LYSVĖS: nuo A iki Z

Įprastai darže viskas sėjama eilėmis. Taip dažniausiai sodinamos bulvės, pomidorai, kukurūzai, saulėgrąžos, kopūstai, moliūgai. Ir tik „mažos“ kultūros, kurioms reikia sąlyginai mažai vietos, sodinamos į lysves.

Auginimas eilėmis – tai ,,skaičiuoklė“: eilė – takelis, eilė – takelis…, nes manoma, kad vaikščioti galima (ir vaikštoma visą sezoną) kiekvienu tarpueiliu, neišvengiamai paverčiant jį takeliu. Tokį takelių kiekį galima pateisinti tik mechanizuotai apdirbant didelius žemės plotus. Jei kalbame apie nedidelius sklypus, daržus, kuriuose vyrauja rankų darbas, tai tokie plotai, skiriami begalei takelių, o begalė laiko, skiriamo jiems prižiūrėti, liudija apie tokio ,,planavimo“ švaistūniškumą.

Kur kas tobulesnis kitoks daržo išdėstymas – lysvės ir takeliai. Takeliai užtikrina galimybę prieiti prie augalų visoje lysvėje. Aš daug bendrauju su kolegomis – sodininkais ir daržininkais, ir galiu pasakyti, kad pokalbiai apie sklypo planavimą, apie lysves ir takelius – sudėtingas užsiėmimas. Pusė pašnekovų iš viso „kurti“. Vieni linkčioja, kad atstočiau. Kiti net agresyvūs: „Taigi daug žemės reikia takeliams!“.

Bet jei atsiranda vienas, kuris išgirsta ir pabando – viskas, atgal negrįš. Jis jau netryps lauko kaip ganyklos, per sausrą nesems batais dulkių ir purvo po lietaus. Pėdų įspaudai dirvoje – panašiai kaip lygintuvo. Kur atsistojote, ten susislėgė dirva ir… suveikė kapiliarai, garinantys iš dirvos vandenį. Pėdsakas nesudegins, kaip lygintuvas, tik išdžiovins dirvą, bet tai jau labai panašu.

Nuo dažno trypimo kliūna ir augalų šaknims. Pavyzdžiui, pomidorų šaknys gali išsidėstyti keleto metrų skermens plote. Panašiai ir agurkų (pačiame paviršiuje), arbūzų, melionų, moliūgų, paprikų. Mes manome, kad miname tarp krūmų, o iš tikrųjų mindome iš karto visus artimiausius krūmus. Šaknys, žinoma, pažeidžiamos. Sekantis žingsnis – kitoje vietoje, po to vėl… Suprantama, augalai jau neduos tokio derliaus, kokį galėtų duoti. Vaikštom vedini kilnių ketinimų: pamaitini, palaistyti, išravėti… bet – kenkiame.

O juk tiek mažai tereikia: neniekinti augalų, išskirti jiems vietas, kurių niekas netrypia (lysves), o sau – takelius, kuriuos galime trypti visą sezoną. Ir nemanykite, kad plotas, skirtas takeliams, ,,pradingsta“. Jis sugrįš komfortu augalams ir derliaus priedu. Bus kur laistymo žarną paguldyti, tuo pačiu išgelbėsime vieną – kitą porą augalų, kuriuos nulaužtume neturėdami takelių. O kas gali suskaičiuoti šakeles, užuomazgas, vaisius, nulaužytus ir nudaužytus nuo išbujojusių augalų, vaikštant be takelių.

Taip, takeliai užima apie 20% ploto. Galima jį „sutaupyti“, jei slėpsime galvą smėlyje ir negalvosime apie tai, kad visą sezoną teks vaikščioti, ravėti, tręšti, laistyti, kovoti su kenkėjais, rinkti derlių. Šios procedūros vis tiek pasiims savo derliaus dalį. Ir ne 20, o visus 50%.

Lysvių ir takelių plotis – skonio reikalas. Iš tikrųjų reikalingas toks lysvės plotis, kad iš bet kurios pusės būtų

pasiekiamas jos vidurys, t.y. ne daugiau 120 cm. Takeliai turi būti ne siauresni kaip 30–35 cm, kad galėtumėte laisvai vaikščioti.

