Aviečių auginimas ir priežiūra

Auginimas
Toje pačioje vietoje avietės auginamos 9—10 metų, todėl ypač svarbu tinkamai paruošti dirvą prieš sodinimą ir deramai parinkti priešsėlius.

Priešsėliai. Dėl bendrų ligų ir kenkėjų aviečių negalima Sodinti po braškių, bulvių, pomidorų, agurkų, cukinijų, nes gali užsikrėsti verticilioze, virusais, nematodais. Nelabai tinkamas priešsėlis yra daugiametės žolės, po kurių prisiveisia spragšių lervų. Nuėmus priešsėlį turi likti nors 1—1,5 mėn. dirvai paruošti. Jeigu dirva mažai sukultūrinta ir labai piktžolėta, laikomas intensyviai dirbamas juodasis pūdymas. Avietes ūkininkaujant geriausia sodinti aparus lubinus arba žaliajam pašarui nupjovus garstyčias, vasarinius rapsus, po ankštinių augalų — pašarinių žirnių, pupų, vikių ir avižų mišinio.

Vertingi priešsėliai — javai ir rapsai, patartina auginti ir po ankstyvųjų kopūstų ar kitų anksti nuimamų šakniavaisinių daržovių, nes jos gausiai tręšiamos organinėmis trąšomis, o vasarą jas kaupiant išnaikinamos piktžolės. Kenkėjai mažiau puola, kai avietės auginamos po salierų, svogūnų, česnakų, medetkų, krapu ir serenčių.

Vieta, dirva.

Avietės — šviesomėgiai augalai, todėl gerai auga ir dera tik saulėtoje vietoje. Jei aviečių krūmai auga pavėsyje arba per tankiai, jauni stiebai ištįsta, užtemdo derančiuosius, būna aukšti ir ploni. Avietynui įveisti tinkamiausi nedidelio nuolydžio (iki 5°) pietvakariniai ir vakariniai šlaitai.

Vietovėse, kur dažnos vėlyvosios šalnos, avietes patartina sodinti šiauriniuose ir rytiniuose šlaituose. Avietynui parenkama lygi vieta, žiūrima, kad joje nebūtų lomų ir daubų, nes kenkia net ir laikinas įmirkimas. Žemumose taip pat ilgai laikosi šalti Sniego tirpsmo vandenys ir šalto oro masės, todėl pavasarį gali pašalti remontantinių aviečių atžalos, o ankstyvosios rudens šalnos sumažinti derlių.

Atviros kalvų viršūnės ir statūs šlaitai avietynui irgi netinka, nes žiemą nupustomas Sniegas, dirva labiau ir giliau įšąla, augalai greičiau pašąla, jiems trūksta drėgmės. Avietės geriausiai auga ir gausiai dera humusingose, puriose, laidžiose orui ir drėgmei, lengvose bei vidutinio sunkumo priemolio, silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,5-6,5) dirvose. Rūgščias būtina kalkinti. Neblogai auga ir drėgnuose priesmėliuose.

Neverta aviečių sodinti labai sunkiose, supuolusiose, užmirkstančiose dirvose. Ilgesnį laiką užsistovėjus avietyne vandeniui, augalai nusilpsta, kartais net žūva. Gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1—1,5 m nuo dirvos paviršiaus. Avietės blogai augs ir per daug sausose smėlio ir priesmėlio dirvose.

Dirvos paruošimas prieš sodinimą. (ūkyje ir sode)

Avietės mėgsta gausiai organinėmis trąšomis patręštą dirvą. Prieš jų sodinimą vidutinio derlingumo dirvose ūkininkaujant, iškratoma apie 60 t/ha mėšlo ir 60 t/ha durpių, o sunkesnėse — dar daugiau. Atsižvelgiant į atliktus dirvožemio agrocheminius tyrimus, taip pat tręšiama ir mineralinėmis kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio kiekiu (iki 300 kg/ha). Kai avietės sodinamos po juodojo pūdymo, rudenį iškratomas mėšlas ir giliai apariamas. Pavasarį dirva kultivuojama, išlyginama, išbarstomos mineralinės trąšos. Sudygusios piktžolės kelis kartus per vegetaciją purškiamos herbicidais. Labai svarbu išnaikinti daugiametes piktžoles — varpučius, usnis, kiaulpienes, dilgėles ir kitas. Dirvos, kuriose daug kiaulpienių ir usnių, suariamos 2-3 kartus giliau. Varputėtos dirvos ariamos sekliau ir kultivatoriais su akėčiomis iš dirvos tiesiog „iššukuojami“ varpučių šakniastiebiai. Ką tik sudygusios vienmetės piktžolės naikinamos dažnai dirbant žemę. Būsimo avietyno plotą geriausiai nupurkšti visas piktžoles naikinančiu herbicidu raundapu. Jo norma — 4-6 l/ha, ant sužėlusių piktžolių purškiama ne daugiau kaip 300 l/ha skiedinio. Tinka ir 3,5–4 l/ha raundapo bei 6—10 kg/ha amonio salietros mišinys. Asiūklius ir kitas daugiametes piktžoles efektyviai naikina 4 l/ha raundapo ir 2 l/ha „MCPA super“ mišinys. Po purškimo ne mažiau nei 6 val. turi nelyti. Nupurkšta dirva 3—4 savaites nepurenama.

