Informacija. Sodo augalų dauginimas — tai jų skaičiaus didinimas. Sodo augalai dauginami dvejopai: sėklomis ir vegetatyvinėmis augalo dalimis – vegetatyviškai. Dauginant sėklomis paprastai gaunami sėjinukai, kurių savybės pakitusios, todėl sodininkystėje sėklomis dauginama auginant sėklinius poskiepius, norint išvesti naujas veisles ir gerai paveldinčios tėvines savybes augalų rūšys.
Vegetatyvinis dauginimas – tai dauginimas naudojant augalo vegetatyvines dalis: ūglius, šakas, stiebus, lapus, šaknis, pumpurus. Dauginant vegetatyviškai gaunami savašakniai ir skiepyti augalai. Vegetatyviai dauginama auginiais, atlankomis, atžalomis, ūsais, krūmelių dalijimu, skiepijant ir mikrovegetatyviniu būdu .
Dauginimas auginiais
Žaliaisiais auginiais vadinamos augančių ūglių dalys, paruoštos įšaknijimui (6 pav.). Jais galima dauginti daugumą sodo augalų: agrastus, serbentus, vyšnias, abrikosus, persikus, slyvas, šaltalankius, sedulas, citrinvyčius, aktinidijas ir kt. Kad auginiai greičiau įsišaknytų reikia daug drėgmės, šiltos aplinkos (22-25 °C). Auginiai įšaknijami inspektuose, šiltnamiuose ar kitokiuose įrenginiuose, kuriuose galima palaikyti ūglių įsišaknijimui reikalingas sąlygas. Substratas įšaknijimui ruošiamas taip: ant supurento ir laidaus vandeniui grunto pilamas 10-15 cm, smėlio ir durpių mišinio (3:1 arba 2:1) sluoksnis. Paviršius išlyginamas ir užpilamas 3-5 cm rupaus smėlio sluoksnis. Iki inspekto viršaus paliekamas 20-25 cm tarpas. Auginiai turi būti apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
Dauginimas žaliaisiais auginiais inspekte: I – smėlis; 2 – durpių ir smėlia mišinys; 36 drenažo sluoksnis
Vyšnių, slyvų, persikų auginiai įsišaknys geriau, jei bus ruošiami tuo metu, kai ūglia auga intensyviausiai; svarainių, obelų, agrastų, aktinidijų – intensyvaus ūglių augimo pabaigoje; serbentų – bet kada. Dauginimui naudojama, aštriu peiliu nupjauta, 5-10 cm ilgio ūglio dalis su 2-3 perpus sutrumpintais lapais.
Sumedėjusiais auginiais vadinamos, įšaknijimui skirtos, vienmečių sumedėjusių ūglių dalys (7 pav). Jais dauginami serbentai, vynuogės, aktinidijos. Auginius galima ruošti nuo rudens iki pavasario (geriau rudenį). Sveiki vienmečiai ūgliai sukarpomi 15 – 20 cm ilgio atkarpomis su 2 – 4 pumpurais. Auginiai surišami į pėdelius ir laikomi prikasti lauke arba rūsyje (0-5 °C) drėgnose durpėse, pjuvenose ar smėlyje.
Daugumos augalų auginiai į medelyną sodinami pavasarį, tačiau raudonieji ir baltieji serbentai geriausiai įsišaknija sodinti rugsėjo mėnesį. Kad auginiai geriau įsišaknytų, prieš sodinimą, rekomenduotina, apatinį jų trečdalį vienai parai pamerkti į augimo stimuliaroiaus (heteroauksino (200 mg/l) arba naftilacto rūgšties druskos (150 mg/l)) vandenini tirpalą, Vynuogių auginius rekomenduojama kilčiuoti: surišti auginių pėdeliai pavasariop sustatomi prieš saulę ant sniego ar įšalusios žemės stačiai, storgaliais į viršų ir užberiami 3-4 cm durpių sluoksniu. Nuo saulės išilusios durpės šildo auginių pagrindus. Taip greičiau susidaro šaknys, o viršūniniai pumpurai, būdami apačioje, sprogti neskuba.
Auginius sodinti reikia į lengvą, purią ir derlingą dirvą, eilutėse 10 cm atstumu; auginiai smeigiami nuožulniai, virš žemės paliekama tik auginio viršūnė su 1 – 2 pumpurais. Pasodinti auginiai tuoj pat mulčiuojami. Sumedėjusiais auginiais gali būti dauginami ir obelų vegetatyviniai poskiepiai.
Krūmelio auginimas iš sumedėjusio auginio: l — pasodintas auginys; 2 – vienmetis krūmelis; 3 — vienmečio krūmelio formavimas (a — patrumpintas vienas ūglis; b — patrumpinti abu iigliai); 4 — dvimetis kriümelis
Dauginimas atlankomis
Atlankomis galima dauginti daugelio genčių krūmus, vegetatyvinius vaismedžių poskiepius bei kitus, iš antžeminės dalies pridėtines šaknis linkusius leisti, augalus.
Vertikaliomis atlankomis vadinami stačiai aukštyn augantys pirmamečiai ūgliai, kurių apatinė apkaupta dalis įsišaknija, o rudenį, juos atskyrus nuo motininio augalo, gaunami savašakniai augalai (8 pav.).
