KAIP PASIRINKTI GYVATVORĘ

Skiriami du pagrindiniai gyvatvorių tipai — laisvai augančios (laisvos) ir karpomos (taisyklingos).

Pirmojo tipo gyvatvorės augalai genimi kaip ir bet kurie kiti dekoratyviniai medžiai ar krūmai. Taip palaikoma graži augalų forma, reguliuojamas jų žydėjimas, tankumas ir vešlumas, pašalinamos sausos ar nesveikos šakos. Antrojo tipo gyvatvorės krūmai ne tik genimi, bet ir nukarpomi taip, kad ji visą laiką būtų taisyklingos geometrinės formos — stačiakampio arba trapecijos.

Karpomos gyvatvorės gali būti iš vienos, dviejų ar trijų eilių— tai priklauso nuo pageidaujamo jų pločio ir tankumo. Šioms gyvatvorėms labiau tinka tankūs medžiai ir krūmai. Laisvos gyvatvorės esti vienaeilės arba dvieilės. Jos įveisiamos ir iš retesnių, plačiai išsiskėtusiomis ar lanku žemyn išsilenkusiomis šakomis augalų. Visos eilės gali būti tiek iš vienodų augalų, tiek ir kiekviena eilė iš skirtingų. Anksčiau vienaeiles gyvatvores sodindavo tik iš vienos rūšies augalų. Šiuolaikinė landšafto architektūra leidžia vienoje gyvatvorėje (toje pačioje eilėje) derinti įvairius augalus, netgi tokius skirtingus, kaip krūmai ir gėlės.

Retokai auginamos špalerinės gyvatvorės — vienaeilės, kuriose augalų šakos supinamos į ištisinę sieną. Tokios gyvatvorės esti tankios ir siauros. Jų šonai paprastai karpomi, suformuojant taisyklingą žaliąją sieną. Iš daugelio karklų rūšių galima įsiveisti tokią gyvatvorę, jos netgi nesodinant — anksti pavasarį susmaigstytos liaunos karklų vytelės greitai įsišaknija. Tarpuose tarp augalų iš-augusios šaknų atžalos įpinamos į gyvatvorę, o tolimesnės — šalinamos. Tokioje gyvatvorėje galima auginti ir gausiai žydinčius krūmus (jazminus, alyvas, forsitijas, erškėčius, netgi aukštas rožes), tada jie karpomi kuo mažiau. Špalerinės dygliuotų krūmų (gudobelių, erškėčių, kaukazinių ir slyvų) gyvatvorės visiškai nepraeinamos ir tinka gyvulių aptvarams, ūkiniams kiemams atitverti.

Paprastai skiriamos žemos, vidutinio aukščio ir aukštos gyvatvorės, nors dėl tikslaus kiekvienos kategorijos aukščio įvairūs autoriai nesutaria. Kartais kaip atskiras gyvatvorių tipas išskiriami apvadai (bordiūrai), paprastai neviršijantys 0,5 m knygelėje žemomis vadinama iki 0,7 m aukščio, vidutinio aukščio 0,7-1,5 m, aukštomis 1,5-3 m aukščio gyvatvores.

Augalai jose gali formuotis laisvai augantys, tiek ir karpomi. Gyvatvorė gražiau atrodo ir kol reikalauja mažiau priežiūros, kai parenkami augalai, kurių aukštis artimas pageidaujamam gyvatvorės aukščiui. Renkantis gyvatvorę, pirmiausia reikėtų apgalvoti, kuri iš jos funkcijų — apsauginė, dengiančioji (maskuojančioji) ar dekoratyvinė — bus svarbiausia. Apsauginė gyvatvorė turi būti nepraeinama — pakankamai aukšta ir tanki. Čia tinka dygliuoti augalai — erškėčiai, gudobelės, kadagiai, raugerškiai, slyvos, šaltalankiai. Tokia gyvatvorė gali būti tiek laisva, tiek ir karpoma (bet kuo ji aukštesnė, tuo sunkiau tvarkingai nukarpyti).

