KOMPOSTAS IR KOMPOSTAVIMAS PAPRASTAI: 1 2 3

Žodį „kompostas“ būtų galima pakeisti paprastesniu – „puvenos“, jei ne pastarojo naudojimas

pavadinti perpuvusį mėšlą. Kompostas – tai tos pačios puvenos, tik gaunamos skaidantis bet kokioms organinėms atliekoms. Dirvos mikroorganizmai ir kita dirvožemio gyvybė virškina negyvų augalų ir gyvūnų liekanas ir paverčia jas į dirvą panašia substancija – humusu, formuojančiu naudingą augalams augimo terpę. Tokiu būdu, kompostavimo metu negyvi augalai ir gyvūnai deda pamatus naujai gyvybei. Žodžiuose „kompostas“ ir „kompostavimas“ atsispindi skaidymo procesas, kompostas – tai humuso ir nesuskaidytų organinių atliekų mišinys.

TRUPUTIS ISTORIJOS

Kompostavimo istorija prasideda nuo pirmųjų primityvių augalų, kurių liekanas bakterijų kolonijos pavertė gyvybę duodančia medžiaga. Bet ir komposto istoriografija ne jauna, seniausiam žinomam rašytiniam šaltiniui, kuriame paminėtas kompostavimas, virš keturių tūkstančių metų. Jis rastas Mesopotamijos lygumoje molinėse lentelėse, rašytas Akadų imperijos laikais. Kompostas buvo žinomas senovės Graikijoje, senovės Romoje, detaliai aprašytas Talmude.

Jau nuo pirmųjų žemdirbystės ir gyvulininkystės žingsnių žmogus pastebėjo, kad derliai būna daug didesni prie mėšlo, „susiejo“ derlių su mėšlu ir pradėjo sąmoningai kompostuoti. Ir iki devynioliktojo amžiaus vidurio žemdirbys priklausė nuo komposto palaikiusio jo laukų derlingumą.

Bet devyniolikto amžiaus viduryje atsitiko dramatiškas įvykis, mokslas daugiau kaip šimtmečiui chemizavimo keliu nuvedė žemdirbystę į aklavietę. Brangiai sumokėjo Žemė už „derlingumo fabriko ant ratų“ miražą. O viskas prasidėjo labai padoriai. 1840 metais Justas fon Libichas išspausdino monografiją apie cheminę agrokultūrą. Iki Libicho agrokultūroje pirmavo humuso teorija, pagal kurią augalai augdami tiesiog „valgo“ humusą. Libichas paneigė šią teoriją, įrodydamas, kad augalai maitinasi ištirpusiais žinomais cheminiais elementais. O kadangi humusas netirpsta vandenyje, Libichas tiesiog atmetė jį, kaip nereikšmingą augalų augimo faktorių. Įspūdingai skubota išvada! Sudėtingiausius maisto medžiagų virsmus dirvoje sulyginti su paprastais tirpalais? O jei humusas netirpsta, tai… „mums toks humusas nereikalingas“? Ir užmiršo žemdirbiai gamtą mėgdžiojančius ūkininkavimo būdus, lapų reikšmę miške ir žolės stepėje – šimtui metų. Pradėjo statyti „fabrikus laukuose“. „Pataisė“ gamtą…

Tik 1940 metais po anglų mokslininko Alberto Hovardo publikacijos prasidėjo kankinantis žemdirbystės grįžimas prie natūralių organinių metodų. Nuo 1942 metų Rodeilo pastangomis prasidėjo atsikuriančiosios žemdirbystės vystymas JAV, o po to ir kitose šalyse. Rodeilo sūnus Robertas organizavo žurnalo „Naujasis fermeris“ leidybą.

Bet grįžkime prie komposto ir humuso. Po to, kai Libichas nustatė humuso netirpumą vandenyje ir jo nereikalingumą, ne kartą buvo mėginama patyrinėti humusą iš arčiau. Riešutėlis pasirodė kietas! Tik dvidešimtajame amžiuje pavyko išskirti svarbiausią humuso dalį – huminę rūgštį, o po to sudėtingiausiais tyrimų metodais ,,reabilituoti“ humusą kaip augalų pagrindinį maisto medžiagy šaltinį.

Buvo nustatyta, kad: Augalai gali tiesiai iš humuso įsisavinti organinius junginius Lecitinas iš humuso gali būtų fosforo, o cistinas – sieros šaltiniu Humusas padidina fosforo pasisavinamumą iš dirvos Humusas yra pasisavinamos geležies šaltinis augalams ir mikroorganizmams Humusas padidina membranų ir protoplazmos pralaidumą, padėdamas įsisavinti didesnius maisto medžiagų kiekius

Humusas yra vienintelis laisvų elementų šaltinis • Humusas – tai vitaminai augalams.