Augalai, ramybės laikotarpiu pavasarį, nupjaunami 5 cm aukštyje virš žemės, iš paliktų kelmelių augantys pirmamečiai ūgliai apkaupiami, kad ant jų susidarytų šaknys. Ūgliams išaugus iki 12-15 cm jie, iki pusės, apkaupiami puria žeme. 20-25 cm pasiekę ūgliai kaupiami pakartotinai bet ne daugiau kaip iki pusės. Vasaros viduryje kaupiama trečiąkartą – iki 15-20 cm aukščio. Rudenį įsišaknijusios atlankos atskiriamos ir sodinamos į medelyną. Vertikaliomis atlankomis dauginami serbentai, agrastai, svarainiai, vaismedžių vegetatyviniai poskiepiai.
Horizontaliomis atlankomis vadinami gulsčiai į šalis nuo krūmo atlenkti ir ant žemės paguldyti stiebai, iš kurių augantys jauni ūgliai, apkaupti žemėmis, įsišaknija (8 pav). Tam pavasarį, šalia norimų padauginti augalų eilės, išilgai kasami 8 – 10 cm gylio grioveliai.
Į juos atlenkiami ir guldomi dviem trečdaliais patrumpinti metūgliai ir kabliukais pritvirtinami prie griovelio dugno. Iš jų augantys pirmamečiai ūgliai 3 – 4 kartus apkaupiami (kaip ir dauginant vertikaliomis atlankomis). Pirmą kartą apkaupiama, kai jie yra 10 – 15 cm aukščio. Ūgliams paaugus apkaupiama pakartotinai, kad susidarytų 15 – 20 cm aukščio kaupelis. Rudenį kaupeliai paskleidžiami, o horizontaliosios atlankos supjaustomos į tiek dalių, kiek iš jų yra išaugusių ir įsišaknijusių ūglių. Įsišakniję poskiepiai į medelyną sodinami pavasarį. Iki pavasario jie laikomi prikasti bei apsaugoti nuo užmirkimo ir graužikų.
Dauginimas atlankomis: l — vertikaliomis; 2 — horizontaliomis
Dauginimas ūsais
Ūsais dauginamos braškės. Ūsas – tai braškės kerelio stiebas, iš kurio bamblių susiformuoja nauji augalai. Ūsai intensyviausiai auga nuskynus uogas. Augalai įsišaknyja savaime, o rudeniop stiebai sudžiūsta. Nauji augalai į kitą braškymą sodinami rugpjūčio pabaigoje arba anksti pavasari, kai tik galima įeiti į dirvą. Stipriausi sodinukai išauga arčiausiai motininio kerelio. Sodinimui tinkami tokie braškių kereliai, kurie turi tris trumpakočius lapelius ir ne trumpesnes nei 5 cm ilgio šaknis. Silpnesni sodinukai
tankiai susodinami į daigyną paauginti, o į braškymą persodinami pavasarį.
Dauginimas atžalomis
Atžalomis vadinami ūgliai, išaugę iš šaknų pridėtinių pumpurų. Jomis dauginamos avietės, galima dauginti kai kurias slyvas, “Žagarvyšnę”. Atžalos iškasamos rugsėjo mėnesi arba anksti pavasarį ir sodinamos į nuolatinę augimo vietą. Silpnos atžalos bent vienerius metus turi būti auginamos medelyne ir tik tada sodinamos į nuolatinę augimo vietą.
Krūmelių skyrimas Šiuo būdu dauginamos remontantinės braškės. Kai kurių veislių braškės vegetacijos pabaigoje viename kerelyje jau turi 10 – 15 gerai išsivysčiusių ragelių. Pavasarį tokie augalai iškasami ir atsargiai supjaustomi i tiek dalių, kiek yra ragelių. Iš kiekvieno ragelio išauga naujas augalas. Kitus augalus dauginti šiuo būdu netikslinga.
Skiepijimas
Šiuo būdu dauginami tie sumedėję augalai, kurių paprastesniais būdais padauginti negalima, arba kai tai daryti būtina technologiškai. Pavyzdžiui, norint gauti tam tikro augumo obelis, jos skiepijamos į tam tikrą poskiepi; norint turėti dvi ar daugiau veislių viename augale. Skiepijimas aprašytas atskirai (žr. “Skiepijimas”), o skiepijimo akute mokomasi tinkamu laiku vasarą, mokomųjų praktikų metu.
Mikrovegetatyvinis dauginimas
Augalų mikrovegetatyvinis dauginimas ir vitro yra labai specifinis laboratorinis dauginimo būdas. Dauginimui šiuo būdu naudojamos labai mažos vegetatyvinės augalų dalys (augimo kūgeliai, sėklų gemalai), iš kurių augalai pilnai regeneruojami. Sodininkystėje šis būdas naudojamas siekiant išauginti sveikus augalus, reikalingus dauginimui.
Sodo augalų mikrovegetatyvinio dauginimo laboratorija yra Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute. Apie joje atliekamus darbus studentai sužino mokomųjų praktikų TEt L.
Užduotis. Išmokti sodo augalų vegetatyvinio dauginimo būdus. Paruošti sumedėjusius ir žaliuosius auginius dauginimui.
Priemonės ir medžiagos. Sodo augalų vegetatyvinio dauginimo būdų vaizdinės priemonės, augalai ir jų dalys, reikalingos dauginimui.
Papildoma literatūra: Kviklys A. ir kt. Vaismedžių ir uogakrūmių dauginimas.- V., 1967.- 207 p. Stanys V. Sodo augalų mikrovegetatyvinio dauginimo metodiniai nurodymai.- Babtai, 1998-27 р. Гартман Х., Кестер Д. Размножение садовых растений.- М., 1963. – 471 с.
Plant Propagation from Road’s End Films on Vimeo.
