Žmogaus sukurtiems ir puoselėjamiems želdynams nepakanka dirvoje esančio bei lietumi ar sniegu iškrintančio vandens. Neretai pirmą kartą augalus laistome dar prieš sodinimą — tiek prieš išimant iš konteinerių, tiek prieš iškasant iš lysvės, jei dirva sausoka.
Medelius ir krūmus būtina laistyti iškart pasodintus, nors dirva ir drėgna. Kol Sodinukai prigyja, laistomi reguliariai, kai tik dirvos viršutinis sluoksnis (1–2 cm) pradžiūsta. Vienam mažam sodinukui reikia 3-4 litrų vandens, dideliam (apie 1 m aukščio) — ne mažiau kaip kibiro. Palaisčius dirvos paviršius lengvai supurenamas, kad nesusidarytų pluta. Mulčiavimas durpėmis, kompostu ar pjuvenomis padeda išsaugoti drėgmę. Netinka storas sluoksnis šviežiai nupjautos žolės — pagulėjusi ji kaista, nepraleidžia oro, su ja liesdamiesi stiebai gali pradėti pūti ar susirgti grybinėmis ligomis.
Neseniai pasodinti augalai laistomi atsargiai ir lėtai, kad stipri vandens čiurkšlė jų neišverstų ir kad vanduo spėtų susigerti į dirvą. Jei laikosi sausi, karšti orai, patartina rytą arba vakare drungnu vandeniu nupurkšti visą augalą. Tai ypač reikalinga visžaliams medžiams ir krūmams.
Pirmaisiais metais sodinukų šaknys auga sparčiau negu antžeminė dalis. Jei dirvoje trūksta drėgmės, augalai ilgai skursta, kartais ir nudžiūsta. Todėl pirmus dvejus metus gyvatvores tenka reguliariai laistyti — geriau rečiau, bet gausiai, kad dirva sudrėktų per visą šaknų gylį. Drėgmės trūkumas ypač pavojingas pavasarį ir vasaros pradžioje, kai sprogstantiems pumpurams, augantiems ūgliams ir lapams reikia daug vandens, o dar neįsitvirtinusios šaknys negali jo paimti iš gilesnių dirvos sluoksnių. Vasarą, jei ilgiau nelyja, taip pat reikia patikrinti, ar dirva 5-10 cm gylyje dar drėgna. Augalus su žiemojančiais spygliais ar lapais reikia laistyti ir sausesnį rudenį, netgi prieš pat užšąlant. Sausoje dirvoje visžaliai augalai blogiau žiemoja, dažniau apšąla arba nudega nuo pavasario saulės.
Vėliau daugumos gyvatvorių nebereikia laistyti. Vis dėlto yra išimčių. Pirma, tai drėgmei reiklūs augalai: paprastoji eglė, kukmedis, lazdynai, hortenzijos, rododendrai, sedula, šeivamedžiai. Antra, tai augalai, pasodinti greičiau išdžiūstančiose vietose — arti pastatų, ypač pietinėje jų pusėje, taip pat prie gatvės augančios gyvatvorės. Ir trečia — lengvose, smėlingose dirvose auginami medžiai ir krūmai, ypač turintys negilias šaknis. Šiais atvejais ilgiau užsitęsusių sausrų metu kartkartėmis patikrinama dirva ir augalų būklė. Jei dirva per kastuvo gylį sausa, reikia laistyti, nelaukiant, kol ims kristi neišsiskleidę žiediniai pumpurai ir suglebs lapai — tai jau grėsmingi požymiai, rodantys, kad dėl vandens trūkumo augalai gali žūti.
