Tai laukiniai augalai, kurie auga ten, kur nereikia, stelbia kultūrinius augalus, atima iš jų vandenį, orą, maisto medžiagas, sudaro pavėsį. Pagal piktžolių augimo trukmę, lapų, stiebų, žiedų požymius jos skirstomos į vienmetes ir daugiametes.
Varputis (Agropyron repens L.) yra bene viena įkyriausių daugiamečių piktžolių. Tai retalapė ir silpna žolė, tačiau turinti didelę susipynusių šaknų sistemą, kurią sunku išnaikinti. Palikta dirvoje nors ir mažiausia šaknelė po savaitės vėl sužaliuoja. Varpučio šaknys itin stiprios, įauga giliai į žemę. Trečiaisiais augimo metais pasiekia net 2,5 m gylį. Po 3 metų varputis tampa praktiškai neišnaikinamas. Vieno kero šaknų ilgis yra apie 500 m. Net visai sudžiūvusios storesnės šaknys po menko lietaus sužaliuoja. Tačiau varputis yra labai geras pašaras gyvuliams, geresnis net už liucerną. Bet svarbiausia jo savybė – gydomoji. Varpučio šaknis kaip maistą ir vaistą naudojo senovės graikai ir romėnai. Iš gerai išdžiovintų ir smulkiai sumaltų šaknų galima išvirti košę ar kisielių. Žiupsnelis maltų šaknų kiekvienam patiekalui suteikia ypatingo skonio ir maistinės vertės, kadangi šaknyse yra daug vitamino C, karotino, angliavandenių, baltymų, riebalų, saponinų, gleivių, lipidų ir kt. bioaktyviųjų medžiagų. Varpučio šaknų prisirinkti ir vartoti reikia, bet dar labiau reikia stengtis jį išnaikinti. Vienas varputis su atžalomis išaugina 10 tūkst. sėklų, kurios dirvoje gali būti ilgiau nei 5 metus. Nenaudojant chemikalų šią piktžolę ekologiškai galima išnaikinti sluoksniškai įdirbant žemę, kruopščiai išrenkant šaknis. Uždengus dirvą linoleumu ar juodąja plėvele, varputis išnyksta. Taip pat išnyksta, jei į tą pačią vietą 3 metus sodinami jurginai. Varputį naikina ir saulėgrąžos, topinambai.
Daržinė žliūgė (Stellaria media L.). Tai kita įkyri ilgaamžė piktžolė, rodanti rūgščią dirvą. Ji atspari sausrai, o lietingais metais subrandina 2-3 sėklų kartas. Vienas augalas pasėja 25 tūkst. sėklų. Net ir ne visai subrendusios žliūgių sėklos gali sudygti po 30 metų. Jų nepuola ligos, kenkėjai, auga ir pavėsyje. Žliūges kompostuoti reikia ne mažiau nei 3 metus. Bet fermentiniame tirpale jos greitai supūva ir tampa gera trąša. Išrautų žliūgių negalima mesti į takus – jos kaipmat sužaliuoja. Ravėti reikia saulėtą dieną, mulčiuoti šviežia, ką tik nupjauta žole. Jei iki 9 val. ryto žliūgės žiedai neišsiskleidžia – tądien lis. Ši piktžolė turi ir gydomųjų savybių – stabdo kraujavimą. Pavasarį – puikios, skanios salotos.
Smulkiažiedė galinsoga (Galinsoga parviflora Cav.). Tai vasarinė vienmetė piktžolė. Šaknų sistema menka. Žydi nuo gegužės iki spalio mėn. Vienas augalas subrandina nuo 5 iki 30 tūkst. sėklų (ypač gerai auganti galinsoga). Sėklos gali subręsti ir ant išrautų augalų, gali vos išbirusios tuoj sudygti. Geriausiai sudygsta 1-2 cm gylyje. Gilesniuose sluoksniuose nesudygsta, bet lieka daigios, laukia, kol jas iškas į žemės paviršių. Galinsogas svarbu išrauti, kol nesubrandino sėklų, dirvą giliai sukasti. Įdomu, kad iki XVIII a. šios piktžolės Europoje nebuvo. Į Paryžiaus botanikos sodą sėklų iš Pietų Amerikos Andų kalnų 1785 m. atvežė botanikai. Kokiu tikslu vežė – neaišku. Nors galinsogą labai globojo, ji ištrūko į laisvę ir apie 1872 m. sėkmingai atkeliavo į Lietuvą. Lyg būtų neužtekę savų piktžolių… Per 100 metų galinsoga žydėjo jau visuose Žemės kampeliuose.
Lubinų (Lupinus L.) mėlynos „žvakės“ vasarą dega daugelyje pamiškių. Atrodo, kad jos nuo amžių ten vešėjo. Tačiau tik XIX a. juos iš Š. Amerikos atvežė į Europą kaip dekoratyvinius augalus, bet jie „pabėgo“ ir paplito po Lietuvą. Lubinai vertingi kaip sideratiniai augalai.
Dvimetė nakviša (Oenothera biennis L.). Ji irgi imigrantė iš Š. Amerikos, 1614 m. atkeliavusi į Lietuvą. Jos storos rusvos šaknys buvo valgomos nederliaus metais. Nakvišą augino kaip gėlę kvepiančiomis geltonų žiedų kekėmis. Dabar darželiuose jų neaugina, jos klesti pakelėse, ant geležinkelių pylimų.
Ne vieną apima pavydas sužinojus, jog Japonijoje nėra… piktžolių. Be galo darbštūs japonai per daugelį metų jas visiškai išnaikino. Bonos universiteto mokslininkai teigia, kad dirvą ariant tamsoje piktžolių daigumas sumažėja 80 proc. Piktžoles naikina ir 3 proc. alkoholio skiedinys, išpurkštas ant dirvos – jis iš karto sužadina visų piktžolių sėklas dygti (alkoholis turi veikti 4 val., bet jis išgaruoja anksčiau, todėl reikia purkšti dar kartą). Mokslininkai tikisi, kad šis būdas bus patobulintas ir pritaikytas. Tarpulysviuose ir takuose augančias piktžoles galima išnaikinti taip: ištirpinti 200-300 g ūkiško muilo ir laistyti. Aplink daržą būtina nušienauti piktžoles, kol jos nesubrandino sėklų.
Pasak senolių, į verbų puokštę įrištą ir pašventintą usnį reikia pasodinti šaknimis į viršų, tada kitos piktžolės išsigąsta ir neauga. Išvežant mėšlus, vežime turi būti perkūno trenkto medžio gabalėlis – irgi neaugs piktžolės. Ravėti daržus geriau delčioje, Ožiaragio ženkle.
