Sodininko darbai
Fenofazės spalio mėnesį.
Spalio pirmoje pusėje vaisinių augalų lapai ima gelsti arba ruduoti. Iš pradžių pasikeičia lapų spalva ant trumpų vaisinių šakučių, vėliau — ant ilgesnių skiepytų vaismedžių, kai įskiepis su poskiepiu ne visiškai fiziologiškai susiderina, lapų spalva pasikeičia anksčiau, negu medžių, kurių poskiepis ir įskiepis normaliai suderinti. Lapai netenka žalios spalvos, tai rodo, kad skaidomas chlorofilas. Išorinė vegetacijos laikotarpio pabaigos išraiška yra lapų kritimas. Vaisinių augalų lapų kritimo fazė Lietuvoje paprastai baigiasi spalio trečiame dešimtadienyje, kai kuriais metais gali būti anksčiau ar vėliau. Lapų kritimas nereiškia, kad visi augalo audiniai ir organai pradėjo ramybės laikotarpį.
Spalio mėnesi, kai būna teigiama temperatūra, toliau vystosi žiediniai pumpurai, dar auga šaknys. Baigiami skinti vėlyvųjų žieminių veislių obuoliai. Nuskynus obuolius, iš sodo valomos šiukšlės. Nuo medžių kamienų nuimamos ir sudeginamos gaudymo juostos, padarytos iš popieriaus arba šiaudų. Juostos iš maišinės medžiagos virinamos, kad būtų galima užmušti vaisėdžio vikšrus, paskui išskalaujamos, džiovinamos ir paliekamos kitam sezonui. Žemė tręšiama organinėmis ir mineralinėmis fosforo bei kalio trąšomis. įdirbama dirva po medžiais ir krūmais, kaip aprašyta skyriuje „Gegužė”. Sausomis dienomis iš naujo nutepamos aliejiniais arba vandens emulsiniais dažais kamieno ir šakų žaizdos. Jeigu sodas užkrėstas rauplėmis arba kitomis grybinėmis ligomis, iki pradės kristi lapai, medžių vainikai purškiami amonio salietros arba karbamido tirpalu (700-800 g į 10 1 vandens). Pasibaigus derėjimui, išraunami savo laiką atitarnavę medžiai ir krūmai.
Medžius ir krūmus, pavojingai sergančius nežinomomis ligomis, geriau iškasti anksčiau, vegetacijos laikotarpio viduryje. Medžių ir krūmų eksploatacijos laikas. Lietuvos sąlygomis obelys yra ilgaamžės.
Obelų ir kriaušių iškasimo laikas nustatomas, apskaičiavus jų produktyvumą keletą matų. Tikslesnis yra slyvų, vyštrešnių eksploatacijos laikas. Lietuvos sąlygomis jos turi duoti 8-10 derlių. Paskui prasideda amžiniai augančių šakų kitimai, kurie priklauso nuo laidžiųjų jų audinių ir medienos amžinių kitimų. Atrodytų sveikų kaulavaisinių vaismedžių biologinės derėjimo savybės yra prastos. Po 8-10 derlių jie sunkiai atjauninami. Tokius medžius geriau iškasti. Juodieji serbentai gerą derlių užaugina 5-6 metus nuo derėjimo pradžios. Paskui visiškai atjauninus krūmus galima užauginti dar du tris derlius. Dauguma Lietuvoje rajonuotų agrastų sode gali augti labai ilgai, bet gerą derlių duoda 5-8 metus nuo derėjimo pradžios. Paskui reikia sodinti naujus krūmus.
Raudonieji serbentai, kurių krūmai netankūs, Lietuvos sąlygomis gali derėti 15-20 metų. Juos keisti reikia palyginti retai. Braškės gerą derlių užaugina dvejus metus. Trečiais derėjimo metais derlius labai sumažėja. Todėl plantaciją reikia visiškai likviduoti po trečiojo derliaus. Iki to laiko jos paprastai apauga sunkiai išnaikinamomis daugiametėmis piktžolėmis — usnimis, mėtomis, pienėmis, varpučiu ir kt. Kartais net po dviejų derlių geriau braškyną sodinti iš naujo, negu ravėti jame šias piktžoles. Norėdamas tiksliai žinoti vaisinių augalų amžių, sodininkas turi užvesti sodo žurnalą ir jame kasmet įrašyti, koks medžių ir krūmų derlingumas.
Vaismainis sode. Išskyrus natūralų augalų senėjimą, sodo perplanavimo priežastis gali būti neilgaamžių augalų sodinimas ilgaamžių tarpueiliuose ir eilėse. Neretai įveisiant sodą uogakrūmiai sodinami obelų ir kriaušių eilėse, o braškės — tarpueiliuose. Praeina dešimt metų, ir sodininkas įsitikina, kad kiek-vienai veislei reikėjo skirti atskirą vietą, nes uoginiai augalai obelų ir kriaušių priedangoje blogai auga ir dera. Prisieina išvalyti sode specialią vietą uoginiams augalams. Sodo rekonstrukcija daroma ir tada, kai būna nevykusi augalų veislių ir rūšių sudėtis.
