Kaip tinkamai įdirbti dirvą laukams

Palankios sąlygos daržovėms augti ir vystytis sudaromos įdirbant visą ariamąjį sluoksnį. Jame neturi būti nei stambių grumstų, nei sutrintų dulkių. Įdirbtoje dirvoje augalų šaknys ne tik laisvai auga ir visomis kryptimis skleidžiasi, bet ir randa pakankamai drėgmės, oro ir maisto medžiagų.

Pagrindinė (rudeninė) žemės dirbimo sistema. Tai dirvos dirbimas nuo kultūrinių augalų nuėmimo iki šalčių. Svarbiausias rudeninio žemės dirbimo uždavinys yra padaryti dirvožemį vėl derlingą: supurenti augalų vegetacijos metu susigulėjusį armenį, pagilinti ploną armenį, užversti žemėmis iki tol augusių kultūrinių augalų likučius, sunaikinti piktžoles, sureguliuoti vandens režimą, įleisti į dirvą oro, pagausinti joje organinių bei mineralinių medžiagų, sudaryti palankias sąlygas naudingiems mikroorganizmams gyvuoti.  Žemė rudenį turi būti dirbama kompleksiškai, kad pavasarį prieš sėją reikėtų ją tik negiliai supurenti. Tuo metu taip pat vežamas ir apariamas mėšlas, barstomos fosforo ir kalio trąšos, purškiami herbicidai. Tinkamai dirbant dirvą, palaikoma ir gerinama jos struktūra bei derlingumas.  Dirva dirbama atsižvelgiant į tai, kurios kultūros augo anksčiau. Taigi rudenį reikia dirbti ražienas, dobilienas ir dirvas, kuriose augo kaupiamosios daržovės.

Ražienų skutimas. Nuėmus javus, dirva dažnai esti supuolusi, priaugusi piktžolių, joje pribyrėję sėklų. Tokioje dirvoje yra mažai oro ir drėgmės, todėl mikroorganizmai būna neveiklūs. Skutimas yra pirmasis darbas, kuriuo dirva atgaivinama.

Laiku skutant dirvą, sunaikinama daug piktžolių, kenkėjų, pakertamos gajos daugiamečių piktžolių šaknys, sunaikinamos nenupjautos žemaūgės piktžolės, apariamos dirvos paviršiuje esančios piktžolių sėklos ir išverčiamos į dirvos paviršių nesudygusios ankstesnių metų sėklos.

Drėgmė iš nuskustos dirvos negali laisvai garuoti, todėl ji yra pakankamai drėgna ir nesukietėjusi. Tokią dirvą daug lengviau suarti. Pavėluotai skutama dirva būna išdžiuvusi, ir nedygsta piktžolės. Be to, skutant išdžiuvusią dirvą, žemė verčiasi grumstais ir luitais. Ypač svarbu laiku nuskusti sunkias dirvas.

Jei anksti nuskustoje ražienoje pridygsta daug piktžolių, patariama skusti pakartotinai, o nuskustą dirvą reikia suakėti ar sukultivuoti. Pirmą kartą skutama 5-7 cm, antrą – 8-10 cm gyliu.

Rudeninis arimas. Ariant supuolęs viršutinis sluoksnis įverčiamas į vagos dugną, o į viršų išverčiamas apatinis. Nuskustos ražienos ariamos plūgu be priešplūgio, neskustos – plūgu su priešplūgiu visu armens gyliu (ne sekliau kaip 25 cm). Priešplūgis nustatomas 10 cm gyliu, kad imtų visą labiausiai supuolusį ir piktžolėtą sluoksnį ir jį įverstų į vagos dugną. Suarta dirva neakėta paliekama žiemai. Nesupuolančiose vidutinio sunkumo dirvose pavasarį labai lengva tokį arimą paruošti sėjai.

Rudeninio arimo laikas labai atsiliepia arimo kokybei. Jis parenkamas atsižvelgiant į dirvos mechaninę sudėtį ir drėgnumą. Sunkios dirvos ariamos aunksčiau, nes, jei oras lietingas, jos pasidaro lipnios ir klampios. Lengvesnes dirvas galima arti vėliau. Jų drėgnumas arimo kokybei ne toks svarbus. Be to, vėliau ariant, iškeliamos į paviršių giliau esančios maisto medžiagos. Sausą rudenį dirvas geriau arti kiek vėliau – prasidėjus lietui.

