Pinus sibirica Angl. Siberian stone pine, sibcrian pine, vok. Sibirische Zirbel-Kiefcr, rus. CocHa cm6npcKasi, cocna Ke,aposast, Ke,ap cm6mpcKmik.
Šeima: Pušiniai — Pinaceae Lindl.
Botaninė charakteristika. Visžalis medis, užaugantis iki 35-44 m aukščio. Šaknų sistemą sudaro trumpa, vos 40-50 cm ilgio liemeninė ir plačiai šalis pasklidusios šoninės šaknys, kurių galuose gausu šakniaplaukių, sudarančių mikorizę su tam tikrų rūšių grybais. Lengvame dirvožemyje išsivysto inkarinės šaknys, pasiekiančios 2 m gylį ir tvirtai saugančios visą medį nuo išvirtimo (kaip ir paprastosios eglės). Laja tanki, dažnai turi ne vieną, o kelias viršūnes. Kamienas rudai pilkas, skersmuo siekia iki 1,8 m, senų medžių žievė suaižėjusi. Metūgliai rudi, padengti ilgais, rudais plaukeliais.
Spygliai tamsiai žali su melsvu apnašu, 60-140 mm ilgio ir 1-2 mm pločio, minkšti, skerspjūvyje trikampiški, prisisegę kuokštais po 5. Jų gyvenimo trukmė — 3-6 m. Augalas vienanamis, dvilytis, ant to paties medžio auga ir vyriški, ir moteriški strobilai, anemofilinis, t.y. apdulkinamas vėjo. Kankorėžiai stambūs, iki 13 cm ilgio ir 5-8 cm pločio, kiaušiniški, jauni – violetiniai, vėliau paruduoja. Kiekviename kankorėžyje būna nuo 30 iki 150 stambių, be skristukų sėklų („kedro riešutėlių”).
Literatūroje nurodoma, kad klaidingu „kedrinės pušies” vardu sibirinė pušis buvo pavadinta
botanikų, Sibire atradusių šiuos augalus. Jiems šis augalas pasirodė labai panašus biblinį kedrą. Kadangi pagal habitusą (išvaizdą) atrastas augalas buvo panašus į pušį, o spygliai minkšti, panašesni į maumedžio ar kedro (tačiau nieko bendro neturi nei su maumedžiu, nei tuo labiau su kedru), tad ir „prigijo” kedrinės pušies vardas, kuriuo Sibire populiariai vadinamas iki šiol.
Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Sibirinės pušies vegetacijos laikotarpis labai trumpas vos 40-45 d., tad ir auga labai lėtai. Kankorėžiai „noksta” taip pat ilgai — 14-15 mėn.
Derėjimo laikas priklauso nuo auginimo sąlygų: medynuose pradeda derėti sulaukusi 50-60 m., pavieniai augalai — 25-30 m. Nuo derančių medžių prirenkama iki 12 kg sėklų. Maksimali gyvenimo trukmė — 800-850 m.
Dirvožemiui nereikli, tačiau blogiau auga smėlio ir sausame kalkingame dirvožemyje. Augalas pakenčia mažą pavėsį, nešilumamėgis, tačiau jauni medeliai nukenčia nuo ankstyvų rudeninių ir vėlyvą pavasarinių šalnų.
Kilmė ir paplitimas. Paplitusi Vakarų Sibire, ne taip gausiai auga Rytų Sibire ir Urale, Mongolijoje ir Šiaurės Kinijoje. Centriniame Altajuje sibirinė pušis auga 1,9-2 tūkst. m, o pietiniuose rajonuose pakyla į 2,4 tūkst. m aukštį virš jūros lygio. Lietuvoje auginama retai, nes labai lėtai auga. Tačiau kai kuriuose parkuose, tarp jų ir prof. S. Juknevičiaus įkurtame Beržoto parke, yra derančių medžių. Sėklas surinkti labai sunku, nes net nesunokusios — mėgiamas gardumynas ne tik paukščiams, bet ir voverėms.
Dauginimas ir auginimas. Dauginama sėklomis, kurios sėjamos rudenį. Dalis sėklų sudygsta pirmaisiais metais, kita dalis — antraisiais, todėl pirma-mečius daigelius prižiūrėti reikia labai atsargiai, neiškapstant dar neišdygusių. Daigeliai auga labai lėtai, reikalingas mažas pavėsis, kad gležnų sėjinukų neiškepintų saulė. Geriausia sėti lengvame dirvožemyje, nes sėjinukų šaknelės gležnos, sunkesnėse dirvose šalčiai jas iškiloja ir nutrauko. Paaugusius medelius pasodinus nuolatinę vietą didesnės priežiūros nereikia.
Taikomoji reikšmė. Sibirinės pušies sėklos (paprastai neteisingai vadinamos kedro riešutais) — labai vertingas maisto produktas, prilygstantis sojai. Jose fosfatinio fosforo yra gerokai daugiau nei bet kuriuose kituose riešutuose ar aliejiniuose augaluose. Be to, sėklose yra nemažai krak-molo (iki 5,8 proc.), gliukozės (apie 2,8 proc.), dekstrintį (apie 2,2 proc.), ląstelienos (apie 2,2 proc.), fruktozės ir sacharozės labai mažai — vos 0,25 proc. ir 0,4 proc. Sėklose esančiuose baltymuose yra gana daug lizino, metionino ir triptofano — „deficitinių” amino rūgščių. 100 g riešutėlių branduolių yra visa paros norma „deficitinių” mikroelementų (manga-no, vario, cinko, kobalto), reikalinga žmogaus organizmui.
Be to, tai yra ir turtingas jodo šaltinis. Iš kedro riešutų šaltuoju būdu spaudžiamas aliejus labai vertingas, jame gausu vitamino E (du kartus daugiau nei graikiniuose riešutuose ir migdoluose) ir vitamino P. Pagal riebitįjų rūgščių kiekį sibirinių pušų sėklų aliejus gerokai lenkia saulėgrąžų, kukurūzų, medvilnės, žemės riešutų („arachisų”) ir net sojos. Todėl naudojamas ne tik kulinarijoje, bet ir medicinoje. Mediena minkšta, tvirta, lengva, skali, lengvai apdirbama, gražios tekstūros ir malonaus aromato, todėl labai vertinama statybose, baldų pramonėje, iš jos gaminami pieštukai.