Sodinimas.

Norint gauti gausų aviečių derlių, priskinti daug ir gražių uogų, vasarinės ir remontantinės avietės auginamos šiaurės-pietų kryptimi siauromis 40—50 cm pločio juostomis, tarp kurių paliekami 3 m tarpueilliai, kad augalai gautų daugiau saulės šviesos ir oro. Aviečių sodinukai sodinami rudenį ar ankstyvą pavasarį 0,5×3 m atstumais, juostomis su atramomis. Atstumai tarp eilių parenkami pagal turimą techniką, kuria bus dirbama avietyne. Vienam hektarui apsodinti reikia apie 6 tūkst. sodinukų. Pavasarį avietės sodinamos kuo anksčiau, kai tik pradžiūsta dirva, nes jos labai anksti pradeda vegetuoti. Vėliau pasodintos gali nukentėti nuo sausros.

Sodinami tinkamai parinktų veislių, sveiki, su vešliomis kuokštinėmis šaknimis ir storu stiebu sodinukai. Netiks sodinukai, padauginti iš senų avietynų. Svarbu neapdžiovinti pervežamų sodinukų šaknų, uždengti juos polietileno plėvele arba apkasti durpėmis. Augalus patogiausia sodinti į plūgu ar kauptuvu išartas vagas, pabarsčius mineralinių trąšų, kurios sodinant sumaišomos su žeme.




Sodinukų šaknys pamirkomos molio ir mėšlo arba tik molio tyrėje. Šaknies kaklelis turi būti šiek tiek giliau negu augo medelyne. Lengvose dirvose avietės sodinamos 3—5 cm giliau. Žemė aplink augalus apmindoma, gausiai palaistoma ir apmulčiuojama durpėmis. Pasodintų augalų stiebai sekatoriumi nukarpomi iki pat žemės. Mėgėjų soduose sodinant nedaug aviečių, derlingose dirvose kasamos negilios duobės, kad tilptų šaknynas, o prastesnėse — gilesnės, priberiamos kompostinės žemės arba esama žemė pagerinama perpuvusiu mėšlu.
Laistymas.

Avietės labai jautrios drėgmės trūkumui. Daugiausia vandens reikia augalams, kai mezgamos ir auga uogos. Jeigu šiuo metu dirvoje trūksta drėgmės, derlius gali sumažėti 2-3 kartus. Todėl per sausras avietes būtina laistyti, ypač augančias lengvesnėse dirvose. Puikus laistymo būdas — lašelinė sistema. Geriau laistyti retai, bet gausiai, o ne dažnai ir po truputį, kad šaknys skverbtųsi
gilyn į dirvą.

Tręšimas.

Rudenį, rugsėjį, tręšiama kompleksinėmis trąšomis su mažu azoto kiekiu po 100 kg/ha. Pavasarį — amonio salietra (100—150 kg/ha), nelygu augalų būklė. Pavasarį arba vasarą papildomai per lapus tręšiama mikroelementų tirpalu, jei lapai gelsta — geležies chelato tirpalu.

Mulčiavimas.

Avietyne naudinga mulčiuoti dirvą. Nuolat mulčiuojamoje dirvoje pagausėja humuso, ji tampa puresnė, avietės išleidžia daugiau Smulkių, mitybai reikalingų šaknų, pastovesnė dirvos temperatūra, geriau laikosi drėgmė, stelbiamos piktžolės. Mulčiui tinka durpės, kompostas, perpuvęs mėšlas, smulkinta spygliuočių žievė. Jei reikia, pavasarį avietės ravimos.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų.

Pavasarį prieš žydėjimą vasarinės avietės purškiamos nuo kenkėjų (kad uogos nekirmytų) insekticidais, jei reikia, nuo ligų (žievėplaišos ir degulių) — fungicidais.

Related Post