Pasodinus serbentyną sveikais, aprobuotais sodmenimis, pirmaisiais ir antraisiais metais kenkėjų būna nedaug, ir jie didesnės žalos nepadaro. Vėliau serbentynus būtina vieną – du kartus per metus purkšti insekticidais. Kenkėjai žalingiausi ir labai paplitę senuose, apleistuose, blogai išgenėtuose, piktžolėtuose serbentynuose.
Serbentinės (pumpurinės) erkutės (Eriophyes ribis Nal. ) apninka juodųjų, raudonųjų ir baltųjų serbentų pumpurus. Daugiausia žalos padaro juodiesiems serbentams. Gyvena pumpuruose, čiulpia jų sultis. Pažeisti pumpurai anksti pavasarį būna nenormaliai išsipūtę, vėliau tampa rutuliški ir neišsprogę nudžiūsta. Viename pumpure gali būti 2-3 tūkstančiai erkučių. Jeigu pažeistų pumpurų daug, serbentai nustoja derėti ir per dvejus – trejus metus gali visai nudžiūti.
Suaugusi erkė – pieno spalvos, panaši į kirmėlę. Pernykščiuose pumpuruose žiemoja patelės. Kai pavasarį oras sušyla iki +6°C, jos pradeda dėti kiaušinius. Po 3-7 dienų išsirita lervos ir, džiūstant pažeistiems pumpurams, migruoja į šakučių viršūnėse besiformuojančius jaunus pumpurus. Erkės dauginasi ir kenkia iki rudens. Plinta su ūgleliais, jaunais krūmais. Migruoti padeda vėjas, lietus, perneša vabzdžiai. Erkutės platina virusinę ligą – žiedų pilnavidurę.
Apsauga. Serbentyną sodinti sveikais, neužkrėstais daigais. Prieš žydėjimą serbentus purkšti 50% akteliku (1,5 l/ha), o dauginimo plotus – 5% karate (0,6 l/ha). Po žydėjimo purkšti dar kartą. Lenkijoje ir kitose šalyse purškiama 30% omaitu (1,5-2,0 kg/ha), apollo (3 kg) ir mitako (3 kg) mišiniu, 10% talstaru (0,6-0,75 kg/ha), o po žydėjimo – 25% maršalu (4-4,5 kg/ha), 20% mitaku (4,0 l/ha), purškiama tik prieš žydėjimą. su Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch.) gali kenkti daugiau kaip 250 rūšių augalams. Plinta ir daugiau žalos padaro karštą, sausą vasarą. Ypač mėgsta juoduosius serbentus.
Apsauga kaip ir nuo pumpurinių erkių, tik akaricidais purškiama vėliau.
Serbentinės pumpurinės kandys (Lampronia capitella Cl.) – labai paplitę kenkėjai tiek mažuose, tiek didesniuose serbentynuose. Vikšrai išgraužia baltųjų, raudonųjų, juodųjų serbentų pumpurų vidų. Pažeistų pumpurų paviršiuje būna krūvelės voratinkliais apraizgytų išmatų. Pumpurai nudžiūsta. Jų šonuose būna maža skylutė – vikšro išlindimo anga. Vikšrai žiemoja po žievės atplaišomis. Anksti pavasarį jie įsigraužia į pumpurus. Jauni vikšrai būna raudoni, o užaugę žali. Vienas vikšras įsigraužia į keletą pumpurų. Lėliukėmis virsta dirvoje. Kai serbentai baigia žydėti, pradeda skraidyti drugiai. Patelės deda kiaušinėlius į žalias uogų užuomazgas. Vikšrai išgraužia jaunas sėklas. Apniktos uogos anksčiau už kitas prinoksta ir lengvai pastebimos. Vėliau jie išlenda iš uogų ir išsislapsto po žievės atplaišomis žiemoti. Pumpurinių kandžių ypač daug senesniuose apleistuose serbentynuose.
Apsauga. Prieš žydėjimą purkšti 2,5% deciu (0,5 l/ha), 10% fastaku (0,2 l/ha), 50% akteliku (1,5 l/ha).