Mes savo sklype pasirinkome būten tokius matmenis. Bet patikėkite mano patirtimi: truputį siauresnės lysvės ir truputį platesni takeliai būtų dar patogiau. Mūsų lysvės pastovios, takeliai nekasami. Pagrindiniai takai išpilti žvyru ir apaugę takažolėmis. Kiti takeliai irgi dalinai apaugę takažolėmis, bet mes keisime jas baltaisiais dobilais, kad basoms kojoms būtų maloniau.

Suprantama, kad traktoriaus jums nereikia, purenti lysves šakėmis ir laiko, ir jėgų reikės mažiau, nei ieškoti traktoriaus. O ir sklypas apgyvendintas; čia gelsvės krūmas, ten melisa, čia serbentas, ten braškės, dobilai, daugiamečiai svogūnai, gėlės. Taip pat mes nedirbame dirvos rudenį, lysvės purenamos kai atsilaisvina ir čia pat užsėjamos tinkamomis kultūromis. Pavyzdys: česnakai nuimami būtent tuo metu, kai laikas sėti daikonus. Todėl – sėjam daikonus. Nukasame bulves – sėjame kviečius arba rugius ir pan. Lysvės nė dienos nebūna tuščios.

Sklypo dalijimas lysvėmis palengvina sėjomainą, kurios dėka lengviau apsaugoti augalus nuo ligų.

Truputį apie stebėjimus užjūryje. Suprantama, amerikiečių sodybiniai sklypai turi truputį kitokią paskirtį, nei pas mus (mes tarsi pasidalijome su jais šūkį: „Duonos ir žaidimų!“). Ir takeliai pas juos tikras dizaino elementas. Aš mačiau sodo takelį iš keturiolikos fragmentų ir kiekviename savas ornamentas!

Štai pabuvojau aš Pick – Up tipo fermoje, kur miestiečiai patys renkasi uogas ir daržoves, sumoka už jas ir išsiveža. Laukas padalintas į pusės kilometro ilgio lysves ir kultūros keičiasi jose visą sezoną. Kai kokia nors kultūra nuimama, lysvė kultivuojama, į ją įterpiamas kompostas ir augalų liekanos, tada speciali mašina nutiesia lysvės viduriu žarną lašiniam laistymui, uždengia juoda plėvele ir užpila jos kraštus žeme, po to sodinimo mašina prakerta dangoje skyles ir įdeda į jas vazonėlius su daigais. Mano akyse po ankstyvų pomidorų taip sodino vėlyvas cukinijas. Visų daržovių tarpueiliai buvo 70–80 cm, o takeliai tarp lysvių metro pločio. Takams tenka 60-70% ploto, bet fermeriui tai apsimoka, nes technologiškai pasiteisina. Jis nuolat skaičiuoja pinigus, jis juos uždirba ir galima tikėti, kad jis surado optimalų lysvių ir takelių pločio santykį. O mes, taupdami 20% ploto, trypiame visus 50%.

Atskirai – apie lysves bulvėms. Todėl, kad tai labiausiai paplitusi kultūra ir todėl, kad bulvės tarsi nesiprašo į lysves.

Turbūt nėra žmogaus, nei miestiečio, nei kaimiečio, kuris nebūtų matęs pagyvėjimo daržuose per bulviasodį. Po sodinimo iki bulviakasio jau nebūna tokio sujudimo. Vienas duobutes kasa, kitas į jas gumbus meta, trečias – saują puvenų ar pelenų, ketvirtas grėbliu lygina, penktas „staltiesę“ tiesia. Gražu? Deja – kasėjas stovi veidu į eilę! Ir todėl koja jis presuoja sekančią eilę, mėtantys gumbus, pelenus ir kt. vaikšto prieš jį ir trypia ką tik pasodintas bulves, darbininkas su grėbliu dar kartą sutrombuoja visą lysvę ir tik tas, kuris tiesia ,,staltiesę“, užsiima tikrai naudingu darbu.

Bulvė – augalas, kurio stiebai, šaknys ir ypač gumbai, nepasižymi didele augimo jėga. Kiekvienas matė asfaltą, pakeltą tuopos, varpučio ar varnalėšos šaknų. O ar kas matė, kad asfaltą pakeltų bulvė? Aš manyčiau, kad bulvė geriau pasirinktų skurdesnę, bet purią dirvą, negu patręštą, bet suplūktą. O mes ją trypiame…

Ypatingų žodžių nusipelno darbas grėbliu. Čia jau tikra vagystė! Ir ne tik todėl, kad dirva papildomai sutrypiama dėl grožio. Sunku sugalvoti ką nors kenksmingesnio už lygų, „gražų“ pavasarinės lysvės paviršių. Jau pats pirmas lietutis suformuos plutą, o visas kitas vanduo nutekės nuo tokios lysvės kaip nuo lentos, nusinešdamas su savimi ir drėgmę, ir dirvos daleles. Kai tuo tarpu ,,negražus“, gruoblėtas paviršius sugaudo visa lietaus vandenį.

