Sidabrinė šeferdija

 Shepherdia * argentea (Purch) Nutt.

Angl. Nebraska currant, Buffalo-berry, Silver buffalo berry, buffalo cherry, Thorny Buffalo berry, vok. Silber-Bűffelbeere, pranc. Shépherdie argentée, rus. Шефердия серебристая.

Šeima: Žilakrūminiai — Elaeagnaceae Juss. 

Botaninė charakteristika. Krūmas, užaugantis iki 4—6 m aukščio. Ūgliai dygliuoti, iš pradžių apaugę sidabriškais plaukeliais, vėliau pliki, pilkai rudi. Lapai priešiniai, siaurai elipsiški arba pailgai lancetiški, iš abiejų pusių apaugę sidabriškais žvaigždiškais plaukeliais. Žiedai smulkūs, vienalyčiai, gelsvi. Ramybės periodu iš žiedinių pumpurų galima nesunkiai nustatyti, ar augalas moteriškas, ar vyriškas. Vyriškųjų žiedpumpuriai stambūs, rutuliški, moteriškųjų — daug smulkesni, pailgi. Vaisius apie 5 mm skersmens, rutuliškas, raudonas, sultingas, jo masė — 0.3 0.8 g.

Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Augalas dvinamis, kaip ir šaltalankis. Skirtingai nei šaltalankis, jį apdulkina ne vėjas, o vabzdžiai. Žydi maždaug tuo pačiu metu, kaip ir geltonžiedės sedulos: balandi-gegužę. Vaisiai sunoksta rugpjūčio mėn. pabaigoje-rugsėjį, nors raudonai nusispalvina dar liepos mėn. Sunokę tvirtai laikosi ant krūmo iki pat šalnų, tačiau lengviau atsiskiria nuo šakelių negu šaltalankiai. Nuo jaunų krūmų prirenkama 2-5 kg uogų, nuo senesnių — 10—15 kg. Dirvožemiui šeferdija nereikli. Turėdama ant šaknų azotą fiksuojančių bakterijų, gali augti ir

* Vardą augalų genčiai 1818 m. suteikė Šiaurės Amerikos florą ir fauną tyrinėjęs anglų gamtininkas Tomas Nutalas (Thomas Nuttall, 1786-1859) Liverpulio botanikos sodo direktoriaus Džono Šeferdo (John Shepherd, 1764-1836) garbei. Tėvynėje augalas siejamas su bizonais — vadinamas bizonų uogomis, nes tiek vaisiais, tiek lapais minta bizonai, o indėnai gamindavo savo tradicinius konservus „pemikaną“ iš džiovintos bizonų mėsos ir šeferdijos uogų. 

Atspari tiek sausrai, tiek šalčiui. Ramybės periodas labai trumpas, todėl Rusijoje, Ukrainoje auginama iškrečia pokštų — kartais žydi ilgą ir šiltą rudenį arba per ilgalaikius atšilimus žiemą. Todėl labai nukenčia derėjimas. Įdomu tai, kad 1999 m. pavasarį, kai Ukrainoje nušalo beveik visų rūšių vaismedžių žiedai bei vaisių užuomazgos, šeferdija puikiausiai derėjo. Tai puikiai įrodo, kad augalui nebaisūs žiemos šalčiai, o labiausiai nukenčia nuo atšilimų ir po jų sekančių atšalimų. Tradicinėmis žiemomis augalas nenukenčia. Rusijoje ir Ukrainoje jokių ligų ir kenkėjų, pažeidžiančių šeferdijas, nepastebėta. Kilmė ir paplitimas. Savaime auga Amerikos prerijose, auginama sukultūrinta. Iš trijų šeferdijos genties rūšių tik sidabrinė Europoje auginama kaip vaismedis. Apskritalapė šeferdija neištverminga žiemą, o kanadinės vaisiai nemaistingi. Tuo tarpu sidabrinė šeferdija jau auginama sodininkų Maskvoje ir Sibire, Pavolgyje ir Ukrainoje. Lietuvoje galbūt dar neauginama. Tai perspektyvus augalas, galima bandyti kryžminti su šalčiams atsparia kanadine šeferdija, kuri yra bedyglė.