Neskustos dirvos rudenį ariamos anksčiau. Ankstyvas arimas šiek tiek atstoja vėlyvą skutimą.

Dobilienų dirbimas. Dobilienos ir kitos ilgiau nedirbamos žemės yra pakankamai derlingos ir tinka daržovėms auginti. Be to, šiose žemėse susidaro gera trupininė struktūra, todėl gerai laikosi drėgmė. Svarbiausias dobilienų dirbimo tikslas – gerai apversti velėną, kad ji neatželtų, ir sudaryti geras puvimo sąlygas. Be to, dobilienas ariant rudenį, siekiama ir bendrų uždavinių: naikinti piktžoles bei kenkėjus, skatinti aerobinį procesą ir pan.

Dažnai ūkiuose dobilienos prieš ariant lėkščiuojamos. Geriausiai arti plūgu su priešplūgiu. Pastaruoju įversta į vagos dugną ir gerai pridengta žemių sluoksniu velėna negali atželti ir lėtai pūva.

Lietuvos sąlygomis dobilienas reikia arti nupjovus pirmąją žolę arba anksti rudenį, kol šilta, kad bent kiek apipūtų velėna. Pavasarį tokias iš rudens suartas dirvas lengva paruošti sėjai ar sodinimui.

Dirvos dirbimas po daržovių ar kaupiamųjų. Nuėmus ankstyvąsias daržoves ar šakniavaisius, dirva tuoj pat nuskutama 5-7 cm gyliu. Jei ruduo užsitęsia ir vėl pradeda želti piktžolės, po dviejų savaičių skutama antrą kartą. labai piktžolėtos dirvos tiek pirmą, tiek antrą kartą skutamos giliau – 8-12 cm gyliu.

Nelabai piktžolėta dirva skutama lėkštiniais skutikais, piktžolėtesnė – verstuviniais. Dirvos po kopūstų pirmiausia sulėkščiuojamos ir tada suariamos, o po kitų kaupiamųjų – sukultivuojamos ir suariamos. Jei oras dar šiltas, nuskusta dirva nupurškiama, kur reikia, patręšiama mėšlu, išbarstomos fosforo bei kalio trąšos ir apariama ne sekliau kaip 25 cm gyliu. Ariant dirvas po kopūstų auginimo, patartina dar pagilinti ir podirvį.

Patręštos organinėmis trąšomis dirvos ariamos be priešplūgių, netręštos – plūgais su priešplūgiais.

Priešsėjinė (pavasarinė) žemės dirbimo sistema. Ruošiant žemę pavasario sėjai, reikia supurenti ir sulyginti viršutinį dirvos sluoksnį, kad geriau laikytųsi drėgmė, sunaikinti piktžoles, įterpti trąšas, sudaryti kitas palankias sąlygas daržovėms dygti ir augti.

Pavasarinis žemės dirbimas ir sėja priklauso nuo dirvos drėgnumo, sėjamosios kultūros biologinių savybių, taip pat nuo darbo organizavimo bei turimos technikos.

Pavasarį, kai tik galima įvažiuoti į dirvą, ji kultivuojama ir akėjama. Pirmiausia dirbamos lengvos, anksčiau džiūvančios dirvos, paskui – sunkesnės. Vėliau sėjamoms ir sodinamoms daržovėms dirvos pakartotinai įdirbamos. 2-3 dienos prieš sėją ar sodinimą įterpiamos azoto trąšos. Dirva kultivuojama, akėjama, jei nesupuolusi, tik akėjama. Sparčiausiai dirva paruošiama sėjai kombinuotu agregatu RVK-3 ar RVK-3,6. Juo galima iš karto dirvą kultivuoti, lyginti ir voluoti. 

Sunkios, kartą rudenį suartos dirvos pavasarį akėjamos įstrižai arimo krypčiai. Akėti reikia tokiu momentu, kai akėčios nesivelia, bet dirvos paviršiuje nematyti išdžiūvusių grumstų. Akėčiomis dirva galutinai paruošiama sėjai. Jomis susmulkinami grumstai ir sulyginamas paviršius, sunaikinamos išdygusios piktžolės ir suardoma susidariusi pluta. Todėl būtina akėti dirvą prieš sėjant daržoves ir sodinant daigus.

