Maisto medžiagos. Kad pomidorai normaliai augtų ir derėtų, dirvoje turi būti pakankamai organinių ir mineralinių maisto medžiagų. Norint išlaikyti norimą trąšų santykį, vien organinėmis trąšomis pomidorus tręšti netikslinga. Iš organinių trąšų geriausiai tinka perpuvęs galvijų mėšlas – jame yra ne tik pagrindinių maisto medžiagų (azoto, fosforo ir kalio), bet ir daug mikroelementų, be kurių pomidorai negalėtų normaliai augti ir vystytis. Be to, organinės trąšos praturtina dirvą humusu, kuris gerina dirvožemio struktūrą ir aeraciją.
Neturint galimybės įsigyti mėšlo, galima tręšti žaliąja trąša – sideratais. Sideratinių augalų pasirinkimas gana didelis: lubinai, barkūnai, rapsai, garstyčios, facelijos, žirniai, vikiai, pulpos, netgi žieminiai rugiai ir kt. Tikslinga varpinius javus maišyti su ankštiniais. Tokie sideratai per trumpą laiką sukaupia nemažai azoto, stelbia piktžoles, saugo dirvos drėgmę. Sideralinius augalus pasirinkime atsižvelgdami į numatomą tręšti dirvą. Šių augalų šaknys gerai šaknijasi, todėl iš gilesnio dirvožemio sluoksnio į ariamąjį pakelia fosforą, kali bei kalci, o šaknyse gyvenančios bakterijos sukaupia nemažai azoto. Rapsai, garstyčios bei facelijos vertinami dėl trumpos vegetacijos, tačiau jų šaknys nekaupia azoto. Žieminius rapsus per vasarą galima nupjauti kelis kartus ir palikti dirvoje neužarus, kad supūtų dirvos paviršiuje. Trumpos vegetacijos sideratus galima sėti nuėmus ankstyvųjų daržovių derlių.
Azotas būtinas pomidorų stiebams ir lapams augti. Jo trūkstant pomidorų stiebai ir lapai silpniau
auga, lapų spalva nuo pagrindinės gyslos kraštų link pasidaro šviesiai geltona. Vėliau lapų gyslos parausta, apatiniai lapai visai pagelsta, apmiršta ir nukrinta. Vaisių mezgimas pablogėja, silpnėja jų augimas.
Esant azoto pertekliui taip pat sumažėja pomidorų derlingumas. Augalai išaugina tvirtus stiebus, gausią lapiją, bet vaisiai auga ir noksta lėčiau, sumažėja atsparumas ligoms. Azoto trąšas pomidorai greitai pasisavina, todėl jomis tręšti geriau dažniau, bet saikingai. Azoto pomidorams daugiausia reikia pradėjus augti vaisiams.
Fosforas skatina vaisių mezgimą ir brendimą. Fosforo trūkumui pomidorai ypač jautrūs: silpnai
auga, lapai būna pilkšvi, jų apačia, lapkočiai ir stiebai – rausvi su violetiniu atspalviu. Jauni lapai esti siauri, užsirietę į viršų. Ypač daug fosforo pomidorams reikia augimo pradžioje (iki vaisių užmezgimo ant pirmosios kekės). Fosforas skatina šaknų vystymąsi. Negaudami pakankamai fosforo, pomidorai negali pasisavinti azoto, todėl kartu pasireiškia ir azoto trūkumo požymiai.
Fosforas ankstina pomidorų derėjimą, padidina cukraus kiekį.
Fosforo trąšas pomidorai sunkokai pasisavina, todėl kai šaltas oras, nors dirvoje trąšų yra pakankamai, ant augalų matyti ryškūs fosforo trūkumo požymiai. Nustatyta, kad dirvos temperatūrai раkilus nuo 12 °C iki 18°C pomidorai fosforą pasisavina 8 kartus geriau.
Kalis stimuliuoja stiebų formavimąsi ir vaisių mezgimą. Trūkstant kalio pomidorai lėčiau auga, augalai pradeda Vysti, lapų pakraščiuose susidaro geltonai rudi taškai, plintantys lapo vidaus link, ant šaknų atsiranda rūdžių apnašų. Kalio daugiausia reikia nokstant pomidorų vaisiams. Daugiau kalio augalai sunaudoja esant silpnam apšvietimui, kai ilgiau užsitęsia ūkanotų dienų laikotarpis. Dėl kalio trūkumo pomidorų vaisiai deformuojasi, juose atsiranda tuštumų, vaisiai nevienodai noksta, ilgai išsilaiko nesunokusios gelsvai žalios dėmės. Pomidorai būna mažiau aromatingi; blogesnio skonio.
