Tikslas: įgyti žinių apie sodo augalų išorinę sandarą išmokti organų pavadinimus terminologija). Šio darbo žinios reikalingos nustatant vaisinių augalų būvi, aprašant veisles, preliminariai skaičiuojant derlių, dauginant augalus, parenkant priemones sodo augalų priežiūros darbams bei skiepų ir uogakrūmių sodinukų kokybiniam vertinimui medelyne.
Informacija. Šį darbą galima atlikti tiek sode, tiek ir laboratorijoje. Morfologiniai požymiai apibūdina augalų išorinę sandarą. Kiekvienas augalas turi antžeminę ir požeminę dalį. Ramybės būklės vaismedžio antžeminę dalį sudaro liemuo, šakos, ūgliai, vaisinės šakelės ir pumpurai (1 pav.).
1 pav. Vaismedžio sandara: 1 — viršūninis ūglis, 1/2 – viršūninis ūglis – viršūnė, 3 — konkurentinis ūglis, 4 – liemuo, , 5 — kamienas, ó – pagrindinė šaka, 7 — pirmos eilės Šoninė šaka, 8 — vilkūglis, 9 — skiepijimo vieta, 10 — šaknies kaklelis, 11 — šaknies atžala, 2 — sąlyginis šaknies kaklelis, 13 — vertikalios šaknys, /4 — horizontalios šaknys, 15 – smulkiosios šakelės.
Liemuo – tai vaismedžio dalis nuo šaknies kaklelio iki viršūninio pumpuro. Liemens dalis nuo šaknies kaklelio (poskilčio) iki žemutinės vainiko šakos vadinama kamienu. Iš liemens viduriniosios dalies augančios šakos vadinamos pagrindinėmis, o iš pagrindinių šakų augančios – pirmos eilės šoninės, iš pastarųjų – antros eilės ir t.t. Liemuo, pagrindinės, pirmos, antros ir trečios eilės šoninės šakos sudaro vainiko skeletą, todėl jos dar vadinamos skeletinėmis. Šakų visuma ir liemuo sudaro medžio vainiką.
Vienmetė augančios šakos dalis vadinama ūgliu (2 pav.). Augantis su lapais ūglis vadinamas pirmamečiu. Pasibaigus vegetacijai ūglis tampa vienmečiu (metūgliu). Priešlaikiniais ūgliais vadinami ūgliai, išaugę tais pačiais metais susiformavus pumpurų.
2 pav. Vaismedžių ūgliai: 1 — pirmametis ūglis, 2 – metūglis, 3 — priešlaikiniai ūgliai, 4 – pakaitinis ūglis, 5 — atžaliniai ūgliai.
Išsišakojęs ūglis sudaro šakelę. Iš pagrindinių ir šoninių šakų pumpurų išaugusios Smulkios šakelės (trumpaūgliai) su žiediniais pumpurais vadinamos vaisinėmis, arba generatyvinėmis, šakelėmis.
Sėklavaisinių vaismedžių vaisinės šakelės (3 pav.) skirstomos į vytelines (ilgesnes kaip 10 cm), smailiąsias (5-10 cm ilgio) ir mažąsias (iki 5 cm ilgio). Daugiametė išsišakojusi mažųjų vaisinių šakelių grupė vadinama vaisininke. Vaisinių šakelių išsišakojimo vietos sustorėjimas vadinamas vaisiniu maišeliu.
3 pav, Vaismedžių vaisinės šakelės. Sėklavaisinių vaismedžių: l — mažoji, 2 — smailioji, 3 – vytelinė, 4- vaisininkė; Kaulavaisinių vaismedžių: 5 — puokštinė, 6 — pentinukė, 7- mišrioji.
Kaulavaisinių vaisinės šakelės skirstomos į mišriąsias (ilgos — 25-40 cm su viršūniniu vegetatyviniu ir šoniniais – žiediniais ir vegetatyviniais pumpurais), puokštines (trumpos — 1-1,5 cm , su viršūniniu vegetatyviniu ir šoniniais žiediniais pumpurais) ir pentinukus (iki 10 cm ilgio su viršūniniais vegetatyviniais ir šoniniais žiediniais pumpurais). Agrastai ir juodieji serbentai išaugina mažąsias vaisines šakeles ir vaisininkes, o raudonieji ir baltieji serbentai – puokštines šakeles.
