.Angl. Carpathian walnut, English walnut, Madeira walnut, Persianwalnut, buttenut, vok. Echter Walnufebaum, echte WalnuP, pranc. Noyer commun, p rus. Opex rpeuxmft.
Šeima: Riešutmediniai — Juglandaceae A.Rich. ex Kunth.
Botaninė charakteristika. Šviesamėgis medis, turintis galingą lają, įprastomis sąlygomis augantis ir derantis iki 300-400 metų, užaugantis iki 15— 30 m aukščio. Turi galingą liemeninę šaknį, kuri pirmaisiais augimo metais būna ilgesnė už stiebą. Tai vienanamis augalas, vyriškieji žiedynai, susitelkę žirginiuose, išauga šakų šonuose, o moteriškieji — po 2-3 (kartais ir 5-7) pavasarinių galuose. Graikinio riešutmedžio lapai sudėtiniai, ne poromis plunksniški, dide-
* Tai dar romėnų suteiktas augalo vardas. Juglans sudarytas iš lotynų kalbos žodžių — Jovis glans, t.y. Jupiterio gilė.
Dar viena skiriamoji lapų savybė — malonus aromatas, (kitų riešutmedžių rūšių lapai jo neturi). Stiebuose gausu miegančųjų pumpuų, todėl mechaniškai pažeidus ar nušalus puikiai atželia, jeigu negenimas, auga krūmu. Tai vertėtų žinoti, nes dažnai augintojai nelaukia, kada atžels (o tai jie daro gana vėlai) ir nušalusius augalus pašalina. To daryti nevertėtų, ypač po šaltų žiemų arba vėlyvų pavasarinių šalčių.
Vaisiai — su žaliu apyvaisiu ir rudu, mažai vagotu kevalu. Viduje esanti sėkla raukšlėta, primenanti žmogaus smegenis. Vaisiams sunokus apyvaisis netaisyklingai suplyšta ir riešutas iškrinta.
Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Nors augalas vienanamis, tačiau dažnai 
pasižymi dichogamija. Tai toks reiškinys, kai to paties medžio moteriškieji ir vyriškieji žiedai, žydėdami ne vienu metu, neapsidulkina. Todėl jei auginama ne savidulkė veislė, o sėjinukas, patartina sodinti keletą medžių — derlius bus daug gausesnis. Žydi balandžio pabaigoje—gegužę. Vaisiai subręsta rugpjūčio pabaigoje—rugsėjo pirmoje pusėje.
Sėjinukai pradeda derėti 8-12 metais ir dera kasmet (jei neapšąla), gausiau kas 2-3 metai. Iki XIX a. vidurio graikiniai riešutmedžiai buvo dauginami sėklomis, vėliau pradėta selekcija, išvesta daug ir formų, imta jas dauginti skiepijant graikinio riešutmedžio arba ištvermingesnių šalčiams juodųjų (J. nigra 1..), lipninjų (J.ailandfolia Carr.) ir kitų riešutmedžių rūšių sėjinukus. Pagal ūkinius požymius veislės ir formos grupuojamos labai įvairiai: pagal vegetacinio laikotarpio ilgi (ankstyvi, vėlyvi), kevalo storį (popierkevaliai, plonakevaliai, storakevaliai), aukštį (žemaūgiai, aukšti) ir pan.
Daugelis riešutmedžio veislių išvesta kraštuose (pvz., `Ideal’, Arkad’, `Bulganak’ — Vidurinėje Azijoje), tad mūsų sąlygomis dažnai apšąla, kartais net iki pat žemės paviršiaus. Tuo tarpu vietinės populiacijos augalai, augantys Lietuvoje ne vieną dešimtmetį, jau prisitaikę prie atšiaurių sąlygų. Iš jų sėklų išauginti sodinukai yra gerokai atsparesni.
Kilmė ir paplitimas. Savaime šis augalas auga Vidurinėje Azijoje, Irane, Afganistane, pietiniuose Balkanuose, Himalajuose, Pietų Kinijoje. Sukultūrintas auginamas visuose pasaulio kraštuose, kur tik yra jam tinkamos
Klimato sąlygos. Lietuva — vienas šiauriausių žemės kampelių, kur auginami graikiniai riešutmedžiai. Taip pat jis auginamas ir Latvijoje bei Estijoje, bet ten jis kasmet apšąla ir nedera. Lietuvoje tai vienas seniausiai introdukuotų medžių, jau XIX a. augintas dvarų parkuose. 1843 m. šį žemaitijos parkuose auginamą augalą aprašė žymus žemaičių botanikas A. Pabrėža. XX a. antroje pusėje dr. A. Morkūno buvo tiriamas ir gausiau auginamas Kauno botanikos sode, kur ir dabar auga apie 80 derančių 40-45 m. amžiaus medžių. Šiuo metu graikiniai riešutmedžiai auginami visoje šalyje, net ir Ignalinoje, Varėnoje, Zarasuose, tačiau gausiau Kauno, Lazdijų, Alytaus, Marijampolės apylinkėse.