Nuo dulkių ir vėjo geriau saugo laisvos gyvatvorės, o kiemui nuo gatvės atskirti labiau tiktų karpomos. Bityną nuo vėjo ir saulės geriausiai saugo spygliuočių gyvatvorės, nesvarbu, laisvos ar karpomos. Dengiančios gyvatvorės aukštis priklauso nuo to, ką ji turėtų uždengti. Kai kuriais atvejais pakaks ir žemos (pavyzdžiui, užmaskuoti ant žemės gulintiems vamzdžiams ar kanalizacijos šulinio dangčiui), o kai reikia paslėpti neišvaizdų pastatą, gali prireikti ir žaliosios sienos.

Dekoratyvinei gyvatvorei parenkami puošnesni, sodybos gyventojų mėgstami augalai. Jie gali būti ir ne vienos rūšies. Laisvose gyvatvorėse tinka gausiai žydintys arba spalvingais lapais medžiai ar krūmai. Karpomose dažniau sodinami tankiašakiai augalai smulkiais lapais ar spygliais.

Gyvatvorės tipas bei aukštis priklauso ir nuo sklypo dydžio. Mažas sodelis, aprėmintas aukšta tankia gyvatvore, tampa panašus į gilų tamsų šulinį, o didelė sodyba, aptverta žemaūgiais augalais, atrodo “plika”, atvira visiems vėjams ir žvilgsniams. Pirmuoju atveju geriausia auginti žemą taisyklingą gyvatvorę, antruoju — aukštą, laisvą, iš dviejų eilių. Paprastai gyvatvorė atlieka kelias funkcijas. Sunku įsivaizduoti gyvatvorę, kad ir kokią išpuoselėtą, augančią tiesiog vidury kiemo tik dėl grožio. Ji gali apreminti gėlyną ar vaikų žaidimo aikštelę, didelės sodybos plotą suskaidyti mažesnes, jaukesnes dalis, nukreipti einantįjį tam tikra linkme, sudaryti foną ryškiaspalviams augalams, fontanui ar skulptūrai. Svarbiausia, kad ji derėtų prie kitų sodybos želdinių.

Taisyklinga karpoma gyvatvorė nelabai tiks laisvo planavimo kaimiško stiliaus sodyboje ar prie vingiuotos tvenkinio kranto linijos, bet gražiai atrodys sodyboje, kurios statiniai, takai ir gėlynai aiškių geometrinių formų.

lš anksto reikia apgalvoti ir kitus klausimus. Ar norime visžalės (t. y. žaliuojančios ir žiemą, ir vasarą), ar vasaržalės gyvatvorės? Visžalių spygliuočių gyvatvorė visą laiką tanki; nepermatoma, gerai saugo nuo dulkių ir triukšmo, bet nesikeičiantis jos vaizdas gali pabosti. O visžalių lapuočių, galinčių augti Lietuvos klimato sąlygomis, nedaug, jie gana lepūs, be to, ir neaukšti.

Vasaržalių augalų pasirinkimas kur kas didesnis, tačiau žiemą tokia gyvatvore gerai neužstos nuo žvilgsnių. Antra vertus, kai kurių augalų puošnios, spalvingos ar įdomios formos šakelės, ryškūs, originalūs vaisiai ar sėklos geriausiai matomi kaip tik tada, kai augalai be lapų, o ypač ryškiai — sniego fone. O ir metų laikų kaita tokioje gyvatvorėje puikiai pastebima. Ar gyvatvorė turėtų būti “rami”, visa vienodos žalios spalvos, kad jos fone išryškėtų gėlynų, žydinčių krūmų ir kitų dekoratyvinių sodo elementų.grožis, ar, atvirkščiai dengtų nuo nereikalingų žvilgsnių  ar lapais kontrastuojanti su lygia, sodriai žalia veja?

Sodyboje turėtų vyrauti augalai žaliais lapais, bet neilga gyvatvorė ar jos atkarpa iš geltonus, purpurinius ar margus lapus turinčių medžių ar krūmų gali tapti spalviniu kiemo akcentu, jei greta nėra kitų ryškiaspalvių augalų. O gal suderinti grožį su nauda ir įsiveisti valgomus vaisius brandinančių krūmų tvorelę? Žinoma, su sąlyga, kad ji augs ne prie dulkėtos gatvės ar nuolat dūmijančios gamyklos. Turint pakankamai vietos, verta auginti dviejų eilių gyvatvorę, Pavyzdžiui, išorinė taisyklinga eilė iš aukštų tujų, o vidinė, laisva arba karpoma, iš žemaūgių geltonlapių lanksvų ar kitų neaukštų spalvingų krūmų. Dviejų eilių (pavyzdžiui, mažalapės liepos ir paprastųjų alyvų) aukštos žaliosios sienos bus tankios ir nepermatomos per visą aukštį.