Maža to: kauburėliai, likę po sodinimo, tampa nemokamomis kurklių gaudyklėmis. Jie įšyla geriau už kitas vietas, kurkliai po jais įsirengia lizdus ir per pirmą purenimą šie lizdai tampa lengvu grobiu. Šis kovos su kurkliais būdas mums atrodo pats efektyviausias.

Na gerai, su grėbliu paprasta: nėra grėblio – nėra problemos. O kasėjui ką daryti? Tiesiog pasisukti šonu į eilę!

Tai atrodo taip. Ruošiamos pirmos, kraštinės eilės duobutės. Tada kasėjas stojasi į antros – trečios eilės tarpueilį, kasa duobutes antroje eilėje ir uždengia pirmą eilę. Visa tai tik šonu! Jo pėdomis eina ,,mėtytojai“. Praėjusi eilę ,,procesija“ apsisuka ir eina atgal tuo pačiu tarpueiliu: tuo metu dirvožemiu iš trečios eilės uždengiama antra eilė. Tada visi pereina į sekantį porinį tarpueilį, t.y. tarp ketvirtos – penktos eilės, po to tarp šeštos – septintos ir taip iki galo. Čia yra vienintelis sunkumas – orientuotis pirmą kartą einant tarpueiliu. Bet tereikia pažymėti kasamą eilę virvele su dviem kuoliukais ir sunkumų kaip nebūta! Rezultatas:

Nė viena duobutė nemindoma iki pat bulviakasio;

Lieka nesutrypti kas antras neporinis tarpueilis, juose lieka puri dirva apkaupimui;

Visi darbai atliekami nuo takelių – porinių tarpueilių.

Puriuose neporiniuose tarpueiliuose po apkaupimo galima užauginti burokėlius, vėlyvus kopūstus, daikonus. Ir, kadangi sklype atsiranda lysvės, rankomis apdirbant žemę takelių galima visai nekasti.

Keista, bet „kaimyninėje aplinkoje“ bulvių sodinimas „šonu“ prigyja sunkiai. Žinoma, tie, kurie neišsigando virvės su kuoliukais, dabar visiškai nesupranta, kaip galima sodinti kitaip. Bet dauguma tvirtina: „Mums reikia greitai“ ir lieka prie seno. Yra vienintelis dalykas, kuris gali pateisinti užsispyrusius, jeigu sodinimas ,,atsigręžus veidu“ būtų našesnis už sodinimą „šonu“. Paprastai į lauką atvežamos visos sėklinės bulvės ir jas reikia pasodinti per „vieną seansą“ (neveši gi atgal!). Bet ir čia nėra problemos: likusius gumbus galima užkasti ir sugrįžti jų kad ir po savaitės. Prikasti gumbai pavasarį elgiasi tarsi pasodinti, tuo pat metu augina viršūnėles ir šakneles ir vėlyvesnis jų sodinimas nėra niekuo nuostolingas. O štai nauda yra: dėl priverstinės pertraukos atrenkami ir pašalinami nesveiki gumbai.

Related Post

  • Baltoji sedula — Cornus alba L.

    Baltoji sedula — Cornus alba L. Sedulinių šeima — Cornaceae Dumort. Savaime auga Sibire, Šiaurės Kinijoje, Korėjoje. Tai tankus 2-3 […]

  • Kolorado vabalai (Leptinotarsa decemlineata)

    Šis vabalas pirmą kartą atrastas ir aprašytas Š. Amerikoje 1824 m. Jo nelaikė pavojingu, nes maitinosi laukinėmis bulvėmis. Tik 1845 […]

  • Agurkų daigų retinimas

    Jeigu agurkai išaugina daug lapų, nors ir greitai auga ūgliai, jie būna ploni, atsiranda daug tuščių žiedų. Atsargiai nupjaukite, jūsų […]

  • Ką reikia žinoti apie Visterijų pasirinkimą?

    Dažniausiai auginamos kininės visterijos, kurios turi ilgus, dekoratyvius skėčius su alyvinės, violetinės ir baltos spalvos žiedai, tačiau nėra labai kvepiančios. […]