Dauginimas ir auginimas. Geriausia sėti šviežiai surinktus riešutus, tuomet jų daigumas būna iki 85 proc., saugotų dvejus metus — 30-40 proc. Geriausia sėti rudenį — spalio—lapkričio mėn. Jei įmanoma, galima sėti ir gruodį, tuomet stratifikacija praeina natūraliai, tačiau jei žiemą pasitaiko ilgesnių atlydžių, dalis riešutų ima brinkti (rengiasi dygti), o vėliau vėl atšalus — žūva. Pavasarinei sėjai sėklas reikėtų 70-80 d. stratifikuoti drėgname smėlyje, 0 — +5 °C temperatūroje. Prieš sėją riešutus bent 12 val. vertėtų pamirkyti silpname (avietinės spalvos) kalio permanganato tirpale.
Sėjama į 8-10 cm gylio vagutes ar duobeles, pasėjus pridengiama eglišakėmis ar agroplėvele, [the_ad id=”2059″]nes riešutus iš žemės iškapsto varniniai paukščiai. Jei dirvoje yra pelinių graužikų, jie taip pat gali padaryti žalos. Saugiausia dauginti gilesnėse dėžutėse, tačiau persodinant iš jų reikia labai saugoti gležną pagrindinę šaknį ir stiebelį, nes juos pažeidus augalas dažniausiai žūva. Daigai žemės paviršiuje pasirodo gegužę, kai dirva įšyla iki 10 °C temperatūros. Pirmaisiais metais sėjinukai auga gana lėtai, retai pasiekia 35-40 cm aukštį. Tuo tarpu liemeninė šaknis auga labai sparčiai ir viena-mečių daigų dažnai būna ilgesnė už ūglį. Vėliau sėjinukai auga sparčiau ir trimečiai jau išauga iki 1,5-2 m aukščio. Norint sėjinukus įskiepyti kokią nors veislę ar gerą formą, geriausiai tai daryti antrųjų metų ankstyvą pavasarį, kuomet aktyviai ima judėti augalo sultys (patartina šiltnamyje, tuomet skiepytas medelis bus apsaugotas nuo galimų šalnų).
Akiuojama plačiu skydeliu, išpjautu puslankio forma. Po 2-3 savaičių „akutė” pradeda augti ir jeigu poskiepis tvirtas, per metus gali pasiekti 1 m aukštį. įskiepiui pradėjus augti, poskiepis nupjaunamas 15-20 cm virš akutės. Sodinimas. nuolatinę vietą sėjinukai arba skiepyti medeliai sodinami 2-3 auginimo metais, vėliau sunku iškasti nesužalojant galingos šaknų sistemos. Persodinti blogiau prigyja, gali keletą metų skursti, kol susiformuos stipri šaknų sistema. Graikiniai riešutmedžiai auga įvairiame dirvožemyje, pradedant labai humusingų juodžemiu ir baigiant sunkiu moliu bei žvyru, bet sodinti geriau j gana derlingą, neužmirkstančią, geros aeracijos dirvą. Medžiai atsparesni sausrai nei užmirkimui.
Sodinukams prieš sodinimą patrumpinama liemeninė šaknis, į sodinti paruoštos duobės dugną
primetama skaldos, plytų, statybinių duženų, riedulių ar kito balasto, kuris trukdytų liemeninei šakniai augti, skatintų šoninių šaknų (maitintojų) vystymąsi. Duobė kasama apie 70-100 cm gylio ir 100 cm pločio. Ant primesto balasto pilama 2-3 kibirai perpuvusio mėšlo arba mėšlo ir kompostinės žemės mišinio (santykis 1:2). Pasodinus gausiai palaistoma (3-4 kibirai vandens vienam medeliui). Po 3-5 d. procedūra kartojama, dirvožemis supurenamas, pamulčiuojamas. Vėliau laistoma, kai reikia, kol augalas gerai prigyja. Svarbu stebėti, kad dirva neperdžiūtų.
Formavimas. Jei vietos yra nemažai, medeliai sodinami ne mažesniais nei 12 x 12 m atstumais, vainikai neformuojami, tuomet išauga medžiai su natūralia laja. Formuojant vainiką tai daroma ne anksčiau nei dveji metai po sodinimo į nuolatinę vietą. Optimalus štambo formavimo aukštis — 120— 150 cm, minimalus — 50 cm. Skeletinės šakos dažniausiai formuojamos spiralės principu, kas 20-30 cm viena nuo kitos. Be to, kasmet šalinamos sausos, persipinančios šakos ir iš miegančių pumpurų išaugantys vertikalūs vilkaūgliai, alinantys derančias šakas ir tankinantys vainiką.