Pagrindinė medžių ir krūmų produktyvumo sumažėjimo priežastis, nors jie visą laiką auginami toje pačioje vietoje ir net sistemingai tręšiami, neišvengiamas dirvos nuovargis ir patogeninės infekcijos kaupimasis. Mat, augalų šaknys išskiria kenksmingus organinius junginius. Dirvos nuovargi taip pat gali sukelti joje susikaupusios parazitinės kirmėlės — nematodos. Jos yra siūlo formos, kūno ilgis 1-2 mm. Vienos iš jų gyvena šaknų paviršiuje, kitos — viduje, trečios — stiebų viduje. Yra daugybė nematodų rūšių. Jų specializacija pagal augalų-šeimininkų rūšis kol kas nepakankamai išnagrinėta. Vaisinių augalų šaknyse dažniausiai gyvena pratilenchus, meloidogine, šakrui paviršiuje — trichodorus, ksifinema, tilenchorinchus ir kitų genčių ne-matodos.
Dirvos nuovargiui sumažinti naudifiga laikytis vaismainio trim ciklais. Pirmas ciklas jungia [the_ad id=”2059″]mažamečius augalus — braškes, daržoves, gėles. Jos gali būti sukeičiamos: daržovės kasmet, o braškės su daržovėmis — kas 2-3 metai. Antras ciklas apima puskrūmius ir krūmus, kurie pagal vaismainį sukeičiami tarpusavyje, o visiškai arba iš dalies kas 8-12 metų — su pirmo ciklo augalais. Trečias ciklas (ilgametis) apima medžių rūšis — sėklavaisinius ir kaulavaisinius. Trečio ciklo rūšis galima keisti vietomis su pirmo arba antro ciklo augalais. Sklypą su trečio ciklo medžiais reikia perskirti per pusę, kad jų sudėti būtų galima atnaujinti ne iš karto, o per 6-7 metus. Tai išlygins derliaus auginimą pagal metus. Sodą lengviau rekonstruoti, jeigu sklype išlaikytas tam tikras pirmo, antro ir trečio ciklo rūšių ploto santykis. Dėl to galima neskausmingai keisti vietomis vaismedžius ir uoginius augalus. Pavyzdžiui, galima rekomenduoti, kad ilgaamžės rūšys — obelys ir kriaušės užimtų 50% sklypo ploto, kaulavaisiniai — 10% , uogakrūmiai — 10% , avietės — 10% , braškės — 10% , daržovės — taip pat 10% .
Sklype, kurio plotas yra 600 m2, konkretūs rūšių plotai bus tokie: sėklavaisinių — 300 m2, kaulavaisinių, uogakrūmių, daržovių, aviečių ir braškių — po 60 m2.
Sodinukų įsigijimas. Lietuvos medelynai beveik visus jų išaugintus sodinukus realizuoja rudenį. Todėl spalio mėnesį reikia įsigyti sodinukų naujiems sodams sodinti ir seniems taisyti bei rekonstruoti. Kad vežamo iš medelyno medelio šaknys neišdžiūtų, jas reikia apšlakstyti vandeniu ir suvynioti plėvelę. Jeigu tokioje būsenoje sodinukai turi būti keletą dienų, tai iš pradžių šaknis reikia uždengti šlapia medžiaga arba šlapia žole, šiaudais, o jau paskui — plėvele. Imant iš medelyno prie kiekvieno sodinuko reikia prikabinti etiketę su veislės, rūšies, poskiepio pavadinimu. Vežant autobusu arba traukiniu šakelės atsargiai prilenkiamos prie kamieno ir pririšamos virvele, pradedant nuo vainiko pagrindo. Avietes, serbentus ir agrastus geriausia tuojau pat pasodinti į nuolatinę vietą. Medžių sodinukus geriau sodinti pavasarį. Todėl jie giliai prikasami žiemai. Tam tikslui pirmiausia iškasamas 50 cm gylio griovys iš vakarų rytus su nuožulnia pietine sienele, jame sudedami nuožulniai, viršūne pietus sodinukai, šaknys užpilamos puria žeme, kad nebūtų tuštumų, o paskui sodinukai užpilami žemėmis iki pat vainiko. Jeigu dirva sausa, sodinukai gausiai palaistomi. Pundeliais sodinukų prikasti negalima — šaknys gali pašusti. Padžiūvusius kelyje sodinukus prieš prikasant naudinga 1-2 paroms pamerkti į vandenį.
Norint apsaugoti nuo pelių, tarp sodinukų ir iš viršaus dedama eglės arba kadagio šakų, o aplink prikas-tus sodinukus iškasamas 20 cm pločio ir 20 cm gylio griovelis su stačiomis sienelėmis. Žiemą sodinukai užpilami sniegu, o iš griovelio sniegas iškasamas.