Daržovėms geriausiai tinka vidutinio sunkumo dirvos: priesmėliai ir vidutinio sunkumo priemoliai.
Jas reikia gausiai tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, giliai įdirbti, sudaryti patvarią trupininę struktūrą. Tik tada dirvoje būna tinkamas maisto medžiagų ir drėgmės santykis.
Priesmėliai – tinamiausios dirvos ankstyvosioms daržovėms. Pavasarį jos greitai išdžiūva ir įšyla. Tačiau priesmėliuose yra nepakankamai maisto medžiagų. Todėl juos ypač gausiai reikia tręšti organinėmis trąšomis, kurios ne tik gausina dirvoje maisto medžiagų, bet ir gerina jos struktūrą.
Priemoliai – tinkamiausios dirvos šakniavaisiams ir kopūstinėms daržovėms. Šios dirvos yra derlingesnės už priesmėlius. Maisto medžiagų ir drėgmės kiekis jose per vasarą nelabai keičiasi. Jose lengviau sudaryti ir palaikyti trupininę struktūrą. Pavasarį šias dirvas galima pradėti dirbti kiek vėliau negu priesmėlius. Jas taip pat reikia gausiai tręšti organinėmis trąšomis.
Lengvos (smėlio) dirvos daržovėms nelabai tinka, nes jose nepakanka nei maisto medžiagų, nei drėgmės. Organinės trąšos čia greit supūva ir virsta mineraliniais junginiais. Jie, kaip ir mineralinės trąšos, išplaunami į gilesnius sluoksnius, kur augalų šaknys jų nepasiekia. Šiose dirvose daržovės prastai dera. Sunkūs dirvožemiai, ypač moliai, daržovėms nepageidautini. Šiose dirvose maisto medžiagų gali būti pakankamai, tačiau daržovių šaknys ne visada jomis gali pasinaudoti.
Daržovėms auginti labai gerai tinka nusausintos žemapelkės – pelkiniai dirvožemiai. Durpės, kaip organinė medžiaga, palaiko gerą struktūrą ir pūdamos gausiai teikia maisto medžiagų. Pelkiniuose dirvožemiuose geriausiai auginti šakniavaisius.
Dirvos pH. Daržovės gali normaliai augti tik tada, kai tinkama dirvos reakcija. Mūsų jaurinės dirvos dažnai joms yra per rūgščios. Intensyviai tręšiama mineralinėmis trąšomis, dirva rūgštėja. Rūgščioje dirvoje augalai blogiau pasisavina azotą, fosforą, kali, magni, kalcį ir kai kuriuos mikroelementus – molibdeną, varį. Be to, tokioje dirvoje kaupiasi judrusis aliuminis ir manganas, dėl to daržovės prasčiau dera. Pagal jautrumą dirvos reakcijai daržoves galima suskirstyti į 3 grupes (lentelė).
Augalams žalingas dirvos rūgštumas panaikinamas kalkinant.
Kartu pagerėja jos cheminės, fizinės, mikrobiologinės savybės. Tačiau per didelės kalkinių medžiagų normos gali sukelti nepageidautinas pasekmes – nuo jų gali sumažėti dirvoje judriojo (augalams prieinamo) boro, mangano, kobalto. Labai gausiai pakalkintose dirvose gali prasčiau augti dideliam kalcio kiekiui jautrios kultūros (svogūnai, agurkai, morkos), ypač ankstyvoje augimo stadijoje.
Kalkines trąšas daržovėms geriausiai barstyti rudenį. Tuo metu įterptos kalkės sureaguoja su dirvožemiu ir atsiliepia derliui jau pirmaisiais metais po kalkinimo. Jei neįmanoma pakalkinti rudenį, galima kalkinti ir pavasarį ar žiemą. Pavasarį kalkinama ne vėliau kaip 2-3 savaitės prieš daržovių sėją. Jei numatoma kalkinti žiemą (nuo lapkričio iki kovo mėn.), trąšų norma didinama 20%. Daržo sėjomainose, kuriose auginamos daugiametės žolės, geriausiai kalkinti dirvą prieš jas sėjant. Jei daržo sėjomainoje yra tik daržovės, kalkinama valgomiesiems burokėliams ar kopūstams skirta dirva. Kitas daržoves geriau auginti tolesniais metais po kalkinimo. Daržovėms skirta dirva kalkintina kas 3-4 metai prieš tai ištyrus ją agrochemiškai. Joms tinka paupių lygumos – pavasarinių potvynių užliejamos dirvos. Potvynio vanduo atneša dumblo, kuriame yra daug augalams lengvai prieinamų maisto medžiagų. Paupių dirvas daržovėms reikia tręšti mažiau negu bet kurias kitas. Paupių lygumose nesudėtinga įrengti dirbtinį drėkinimą.
Daržovių derlius čia dažnai nuimamas 2-3 kartus didenis negu nelietinamuose plotuose.
