kartais ant šakučių būna pavienių trumpų dygliukų.
Kultūrinės veislės dažnai bedyglės.
Pavasarį pirmiausia sprogsta lapai, paskui pasirodo žiedai. Žydi gegužės pabaigoje-pirmąją birželio dekadą pavieniais, puošniais, 3–4 cm skersmens, baltais švelniai kvepiančiais žiedais (atskirų veislių gali būti kreminiai ar rausvi), išsidėsčiusiais šakelių viršūnėse. Kadangi žydi vėlai, žiedai nenukenčia nuo pavasarinių šalnų. Vaisiai — valgomi, rutulio ar kiaušinio formos, rūšinių augalų — 2—3 cm skersmens, o sodinių formų sėjinukų — 5—7 skersmens, iš pradžių žali, vėliau rausvai žalsvi, paskui geltoni, o prinokę — rudi obuoliukai. Lapai rudenį nusidažo vyno raudonumo spalva. Vaisiai sunoksta spalio pabaigoje–lapkričio mėn., kai juos pakanda rudeninės šalnos. Obuoliukai savo forma primena paprastųjų erškėčių vaisius su išlikusiais stambiais stačiais taurėlapiais, tačiau už juos didesni. Vaisiuje yra 2-5 vienas prie kito prigludę tribriauniai kauliukai su sėklomis viduryje. Sėklose randama apie 2,5 proc. riebiojo aliejaus. Minkštimas rudas, aitrokas, o palaikytų ilgesnį laiką ir ypač pašalusių — saldus, malonaus skonio ir aromato.
Auginimas
Vieta. Geriausiai auga saulėtoje, nuo šiaurės vėjų kitais augalais apsaugotose vietose, priemolio ar priesmėlio, humusingoje, purioje, gerai drenuotoje, gana kalkingoje dirvoje. Nepakenčia užmirkimo. Sode baltažiedėms šliandroms parinkime atvirą vietą, kad pavasarį ir vasarą iš visų pusių matytųsi gražūs lapai bei žiedai, o rudenį — bronzos geltonumo lapija ir nokstantys obuoliukai.
Sodinimas. Sodmenys sodinami rudenį ar anksti pavasarį į iš anksto paruoštas duobes, tarp augalų paliekant 3 m atstumus, tarp eilių — 4,5—5 m. Mažiau derlingose dirvose iškasta žemė sumaišoma su perpuvusiu mėšlu (vienai duobei — 2 kibirai pūdinio). Pasodinus mulčiuojama smulkintomis drožlėmis arba pūdiniu. Pasodinti vaismedžiai pririšami prie kuoliukų. Konteineriuose išaugintus augalus su uždara šaknų sistema galima sodinti ir vasarą.
Baltažiedės šliandros yra savidulkiai augalai, galima auginti ir po vieną medelį ar krūmą, nuolat derės. Norint sulaukti gausesnio derliaus, verta sodinti kelis augalus, mat auga lėtai.
Priežiūra ir tręšimas. Pavasarį papildomai tręšiama kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu, vasarą — su daugiau kalio, o rudenį — su daugiau fosforo, įterpiama negiliai ir palaistoma. Auginant mažiau derlingoje dirvoje, rekomenduojama tręšti kaulamilčiais — organine, lėtai ir ilgai, apie 3 mėn., veikiančia trąša. Norint kasmet sulaukti gausaus derliaus, rudenį augalai mulčiuojami perpuvusiu mėšlu. Mėšlu apdedama, kai žemė pašąla, kad neprisiveistų pelių.
Genėjimas ir formavimas. Pirmuosius ketverius metus sode reikia genėti. Tinkamiausias laikas 
— kovas. Kasmet patrumpinamos visų stiebų ir skeletinių šakų viršūnės, nukerpant trečdalį metūglio. Be to, išpjaunamos visos netinkamai išsidraikiusios šakos, paliekant stuobrelius su 2-3 pumpurais. Kitų šakų, esančių lajos viduryje, išpjaustyti nereikia. Kai augalai nenukenčia nuo šalnų, dera kasmet. Vėlesniais metais išpjaustomos sausos, pernelyg sutankėjusios, į šalis iškerojusios šakos. Norint itin gausaus derliaus, patartina kasmet patrumpinti didesnę dalį šakų ir stiebų. Tuomet išauga daugiau vienmečių ūglių, ant kurių kitais metais sukraunami pumpurai ir Subrandinami vaisiai. Šliandrų krūmams papildomai šalinami apatinėje dalyje želiantys silpnieji ūgliai, paliekant derančiuose krūmuose 5—9 stiebus.