Reikia neužmiršti, kad kai kurie dekoratyvūs augalai nuodingi. Daugelis jų nekelia realios grėsmės mūsų sveikatai (vargu ar kam šaus į galvą valgyti kukmedžių šaknis), bet vis dėlto tokių augalų nereikėtų auginti sodybose, kur yra arba gali būti mažų vaikų.

Mišrioms gyvatvorėms paprastai parenkami medžiai ar krūmai, kurie suaugę esti panašaus aukščio ir formos. Įdomios, nuo taikingos mišrios gyvatvorės, kuriose greta žalialapių auginami ir krūmai ar medžiai spalvingais lapais. Visada vieni prie kitų derės artimai giminingi, panašūs, bet besiskiriantys lapų spalva augalai, pavyzdžiui, paprastasis pūslenis ir jo geltonlapis kultivaras, tumbergo raugerškis ir jo raudonlapis kultivaras.

Laisvoje gyvatvorėje galima suderinti ne tik skirtingo aukščio tos pačios gyvenimo formos atstovus, bet ir medžius su krūmais ar gėlėmis, jei tik sodybos šeimininkams tai gražu. Tenka matyti pavyzdžių, kai įvairiausi augalai vienoje gyvatvorėje atrodo įdomiai ir estetiškai.

Svarbiausia, kad jie būtų sveiki ir vešlūs, tad reikia atsižvelgti į jų poreikius. Vienoje gyvatvorėje sodinami augalai, kuriems tinka panašios mechaninės sudėties, derlingumo ir drėgnumo dirva, panašus apšvietimas. Didesni augalai neturėtų užstoti šviesos mažesniems, ypač turintiems spalvingus lapus bei puošniai žydintiems. Laisvai auganti mišri gyvatvorė nebūtinai turi būti tiesios ar taisyklingai lenktos linijos formos. Jei tik yra vietos, plati netaisyklinga juosta iš 2-3 medžių ir krūmų eilių atrodys ir natūraliai, ir puošniai. Tolimiausioje eilėje sodinami medžiai ar aukšti krūmai, vidurinėje — vidutinio aukščio, o arčiausiai esanti eilė skiriama žemiems krūmams.

Jie sodinami kiek netaisyklingomis eilėmis, tarp panašaus aukščio augalų kur ne kur galima įterpti aukštesnį medelį ar krūmą. Čia galima derinti ir spygliuočius, ir lapuočius, tiek žalius, tiek ir spalvingais lapais. Artimiausią (žemiausią) eilę gali sudaryti ne tik krūmai, bet ir daugiametės gėlės. Tokia bus tarsi pereinamoji forma tarp “tikros” gyvatvorės ir laisvai išdėstytų krūmų grupių.


[the_ad id=”2062″]

Related Post

  • Aktinidijų derliaus nuėmimas, laikymas ir perdirbimas

    Uogų skynimas. Margalapių aktinidijų uogos Lietuvoje noksta nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio. Nokdamos tamsėja, minkštėja ir tampa malonaus saldžiarūgščio […]

  • Kaip prižiūrėti aktinidijas (kivius)?

    Kiekvieną rudenį jas reikia genėti. Aktinidijos, kaip ir vynuogės, vaisius formuoja ant vienerių metų stiebų. Šonines šakas apgenėkite per tris […]

  • Šilauogių auginimas

    Kokybiški sodinukai Kadangi sodinamoji medžiaga šilauogėms auginti šiuo metu dauginama vegetatyviniu būdų, jos kokybė ir charakteristikos priklauso nuo motininių augalų. […]

  • Kodėl morkos apkarsta

    Taip atsitinka todėl, kad morkoms augant darže jų viršūnėlės pažaliavo, nes jos buvo virš žemės paviršiaus. Augimo metu susidarė alkaloidas […]