Morus alba L.
Angl. White mulberry-tree, silkworm mulberry, Russian mulberry, vok. Weißer Maulbeerbaum,
pranc. Mûrier blanc, it. Gelso, moro, port. Amoreira branca, jap. Karayamaguwa, rus. LIIeJIKOBIMIIa õeJIas, TyTa.
Šeima: Šilkmediniai — Moraceae Link.
Botaninė charakteristika. Medis, tėvynėje išaugantis iki 25 m, Lietuvoje — iki 10—12 m aukščio. Vainikas vešlus, vyriškųjų augalų laja taisyklinga, kompaktiška, moteriškųjų daugiau skėstašakė. Kamieno ir storųjų šakų žievė ruda, suaižėjusi, metūgliai pilkai žali, vėliau rusvai pilki.
Šakučių pjūvių vietose išsiskiria lipnus skystis. Lapai pražanginiai, paprasti, ovališki arba kiaušiniški, stambiai pjūkliškai karbuotais kraštais, kai kurie skiautėti, su trimis ir daugiau skiaučių, 6-15 cm ilgio, abipus šviesiai žali, truputį blizgantys. Žiedai smulkūs, blyškiai balti, susitelke i žirginėlius. Kuokeliniai žirginėliai maždaug 15 mm ilgio ir 10 mm pločio, piesteliniai — apie 7 mm ilgio ir 6 mm pločio. Vaisynas sutelktinis, labai panašus į avietės ar gervuogės, 1-3 cm ilgio, rutuliškas arba kiaušiniškas, sudarytas iš daug smulkių vienasėklių kaulavaisių, apgaubtų sultingo, labai saldaus apyvaisio. 1000 sėklų masė — 1,2—1,8 g. Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Augalas vienanamis, kartais dvinamis. Žydi gegužės mėn. lapams skleidžiantis. Žydėjimo trukmė — 10—15 d. Vaisiai Sunoksta liepos pabaigoje rugpjūčio pradžioje. Nuo derančio medžio galima priskinti 2-5 kg saldžių uogų.
Šilkmedžiai — greitai augantys, ilgaamžiai, gyvena 200—300 metų ir daugiau. Šviesamėgiai, nelabai reiklūs dirvožemiui, tačiau geriau auga ir gausiau dera drenuotose, puriose, kalkingose ir humusingose dirvose. Visiškai netinka užmirkstantys sklypai. Saltomis, besniegėmis žiemomis šiek tiek apšąla šakučių galai ir jauni augalai, tačiau dar tais pačiais metais atželia. Jauni apšalę arba mechaniškai pažeisti augalai atželia ir auga daugiakamieniu krūmu. Kilmė ir paplitimas. Savaime auga Kinijoje, Korėjos pusiasalyje, Japonijoje. Auginami arba sulaukėję auga Vidurinėje Azijoje, Turkijoje, Kaukaze, Užkaukazėje, Ukrainoje, Viduržemio pajūrio šalyse. Lietuvoje pirmoji šilkmedžių plantacija, kurioje augo apie 1000 medžių, nuo 1859 m. buvo auginama Trakų apskrityje, netoli Daugų. Dar apie 4000 medelių buvo auginami medelyne.
Žinoma, kad šilkmedžiai nuo 19 šimtmečio antrosios pusės buvo auginami ir kituose dvarų parkuose, nuo 1904 m. — Kaune. Dabar baltasis šilkmedis nėra itin retas miestų ir gyvenviečių želdiniuose, auginamas ir sodybose. Dažniausiai tai nedideli medžiai arba krūmai. VDU Kauno botanikos sode auga keletas senų šilkmedžių, kasmet užauginančių gausų derlių. Vertėtų šį augalą auginti ir kaip vaisinį, nes dabar dažniausiai auginamas tik kaip dekoratyvus. Galima Lietuvoje auginti ir raudonąjį šilkmedį (Morus rubra L.), kilusį iš Šiaurės Amerikos. Ši rūšis atsparesnė šalčiams už baltąjį, vaisiai taip pat valgomi.
Dauginimas ir auginimas. Šilkmedžius lengviausia dauginti sėklomis, kurios daigios būna dvejus metus. Sėjama į 1 cm gylio vageles rudenį arba pavasarį. Stratifikuoti sėklų nebūtina, užtenka prieš sėją 2—4 dienas pamirkyti vandenyje. Galima dauginti ir vegetatyviai: atlankomis, žaliais bei sumedėjusiais auginiais. Veislės ir formos dauginamos ir skiepijant į tipinės rūšies sėjinukus. Į nuolatinę vietą sodinami 2—4 metų, 1—1,5 m aukščio sodmenys. Persodinami prigyja gerai, tačiau reikia stengtis nepažeisti gana trapių augalo šaknų. Tinkamiausias sodinimo laikas — pirmoji balandžio pusė. Duobes geriausia paruošti rudenį: primesti į jas kalkinių medžiagų, perpuvusio mėšlo arba komposto, Sumaišyto su viršutiniu derlingu dirvos sluoksniu. Genėti augalą ir formuoti jo vainiką galima pradėti dar auginant medelyne. Tinkamiausias laikas genėti — žiemos pabaiga-kovas. Vainiką galima formuoti įvairiame aukštyje ir norimos formos, šilkmedžiai labai pakantūs genėjimui ir karpymui. Auginant kaip vaismedį, galima formuoti neaukštą, 3-4 m medelį.
Taikomoji reikšmė. Tai vienas seniausiai sukultūrintų augalų, išvesta apie 400 baltojo šilkmedžio veislių ir formų, daugiausiai — dekoratyvių. Šių medžių lapais maitinasi šilkaverpių (Bombyx mori) lervos, kurios, virsdamos kokonu, apvynioja jį tvirtu šilko siūlu. Daugiau nei prieš tris tūkstantmečius Senovės Kinijoje iš kokonų būdavo vyniojami šilko siūlai, o šilkmedžiai auginti kaip šilkaverpių maistas. Ilgus šimtmečius šilkas buvo tik imperatorių ir jam artimų žmonių luomo apdarų audeklas, o jo gamybos paslapčių išdavikui ar ne pagal luomą dėvinčiajam šilkinį apdarą grėsė žiauri mirties bausmė. Vėliau šilkas buvo labai pelningas prekybos objektas, sukrovęs milžiniškus turtus kinų didikams. Laikui bėgant buvo atskleista šilko paslaptis, tačiau iki mūsų laikų išliko ne tik gausių įrodymų apie egzistavusį šilko kelią, bet ir tūkstantmetės šilko gaminimo tradicijos. Nors gausybė sintetinių audinių gerokai sumažino šilko paklausą, jis vis dar populiarus ir išgaunamas tradiciniu būdu — iš šilkaverpių kokonų. Šilkmedžių vaisynai tris keturis kartus saldesni už avietes, valgomi švieži, iš jų verdamos uogienės, gaminami kompotai, naudojami konditerijoje, saldžių kepinių įdarams. Iš vaisių sulčių gaminamas actas, vynas, spiritas. Vidurinėje Azijoje džiovintus vaisius mala į miltus, iš kurių kepa duoną. Mediena tvirta, naudojama baldams, statinėms, muzikos instrumentams gaminti. Iš metūglių gaminamas popierius, karniena naudojama tekstilės gaminiams, ypač virvėms pinti, kartono, popieriaus gamybai. Augalas dekoratyvus, todėl mėgstamas želdynuose, auginamas norint įveisti aukštą gyvatvorę.