Dauginiramas
Skiepijimas. Pavasarį, orams atšilus iki 10°C, kultūrinių veislių ir formų augalai skiepijami sudūrimo būdu į gudobeles, paprastąsias kriaušes ir cidonijas. Šiuo atveju įskiepiai ir poskiepiai turi būti vienodo skersmens. Poskiepis ir šliandros auginys su 2-3 pumpurais nupjaunami įstrižai, suglaudžiami, standžiai apvyniojami juostele ir tvirtai suveržiami. Patikimiau skiepyti pagerintu sudūrimu su liežuvėliu. Tuomet skiepai atsparūs vėjui ar mechaniniams pažeidimams.
Akiavimas. Vasarą, liepos antrąją pusę ir pirmąją rugpjūčio dekadą, baltažiedžių šliandrų kultūrinės veislės ir formos akiuojamos į jaunus poskiepius: cidonijų, paprastųjų kriaušių, vienapiesčių gudobelių Sėjinukus. Norint auginti krūmo formos augalą, akiuojama į poskiepio kaklelį, jei medelio — į kamieną, 0,5—1,5 m aukštyje. Skiepijant į gudobeles ir laukines kriaušes, medelių vainikus geriausia formuoti 1—1,5 m aukštyje, tuomet mažiau nukenčia nuo šalnų.
Po skiepijimo sodinukai 2—3 metus paauginami medelyne.
Sėklomis. Rūšiniai augalai dauginami sėklomis. Šviežiai Surinkti kaulavaisiai sėjami rudenį arba stratifikuojami 3 mėnesius drėgname Smėlyje, 2-5 °C temperatūroje, ir Sėjami anksti pavasarį. Augalai Subręsta ir veda vaisius tik aštuntaisiais metais.
Ligos ir kenkėjai. Šliandros labai atsparios ligoms ir kenkėjams.
Derliaus nuémimas ir laikymas
Baltažiedžių šliandrų vaisiai skinami, kai koteliai lengvai atsiskiria nuo obuoliuku. Žali vaisiai yra neskanūs, nevalgomi. Skaniausi nuskinti po stiprių šalnų išvteria iki -10 °C) ar nuskinti nesunokę ir apie mėnesį palaikyti šaltai. Tuomet jų obuoliukai būna rudos spalvos, minkšti, rūgštokai saldūs, minkštimas aitrokas, kartus primenantis pernokusios kriaušės ar obuolio skonį. Po šalnų nuskinti ir dvi savaites palaikyti šiltoje, 15 °C temperatūros patalpoje, vaisiai tampa saldesni. Paskui galima juos valgyti ir perdirbti.
Ruošiantis šliandrų vaisiais gardžiuotis ilgiau, vaiskočius patartina pamirkyti druskos tirpale, tuomet laikomi nepus. Sausoje patalpoje viena eile žemyn paskleidžiami taip, kad nesiliestų tarpusavyje. Ant augalų likusiais vaisiais žiemą mėgsta pasmaguriauti paukšteliai — strazdai, zylutės, sniegenos ir kiti.
Vaisių perdirbimas. Obuolėliai valgomi švieži nuskinti tiesiai nuo medelio ar krūmo, iš jų gaminamos tyrelės, verdama uogienė, džemas, gaminami gaivieji gėrimai, kompotai. Ryškios oranžinės spalvos želė (drebučiai) skoniu primena pagamintus iš cidonijų. Gardžios ir subtilaus aromato sultys labai tinka vynui gaminti. Gamybos technologija tokia pati, kaip ir obuolių vyno. Šliandras verta pamaišyti su obuoliais ar kitais vaisiais gaminant marmeladą ar vyną.
Vaisių vertė. Baltažiedžių šliandrų vaisiuose yra 10—17 proc. cukrų (60 proc. fruktozės, 40 proc. gliukozės ir sacharozės), organinių rūgščių (0,5—1,2 proc. obuolių rūgšties), karoteno, apie 16 mg proc. vitamino C, pektinų, rauginių medžiagų (ypač tanino), antocianinų. Rūšinių augalų vaisiai sveria 0,6-0,7 g.