Taikomoji reikšmė. Tai labai vertingas medis. Jis naudojamas maisto, vaistų ir medienos pramonėje. Labiausiai vertingi graikinio riešutmedžio vaisiai, kuriuos pati gamta taip „įpakavo”, kad neprarasdami savo naudingųjų savybių išsilaikytų kelerius metus. Prinokusius riešutus reikia padžiovinti pavėsyje ar džiovykloje, bet ne aukštesnėje nei 40 °C temperatūroje. Tuomet dingsta kartumas, kuri suteikia branduolius gaubianti plonytė odelė. Gerai išdžiovintiems riešutams nereikia ypatingų laikymo sąlygų, net ir virtuvėje juos galima saugoti keletą metų. Šviežiuose riešutų branduoliuose susikaupia 20-25 proc. baltymų (gerokai daugiau nei kviečių grūduose), kuriuose randama dauguma amino rūgščių, iki 74 proc. riebalų (juose yra žmogaus organizme nesintetinamų rūgščių), iki 19-21 proc. angliavandenių.
Tad 1 kg graikinio riešutmežio riešutų branduolią kaloringumas prilygsta 2 kg kvietinės duonos[the_ad id=”2059″] ir 1 kg jautienos (kartu sudėjus) kaloringumui. Be to, branduoliuose yra A, C, E, P ir B grupės vitaminų. Branduoliai maistui vartojami švieži, džiovinti ar kepinti. Riešutai (nesmulkinti, malti, trinti) naudojami tortams, chalvai, pyragėliams, sausainiams ir kitiems konditeriniams gaminiams gaminti. Riešutai — ne tik maistinis, dietinis produktas, jie turi ir gydomųjų savybių. Rytą šalių liaudies medicinoje nurodoma, kad jie stiprina pagrindinius organus — smegenis, širdį ir inkstus, labai naudingi pagyvenusiems žmonėms. Kitų šalių liaudies medicina riešutus rekomenduoja vartoti inkstų ir skrandžio darbui gerinti, turintiesiems padidėjusį arba sumažėjusį rūgštingumą. Oficialioje medicinoje odos tuberkuliozei, kai kuriems odos pažeidimams gydyti naudojamas preparatas juglonas. Juose yra daug askorbo rūgšties (vitamino C), net iki 3000 mg proc., todėl naudojami kaip vitaminų žaliava. Apyvaisiuose yra ir rauginių medžiagų, todėl naudojami odai apdirbti. Taip pat vertinga žaliava antioksidantui juglonui gaminti. Riešutų kevalai naudojami aktyvuotos anglies gamybai. Jei riešutmedis dar nedera, galima naudoti jo vegetatyvius organus. Lapai sukaupia net iki 4500 mg proc. vitamino C, todėl jų nuovirai ir trauktinės — puikios organizmą stiprinančios priemonės, vartojamos išsekus organizmui ir avitaminozei gydyti. Šios priemonės gerina medžiagų apykaitą, vartojamos gydant aterosklerozę, naudojamos gerklei skalauti, nuo uždegimų. Nuovirai vartojami ir sutrikus žarnyno veiklai. Lapai turi ir antiseptinių savybių — švieži arba džiovinti, sutrinti į miltelius dedami ant nedidelių žaizdų, vočių. Šiems tikslams iš lapų gaminami ir tepalai.
Sergant įvairiomis odos ligomis, lapų nuoviras naudojamas apsiplauti, vo-nioms. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad lapų ekstraktas mažina cukraus kiekj kraujyje, didina kraujo krešėjimą. Prieš vartodami namuose pasigamintus preparatus būtinai pasikonsultuokite su gydytoju!
Kaip ir kitų riešutmedžio genties rūšių, taip ir graikinio labai vertinga mediena. Ji kieta, patvari, lengvai apdirbama, gražios tekstūros (labai išryškėja pamirkyta vandenyje), todėl naudojama gaminant itin brangius baldus, prabangių lėktuvų salonus, laivų kajučių apdailai. Muzikos instrumentų gamintojai labai vertina kamienų apačioje kartais susiformuojančius sustorėjimus, iš kurių ir gaminami instrumentai. Pastebėta, kad šalia graikinio riešutmedžio neskraido uodai (turbūt juos atbaido specifinis lapų skleidžiamas aromatas), tad pastabesnieji sodina riešutmedžius šalia namų ir taip užsitikrina ramų miegą be uodų.