Ruošiant dirvą ankstyvosioms daržovėms, pavasarį dažniausiai nereikia arti. Tačiau po lietingo rudens, nešaltos žiemos, šlapią pavasarį dirvos būna supuolusios, todėl reikia jas arti. Būtina supuolusias dirvas perarti morkoms. Apskritai pavasarį arti nepageidautina, nes sugaištama daug laiko, išgarinama daug drėgmės.

Pavasarį ariama negiliai – 16-18 cm gyliu. (Galima dirvą suarti nuėmus plūgo verstuvą). Prie plūgo prikabinamos akėčios paviršiui sulyginti ir drėgmės garavimui sumažinti. Prieš sėjant smulkias daržovių sėklas, purią dirvą reikia suvoluoti. Pasėjus voluojama tada, kai numatoma pasėlį akėti. Į grumstuotas dirvas daržovių nesėjama.

Juodojo pūdymo dirbimas. Pūdymuoti paliekama dirva, kurioje yra privisę daug piktžolių ir įprastiniu dirbimu neįmanoma jų sunaikinti. Juodasis pūdymas pradedamas dirbti nuėmus derlių. Pirmiausia nuskutamas 8-12 cm gyliu, po 2-3 savaičių giliai suariamas. Anksti pavasarį suarta dirva akėjama. Po to, pridygus piktžolių, ji sekliai skutama, o dar vėliau – įdirbama sluoksniškai: per vasarą ariama 3-5 kartus, po kelis cm vis giliau. Dažniau ariama pirmoje vasaros pusėje, rečiau – antroje. Po kiekvieno arimo dirvą reikia nuakėti, o jei išsiverčia stambių grumstų, – ir suvoluoti, po to vėl nuakėti. Svarbu neleisti piktžolėms sužaliuoti.

Kitą pavasarį juodasis pūdymas nuakėjamas, ir sėjamos daržovės.

Užimtojo pūdymo dirbimas. Jo dirbimo laikas ir būdas priklauso nuo pūdyminės kultūros nuėmimo laiko bei dirvos būklės. Užimtajam pūdymui skirta dirva pradedama ruošti rudenį – nuskutamos augusių kultūrų ražienos, vėliau giliai suariama. Pavasarį ji kultivuojama, akėjama, ir sėjamas mišinys. Sėklos norma padidinama (vikių ir avižų mišinio iki 250 kg/ha), nes tankesnis pasėlis geriau stelbia piktžoles.

Vikių ir avižų ar kitokie mišiniai, auginami žaliajam pašarui, nupjaunami birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Juos nupjovus, dirva tuoj pat nuskutama. Jei yra daug vegetatyvinių piktžolių ir jos pradeda žaliuoti praėjus vienai dviem savaitėms po skutimo, skutama antrą kartą. Pirmą kartą skutama negiliai (5-7 cm gyliu), antrą kartą – giliau (10-12 cm gyliu). Rugpjūčio pradžioje užimtasis pūdymas suariamas. Jeigu rudenį nieko nenumatoma sėti, pakartotinai nuskutus galima arti ir vėliau.

Related Post

  • Article By :

  • POMIDORŲ FIZIOLOGINĖS LIGOS

    Iš fiziologinių sutrikimų dažniausiai pasitaiko: viršūninis vaisių puvinys, vaisių trūkinėjimas, vaisių tuščiaviduriškumas ir lapų sukimasis. Šie reiškiniai atsiranda, kai pomidorams […]

  • Ar sniegas po kalėdų kenkia Azalijoms ir Rododendrams?

      Po kalėdų sniegas padengė azalijas ir rododendrus. Ar sniegui nutirpus šie augalai bus žuvę?   Žiemą augalai yra ramybės […]

  • Braškių požymiai ir biologinės savybės

    Braškės – daugiamečiai, žoliniai, visada žaliuojantys augalai, su išsivysčiusiu šakniastiebiu, vadinamuoju kereliu. Kerelio antžeminę dalį sudaro trijų tipų ūgliai ir […]

  • Kodėl Flioksai auga prastai

    Jei flioksai auga daug metų, dirva gali neturėti reikiamų mineralinių medžiagų, nes jas išeikvojo augalai. Flioksai nėra reiklūs ar priežiūros […]