Serbentiniai lapiniai gumbauodžiai (Dasyneura tetensi Rubs.) kenkia visų rūšių serbentams. Paplitę visuose didesniuose, jaunuose, gerai tręšiamuose ir prižiūrimuose serbentynuose. Kenkėjai žiemoja kokonuose dirvoje po krūmais, suaugėliai pradeda skraidyti žydint serbentams. Suaugę uodeliai – apie 1,5mm, gelsvai rudi. Patelės kiaušinėlius deda į neišsiskleidusius lapus viršutiniuose ūgliuose. Išsiritusios lervos gyvena susisukusiuose lapuose. Pažeisti lapai nustoja augti, susisuka, deformuojasi, kartais nudžiūsta. Per metus išsivysto kelios kenkėjų generacijos. Tai vieni žalingiausių kenkėjų dideliuose, derančiuose serbentynuose.
Apsauga. Be anksčiau minėtų decio, fastako, aktelio, Lenkijoje purškiama 10% talstaru (0,6-0,75 l/ha), 5% karate (0,6 l/ha), 5% buldoku (0,6 l/ha).
Serbentiniai ūgliniai gumbauodžiai (Thomasiniana ribis Mar. ) pažeidžia vienmečius ir dvimečius serbentų ūglius prie žemės. Daugiau žalos padaro dauginimo plotuose, tačiau gali apnikti ir derančius serbentynus. Lietuvoje paplitę pavieniuose plotuose.
Apsauga kaip ir nuo lapinių gumbauodžių.
Serbentiniai amarai (Cryptomyzus ribis L.) gyvena kolonijomis raudonųjų serbentų lapų apačioje ir čiulpia sultis. Viršutinėje lapų pusėje atsiranda stambios gelsvai žalsvos pūslės, vėliau parausta. Krūmai menkiau dera, dažniau serga virusinėmis ligomis.
Apvaisinti kenkėjų kiaušiniai žiemoja ant vienmečių ūglių žievės. Sprogstant pumpurams, išsiritusios lervos pradeda maitintis jaunų lapų sultimis. Būna kelios generacijos. Paplitę visuose serbentynuose ir kai kuriais metais padaro daug žalos.
Apsauga. Purkšti deciu, fastaku, akteliku, kai tik pradeda plisti amarai. Lenkijoje ir kitose šalyse purškiama 50% hostakviku (0,75 l/ha), 50% pirimoru DG (0,75 kg/ha), 25% pirimoru (0,5-0,75 kg/ha), 14% azteku (0,2-0,4 l/ha).
Agrastiniai amarai (Aphis grossulariae Kalt.) čiulpia serbentų ir agrastų ūglių bei viršutinių lapų sultis. Ūgliai nustoja augti, deformuojasi, iškrypsta, jų viršūnėse lapai susiraito ir susitraukia kuokštais. Vėliau tokie ūgliai gali nudžiūti. Ant krūmų būna daug skruzdėlių, jos maitinasi saldžiomis amarų išmatomis. Šių amarų daug visuose serbentynuose.
Apsauga kaip nuo serbentinių amarų.
Agrastinių sprindžių (Abraxas grossulariata L.) vikšrai anksti pavasarį apgraužia agrastų, serbentų, kartais kriaušių, ievų pumpurus, vėliau maitinasi lapais. Krūmai gali likti be lapų, sumažėja uogų derlius.
Jauni vikšrai žiemoja po nukritusiais lapais. Pavasarį, pumpurams sprogstant, išlenda iš žiemojimo vietų ir sulipa ant krūmų šakų. Generacija – vienmetė. Kenkėjų ypač daug senuose, apleistuose agrastų ir serbentų plotuose.
Apsauga. Purkšti fastaku, deciu, akteliku. iv 5
Juodųjų serbentų geltonieji pjūkleliai (Nematus leucotrochus Htg.) apninka juodujų serbentų ir agrastų lapus. Išsivysto dvi generacijos. Žiemoja kokonuose žemėje. Pirmosios generacijos pjūklelių lervos kenkia birželį, antrosios – liepą, rugpjūtį. Gausiausiai pjūklelių lervų būna uogoms nokstant.