Magnis reikalingas šaknims augti ir vystytis. Jis skatina fosforo pasisavinimą. Trūkstant magnio
pomidorų stiebai būna ploni, silpni, lapų gyslos išlieka žalios, o tarpgyslinė dalis gelsta, apatiniai lapai įgauna bronzinį atspalvį.
Magnis anksčiau laikytas mikroelementu, nes auginant pomidorus lauke aiškių magnio trūkumo požymių nebūdavo pastebima. Magnio dažniausiai trūksta auginant pomidorus pernelyg rūgščioje dirvoje. Auginant šiltnamiuose, kurių gruntui pagerinti įterpta daug nepakankamai nurūgštintų durpių, tenka tręšti didelėmis magnio trąšų dozėmis, todėl dabar magnio trąšos jau priskiriamos nebe mikroelementų, o makroelementų grupei. Augalai pakenčia palyginti gana didelę magnio trąšų tirpalo koncentraciją.
Magnį pomidorai sunkiau pasisavina, kai dirvoje yra kalio perteklius.
Kalcio reikia rūgščiai dirvožemio reakcijai sumažinti. Nors pomidorai pakenčia rūgščią dirvą ir
gali augti esant pH 5,5, tačiau geriausiai auga, kai dirvos rūgštingumas (pH) yra 6,3-6,7. Per daug rūgščioje dirvoje pomidorai blogiau pasisavina kitas trąšas, dėl to mažėja vaisių derlius, blogėja kokybė. Kalcio trūkumas dažniau pastebimas šiltnamiuose, kai augalams trūksta šviesos.
Dėl kalcio trūkumo pomidorų lapai išsigaubia pūslelėmis, ant pirmųjų vaisių prasideda Viršūninis puvinys, dėl to tokie vaisiai būna neprekiniai. Pomidorams normaliai augti ir vystytis reikalingi ir mikroelementai (boras, manganas, cinkas, geležis, molibdenas ir kt.). Nors mikroelementų augalams reikia labai nedaug, dėl jų trūkumo sutrinka normalus augalų vystymasis, blogėja vaisių kokybė, mažėja derlingumas bei atsparumas ligoms. Mikroelementų pomidorams trūksta retai, nes pakankamai jų gaunama su organinėmis trąšomis. Be to, daržininkystėje dabar dažnai naudojamos kompleksinės mineralinės trąšos, į kurių temperatūros, drėgmės, tręšimo) gali šiek tiek keistis.
Žemaūgės veislės yra ankstyvesnės už aukštaūges. Pomidorams turi reikšmės ir lapų spalvos intensyvumas. Veislės tamsiai žaliais lapais yra atsparesnės žemai temperatūrai negu šviesiai žaliais. Tamsiai žali lapai turi daugiau angliavandenių, žemesnėje temperatūroje geriau pasisavina anglies dvideginį.
Veislės, skirtos auginti šiltnamiuose, yra labiau prisitaikiusios prie silpnesnio apšvietimo negu veislės, auginamos tik lauke. Pomidorų vaisių biocheminė sudėtis, jų skonis priklauso nuo veislės biologinių savybių, tačiau įtakos turi ir šviesos intensyvumas, drėgmė, o ypač tinkamas trąšų subalansavimas.
Pomidorams daug žalos daro įvairių ligų paplitimas. Nešildomuose plėvelės šiltnamiuose bei lauke auginami pomidorai daugiausia nukenčia nuo grybinių ligų. Pomidorų veislių atsparumas ligoms yra tik sąlyginis. Esant nepalankioms augimo sąlygoms, atsiranda naujos grybinių ligų rasės, ir buvusios kuriai nors ligai atsparios pomidorų veislės vėl suserga. Todėl į Lietuvą auginti įvežtos kai kurioms ligoms atsparios pomidorų veislės, ypač kai pasitaiko pomidorams augti nepalankios meteorologinės sąlygos, serga ne mažiau už mūsų vietinių veislių pomidorus.
