Norint sukurti ir išlaikyti gražią, taisyklingą gyvatvorės formą, karpyti tenka jau pirmaisiais auginimo metais. Didžiausia klaida — užauginti krūmus iki norimo aukščio ir tik tada imtis formuoti taisyklingą gyvatvorę.
pav. Taisyklingų gyvatvorių formos: 1 – trapecinė, 2 – stačiakampė, 3 – pusapvalė (arkinė)
Jei sodinami jau suformuoti, tankūs sodinukai, pirmaisiais metais jie nekarpomi. Kai tenka sodinti liaunas “rykšteles”, pasodintos jos iškart nukerpamos pusiau ar net iki 1/3. Tai skatina gausų šakojimąsi. Per antrųjų metų vasarą augantys ūgliai karpomi 3-4 kartus, kad dar labiau sutankėtų. Dabar laikas apsispręsti, kokia bus gyvatvorės forma.
Taisyklingos gyvatvorės esti trapecijos, stačiakampio ar kūgio formos. Žemos gyvatvorės gali būti stačiakampės, viršuje ir apačioje vienodo pločio, o aukštoms ši forma tinka tik tuo atveju, jei pasodinti šviesai nereiklūs augalai (kukmedžiai, skroblai). Jose pakenčiamai auga ir augalai, ištveriantys dalinį pavėsį – ligustrai, tujos. Aukšta stačiakampė gyvatvorė iš šviesomėgių augalų (ypač eglių, kadagių, puskiparisių) anksčiau ar vėliau apačioje nuplinka, nes dėl šviesos trūkumo krinta lapai, neauga nauji ūgliai. Trapecinėje (su 10o pokrypiu) gyvatvorėje pakanka šviesos ir apatinėms šakoms. Tokia gyvatvorės forma tinkamiausia praktiškai Visiems augalams. Kūgišką gyvatvorę sunkiau karpyti, bet ji labiausiai atitinka` natūralią daugumos augalų formą. Antrais trečiais auginimo metais suteikiama pageidaujama forma. Jei gyvatvorė dar per maža, viršus karpomas silpniau negu šonai.
Karpoma po kelis kartus per vasarą, kai tik pradeda išsikišti ūglių viršūnės. Kiekvieną kartą kerpama 1–2 cm aukščiau ankstesnio kirpimo vietos. Geriausia karpyti rankiniais įrankiais. Kelerių metų amžiaus gyvatvorės karpomos rečiau. Paprastai pakanka dviejų kartų per metus — ankstyvą pavasarį (nuo Vasario vidurio iki Kovo pabaigos) ir vidurvasarį, baigiantis ūglių augimui (birželio — liepos mėnesį). Kai kuriuos sparčiai augančius augalus gali tekti karpyti ir dažniau, pavyzdžiui, trakinio klevo, skroblo, raugerškio gyvatvorė karpoma 4-6 kartus per metus.
pav. Mediniai šablonai ir tarp jų ištemptos virvelės gyvatvorėms formuoti
Karpant stačiakampę gyvatvorę, reikiamame aukštyje abipus jos ištempiamos dvi virvės ir pagal jas nukerpamas gyvatvorės viršus. Tada virvės ištempiamos žemiau, ir nukarpomi gyvatvorės šonai. Kūgio ir trapecijos formos gyvatvores karpyti sunkiau. Paprastai gyvatvorės galuose pastatomi mediniai atitinkamos formos šablonai, tarp jų ištempiamos virvės ir pagal jas karpoma.
Kokio pločio turėtų būti taisyklinga gyvatvorė?
Tai priklauso ir nuo mūsų pageidavimų, ir nuo pasirinktų augalų. Klasikinė landšafto architektūra reikalauja, kad gyvatvorė būtų maždaug 25 cm pločio. Tokia gali būti iš skroblo, buksmedžio, žvilgančiojo kaulenio. Galima formuoti siauras gyvatvores ir iš bukų, gudobelių, ligustrų. Tunbergo raugerškio, smulkialapių lanksvų kultivarų (35–40 cm pločio), kukmedžių, tujų, kalninio serbento (apie 50 cm). Paprastai žemos vienaeilės gyvatvorės būna apie 30-50 cm pločio, Vienarūšės dvieilės ir trieilės atitinkamai — 50—70 cm ir 70-90 cm. Vidutinio aukščio gyvatvorės — 40-80 cm (vienaeilės), 70-100 cm (dvieilės). Aukštos gyvatvorės — 70—1 10 cm (vienaeilės), 110-80 cm (dvieilės). Platesnės gyvatvorės, ypač iš augalų lanksčiomis šakomis (sedulų, pūslenių), žiemą labiau nukenčia nuo sniego. Mišrioms (iš kelių augalų rūšių) vienaeilėms gyvatvorėms parenkami panašaus aukščio medžiai ar krūmai, o jų plotis priklausys nuo plačiausių augalų. Taisyklingoje gyvatvorėje negalima tikėtis nei gausaus žydėjimo, nei konkrečios rūšies medžių ar krūmų būdingos formos, tad genima tik tada, kai reikia pašalinti sausas, nesveikas, apšalusias ar labai senas šakas. Seni krūmai atjauninami, išpjaustomos greta gyvatvorės išaugusios šaknų atžalos.