Daugiau žalos padaro mažuose sodeliuose.
Apsauga kaip nuo sprindžių.
Agrastiniai geltonieji pjūkleliai (Pteronidea ribesii Scop.) kenkia visų rūšių serbentams ir agrastams. Išsivysto 2-3 generacijos. Lervos per 1-2 savaites gali nugraužti visus lapus, palikti tik lapų gyslas ir lapkočius. Lervos žiemoja dirvoje kokonuose. Anksti pavasarį jos virsta lėliukėmis ir, kai pradeda žydėti agrastai ir serbentai, suaugėliai deda kiaušinėlius lapų apačioje. Žalingiausi mažuose sodeliuose, tačiau per keletą metų gali išplisti ir dideliuose plotuose.
Apsauga. Purkšti fastaku, deciu.
Serbentinių stiklasparnių (Synanthedon tipuliformis Cl.) vikšrai išgraužia juodųjų, rečiau kitų, serbentų ūglių šerdį. Pažeistos šakutės nustoja augti, lapai nuvysta ir nudžiūsta. Šie kenkėjai vystosi dvejus metus. Įvairaus amžiaus vikšrai žiemoja pažeistų šakučių viduje. Pavasarį užaugusieji vikšrai išgraužia angas, pasigamina kokonus ir virsta lėliukėmis, o jauni maitinasi ir dar kartą žiemoja. Pažeidimai ryškiausi, kai noksta uogos. ir Lietuvoje šių kenkėjų gana daug, ypač apleistuose serbentynuose.
Apsauga. Išgenėti pažeistas vystančias ar nuvytusias šakas. Po žydėjimo purkšti deciu, fastaku, akteliku.
Žalieji serbentiniai blizgavabaliai (Agrilus viridis var. fagi Ratz.) išgraužia išilginius takus juodųjų serbentų šakučių viduje. Lervų pažeidimai panašūs į stiklasparnių, tik generacija vienmetė. Lietuvoje jie retesni.
Apsauga. Purškiant insekticidais nuo gumbauodžių, sunaikinami ir blizgavabaliai.
Serbentinių uoginių pjūklelių (Pachynematus pumilio Know.) lervos iš vidaus išgraužia juodujų serbentų uogų minkštimą ir sėklas. Uogos deformuojasi, pasidaro briaunuotos, greičiau prinoksta, pajuoduoja, dažnai anksčiau nubyra. Suaugėliai pradeda skraidyti serbentams žydint, kiaušinėlius deda į užuomazgas po vieną. Generacija vienmetė. Kenkėjai paplitę visuose serbentynuose. Kai kuriais metais padaro gana daug žalos, ypač didesniuose serbentynuose, kur uogos skinamos kombainais.
Apsauga. Purkšti insekticidais kaip nuo lapinių gumbauodžių.
Serbentiniai skydamariai (Parthenolecanium corni Bouchė) minta serbentų, agrastų, slyvų ir kitų lapuočių medžių ir krūmų sultimis. Jaunos lervos čiulpia lapų, vyresnės – šakučių žievės sultis, augalus užteršia lipniomis išmatomis. Smarkiai skydamariais apnikti krūmai lėčiau auga, menkiau dera, šakos džiūsta.
Lervos žiemoja ant kamienų ir šakų žievės. Pavasarį, kai oras sušyla iki+8°C, lervos migruoja ant jaunų šakų žievės ir ten prisisiurbia. Birželio pradžioje jaunos patelės pradeda dėti kiaušinius. Viena patelė gali padėti iki 2000 kiaušinių. Jų generacija vienmetė. – Šie kenkėjai plinta senesniuose, blogai prižiūrimuose serbentynuose.
Apsauga. Išgenėti skydamarių apniktas šakas. Prieš žydėjimą purkšti deciu, fastaku, akteliku.
Gluosninių skydamarių (Chionaspis salicis L.). patelės ir lervos čiulpia sultis iš serbentų, aviečių ir daugelio kitų sumedėjusių augalų kamienų ir šakų žievės. Sulėtėja augalų augimas, sumažėja derlius ir atsparumas šalčiui, pradeda džiūti šakos.