Kaip neteisus buvo didysis Libichas, kaip išvingiavo del jo atradimų žemdirbystės keliai keleliai! Technologijos, agrotechnika, mechanizmai ir mašinos, ištisos pramonės šakos, žemdirbio psichologija – visa tai buvo suderinta pagal cheminį „derlingumo fabriką“.

KOMPOSTO KRŪVOS SUDĖTINĖS DALYS

Sunkus uždavinys aprašyti galimas komposto krūvos sudėtines dalis. Būtų paprasčiau išvardinti, ko joje neturėtų būti. Pagalvojau: „Vinių?“. Ir čia pat supratau klydęs. Nepakenktų kilogramas kitas vinių, kompostas praturtėtų geležimi. Na, o jeigu rimtai, reikėtų pradėti nuo ,,raugo“, t.y. nuo dirvos. Pagrindines kompostavimo medžiagas galima suskirstyti į dvi grupes: „rudąsias“ ir „žaliąsias“. „Rudosios“ medžiagos pirmiausiai aprūpina krūvą anglimi, o ,žaliosios“ azotu. Rudųjų ir žaliųjų krūvoje turi būti maždaug vienodai, būtent taip pasiekiamas idealiausias anglies ir azoto santykis 25:1. Labai tinka komposto krūvoje mėšlas. O šedevru kompostą padaro sliekai.

Dirva. Tai svarbiausia komposto krūvos sudėtinė dalis. Ji gamina fermentus, absorbuoja lakiąsias medžiagas, išsiskiriančias skaidymo procese, joje gyvena milijardai organizmų, perdirbančių augalines ir gyvulines atliekas ir paverčiančių jas kompostu. Dirva – tai ir mineralų, būtinų greitai besidauginantiems dirvos organizmams sandėlis.

Komposto krūva turi būti ir „aprengta“ ir „prifarširuota“ dirvožemiu. Formuojant krūvą kiekvienus 20-25 cm organinių medžiagų reikia uždengti 3–4 cm dirvožemio. Užbaigta krūva iš šonų ir viršaus turi būti uždengta maždaug 5 cm dirvožemio sluoksniu. Jis sulaikys šilumą ir saugos krūvą nuo džiūvimo.

Kaip „raugą“ komposto krūvoje galima naudoti seną kompostą, jame yra pakankamai dirvos organizmų. Tinka naudoti upių dumblą: Nilo krantų žemdirbių patirtis nekelia jokių abejonių. Tą patį galima pasakyti apie kūdrų ir ežerų dumblą.

„Rudosios“ medžiagos. Šią grupę sudaro daug anglies turintys elementai: šiaudai, šienas, sausos piktžolės, kukurūzų stiebai ir lapai, saulėgrąžų stiebai, medžių lapai, spygliai, popierius, pjuvenos, smulkintos šakos.

Dedant į krūvą sausas medžiagas pageidautina smulkinti jas kuo mažesniais gabaliukais. Ypač tai aktualu kukurūzams. Nenoriai skaidosi ir kai kurie lapai, pavyzdžiui, ąžuolo. Todėl juos patartina sluoksniuoti su kitomis medžiagomis.

„Žaliosios“ medžiagos. Šią grupę sudaro daug azoto turinčios drėgnos medžiagos. Žolė, žalios piktžolės, virtuvės atliekos, dumbliai, „žaliosios“ trąšos, t.y. specialiai kompostui auginamos kultūros.

Reikia pažymėti dilgelių didelę vertę kompostui. Jose daug geležies. Jų stiebuose anglis ir azotas yra tokiu santykiu kaip mėšle. Taip pat dilgėlės skatina greitesnę fermentaciją krūvoje.

Komposto krūvą mineralais praturtina ir kitos piktžolės. Kiaulpienėse geležies du-tris kartus daugiau nei kituose augaluose. Kraujalakėse daug magnio. Arkliarügštynėse – fosforo. Dirviniai asiūkliai kobalto kiekiu nenusileidžia vikiams. Usnyse daug vario ir kitų elementų.

Atėjo laikas užtarti piktžoles geru žodžiu. Sunkioje išgyvenimo kovoje jos išmoko gerai apsirūpinti maistu ir vandeniu. Jų šaknys, kaip taisyklė, pasiekia gilius dirvos sluoksnius. Ten jos gauna maisto medžiagas, neprieinamas kultūriniams lepūnėliams. Tokiu būdu piktžolių naudojimas kompostui tarsi paįvairna kultūrinių augalų mitybą, kompostą daro turtingesnį. O paprastai mes piktžoles nešame į šalikelę arba deginame.