Kiekvienas ūglis turi pumpurus, kurie pagal turinį skirstomi į lapinius (vegetatyvinius), žiedinius (generatyvinius) ir mišrius; pagal susidarymo vietą – į viršūninius, šoninius ir pridėtinius; pagal būklę – į vegetuojančius ir miegančius. Iš vegetatyvinių pumpurų auga lapai ir ūgliai, iš generatyvinių – žiedai, žiedynai ir ūgliai, iš mišrių – ūgliai su žiedais ir lapais. Tą pačią vasarą sprogstantys pirmamečio ūglio pumpurai vadinami ankstyvaisiais, o sprogstantys kitą pavasarį – vėlyvaisiais. Miegantieji pumpurai yra tie, kurie nesprogsta daugelį metų, bet susprogsta medį smarkiai pažeidus arba jam senstant.
Šaknies kaklelis skiria antžeminę augalo dalį nuo šaknyno. Iš sėklų išaugusių augalų (sėjinukų) šaknies kaklelis vadinamas tikruoju, nes išauga iš sėklos gemalo, o vegetatyviškai padaugintų augalų – sąlyginiu. Sėjinukai ir skiepyti į sėjinukus vaisiniai augalai formuoja generatyvinę šaknų sistemą. Joje yra pagrindinė šaknis, išsivysčiusi iš gemalinės šaknelės, iš kurios auga pirmos eilės šoninės šaknys, iš pastarųjų – antros eilės šoninės šaknys ir t.t. Vegetatyviškai (įšaknijant) padauginti augalai išaugina pridėtines šaknis ir formuoja vegetatyvinę šaknų sistemą. Tokie augalai neturi pagrindinės šaknies, o šoninės šaknys skirstomos taip pat, kaip ir generatyvinės šaknų sistemos. Kai kurie sodo augalai, turintys generatyvinę šaknų sistemą (skėstašakė slyva, miškinė obelis), iš apkauptos žemėmis apatinės stiebo dalies gali išleisti pridėtines šaknis. Pridėtines šaknis, iš ilgėjančių požeminių stiebų (“ragelių”), išleidžia braškės ir žemuogės.
Taip susiformuoja mišri šaknų sistema. Visų tipų šaknų sistemose būna vertikalios (žemyn augančios šaknys) ir horizontalios šaknys. Išsišakodamos jos smulkėja ir baigiasi smulkiosiomis, pirminės anatominės sandaros, šaknelėmis. Jų viršūnėje yra šaknies šalmelio apsaugoti pirminiai gaminamieji audiniai, sudarantys šaknies augimo kūgeli. Dalijantis augimo kūgelio ląstelėms, šaknys ilgėja, skverbiasi į dirvą. Maisto medžiagas šaknys siurbia netoli šaknies viršūnėlės esančia siurbimo zona. Šioje zonoje yra šakniaplaukiai. Paprastai jie būna šviesūs, skaidrūs, l-4 mm ilgio, 0,3-3 mm storio. Jie susidaro ištįstant šaknies siurbimo zonos paviršinių ląstelių išorinėms sienelėms. Visų šaknų siurbimo zonos sudaro augalo šaknų siurbiamąjį paviršių. Šakniaplaukiai neilgaamžiai. Jie gyvena 15-26 d., po to žūva, Kadangi šaknys auga nuolat, tai siurbimo zona nuolat atsinaujina,
Žuvus maisto medžiagas siurbiančioms ląstelėms, buvusios siurbimo zonos sandara laipsniškai persiformuoja iš pirminės į antrinę. Susidaro brazdas, gaminantis antrines medienos ir karnienos ląsteles. Šaknis storėja ir tampa maisto medžiagų judėjimo zonos dalimi. Jos šonuose formuojasi šoninės šaknys.
Papildoma literatūra: Purvinas E., Skirgailaitė V. Botanika.- V., 1975.- 366 p. Šlapakauskas V., Aniulytė G., Dastikaitė A. ir kt. Botanika ir mikrobiologijos pagrindai.– V., 1980.- 303 p.