Dauginimas ir auginimas. Šeferdija lengvai dauginama sėklomis, kurios sėjamos rudenį arba pavasarį po 2 mėn. stratifikacijos. Sėjinukai pradeda derėti penktaisiais augimo metais, vyriškų ir moteriškų augalų užauga daugmaž po lygiai. Iki derėjimo neįmanoma nustatyti augalo lyties, tad reikia sodinti daugiau augalų, nes pasodinus kelis, visi gali būti vyriški arba moteriški. Iš sėklų išauginti augalai labai įvairūs, todėl galima atrinkti derlingesnes, didesnėmis uogomis, atsparesnes Šalčiams veisles ir jas dauginti vegetatyviai: žaliais auginiais, atlankomis ar šaknų atžalomis. Kaip ir šaltalankiai, daug šaknų atžalų išaugina mechaniškai pažeidus šaknis. Parenkama saulėta vieta, sodinama 1,5—2,5 m atstumais. Keletui moteriškųjų augalų (5-8) užtenka vieno vyriškojo. Auginant augalą galima formuoti kaip štambinį medelį, šaknines atžalas šalinti. Jei yra vietos, galima leisti plėstis, išgenint tik senas, padžiūvusias šakas, retinant atžalas, kad būtų įmanoma prieiti nuskinti uogas.

Taikomoji reikšmė. Vaisių maistinė vertė didelė, juose yra 10—12 proc. cukraus, taip pat karotino, pektinų, 1—2,5 proc. organinių rūgščių ir vitaminų C, P. Saldžiarūgščiai vaisiai turi originalų prieskonį, valgomi švieži ir tinkami perdirbti. Skanesni, saldesni būna po šalnų. Vaisius galima šaldyti, iš jų verdamos uogienės, kompotai, kisielius. Augalo dygliuotumas nėra gera savybė vaisių rinkėjams, tačiau naudinga auginant kaip nepraeinamą gyvatvorę. Tuomet šeferdijos sodinamos tankiau — kas 0,5—0,7 m arba dviem eilėmis, šachmatiniu būdu — kas 0,7—1 m. Kad gyvatvorės greičiau Sutankėtų, reikiamame aukštyje karpomos viršūnės, trumpinamos šoninės šakos. Sidabriškais lapais ir ryškiai raudonomis uogomis šviečianti dygliuota gyvatvorė ne tik labai dekoratyviai atrodo, bet yra ir geras prieglobstis, ir maisto aruodas smulkiesiems paukščiams.

Related Post

  • Pavasarinė sėja ir sodinimas

    Sėjos būdai. Į ploto vienetą turi būti pasėta tiek sėklų, kad užaugtų optimalus augalų skaičius. Sėjamos sėklos kiekis priklauso nuo […]

  • Kaip pasiruošti augalinių trąšų

    Reikia prisirinkti įvairių žolių: šviežių dilgėlių, šalpusnių, kiaulpienių lapų, gysločių, ugniažolių ir kt. (maždaug 2 kg), smulkiai sukapoti, sudėti į […]

  • ŠALIN KASTUVĄ IR PLŪGĄ

    Apverčiamasis arimas ir jo ,,rankinis“ atitikmuo – perkasimas kastuvu ilgą laiką buvo  pagrindiniu dirvos apdirbimu prieš sėją. Mokslininkai agronomai ir praktikai […]

  • POMIDORŲ PURŠKIMAS FUNGICIDAIS

    Po 2 savaičių pasodintus pomidorus profilaktiškai reikia nupurkšti fungicidais, kad neapniktų ligos. Vėliau kas 10-14 dienų purškiama dar du, o […]