Mėšlas. Tai pakankamai turtinga kompleksinė trąša. Tik nereikėtų įterpinėti jo tiesiog į dirvą, šviežias mėšJas gali „sudeginti“ augalus. Ypač kenksmingas užartas Šviežias mėšlas: anaerobinėse sąlygose, ariamojo sluoksnio dugne iš jo išsiskiria metanas, amoniakas ir augalams kenksmingos rūgštys. Kiek geriau gerai perpuvusį įterpti jį į dirvą. Bet ir tai neracionalu: skaidymosi metu iš mėšlo dingsta iki pusės maistinių medžiagų.

Idealu sluoksniuoti mėšlą komposto krūvoje su kitomis medžiagomis. Turėdamas daug azoto, mėšlas greitai įkaitina krūvą, o „apvalkalas“ iš dirvožemio sulaiko lakiąsias medžiagas, išsiskiriančias skaidymosi procese. Komposto krūva su mėšlu subęsta kur kas greičiau. Didesnį subrendimo greitį aš pasiekdavau tik su karbamidu, kuriame yra 40% azoto. Viename iš ankstyvų bandymų aš sukapojau kukurūzų ir salėgrąžų stiebus, suverčiau į krūvą, palaisčiau dviem kibirais 0,6% karbamido tirpalo (po dvi degtukų dėžutės kibirui vandens), pridengiau krūvą maždaug penkių centimetrų dirvožemio sluoksniu ir po trijų savaičių mulčiavau česnakus taip paruoštu kompostu.

Mes laikome vištas ir viščiukus, taigi turime jų mėšlo. Naudojame jį taip. Pirma: darome iš jo „arbatėlę“ kai kurių kultūrų maitinimui ir gydymui. Antra: kasdien metame į vištų aptvarą visokius žalumynus, dobilus, išravėtas kiaulpienes, svogūnų ir kopūstų atliekas, dumblius iš artimiausio ežero, žuvų atliekas. Vištos kapstosi tokiame kraike, kažką sulesa ir nuolat jį ,,praturtina“. Kas dvi – tris savaites susislėgęs kraikas dedamas į kompostą ir formuojamas naujas. Pigu ir veiksminga!

Sliekai. Labai puiku apgyvendinti krūvoje sliekus, bet kadangi jie nemėgsta aukštos temperatūros, tai daryti reikia kai krūva jau įkaito. Kitaip sliekai patys bėgs nuo karščio į krūvos pakraščius, o jų kiaušiniai ir jaunikliai žus 50–65 laipsnių karštyje. Jeigu sliekus apgyvendinsime vėliau, kai krūva jau įkaito, jie patys pasirinks komfortiškiausią vietą ir sau, ir savo palikuonims. Jiems svarbu: drėgna, nekaršta ir sotu.

Dar viena pastaba. Nors sliekai vienalyčiai (hermafroditai), apgyvendinkite krūvoje bent porelę. Taip jau jie sutverti, kad palikuonims palikti vis tiek reikalinga pora.

Labai nesirūpinkite komposto krūvos medžiagomis. Gera bet kokia organika, esanti po ranka. O dar dirvožemis (būtinai), mėšlas (pageidautina, bet ne būtina) ir sliekai (tiek pageidautina, kad beveik būtina).

Mūsų komposte geriausiai jaučiasi Kalifornijos sliekai. Aš įsigijau jų prieš keletą metų Maskvoje. Pirkau puodelį ,,infekuotų“ puvenų. Gana brangiai. Tai sakau dėl to, kad pirkėjas, pasitaikius progai, nebūtų šykštus. Dabar kiekvienam savo svečiui, kurį sudomina sliekai, aš dovanoju jų, matuodamas ne puodeliu, o kastuvu. Įsiveiskite, nepasigailėsite!

Geri ir mūsų vietiniai sliekai. Galima ir juos apgyvendinti krūvoje. Mūsų sliekas – stambus, nelyginti su Kalifornietišku, kuris šešių centimetrų jau milžinas. Bet Kalifornietis vislesnis. Ir anksčiau pradeda, ir dažniau deda kiaušinius. Kitas jo privalumas grynai žvejiškas: jis raudonas ir nedidelis. Labai dažnai tenka pagelbėti žvejams.

Related Post

  • Article By :