Šilauogė – mažai maisto medžiagų reikalaujantis augalas. Vizualiai pagal augalo išvaizdą galima nustatyti, ko jam trūksta. Tačiau pagal išorinius lapų požymius apie trąšų trūkumą sužinoma pavėluotai, kai uogakrūmio funkcijos būna sutrikusios.
Todėl pirmiausia, prieš šilauogių įveisimą, būtina ištirti dirvožemį ir sužinoti, kiek ir kokių maisto medžiagų yra dirvoje ir kiek jų reikia normaliam šilauogių augimui ir derėjimui.
Trąšų kiekis priklausys nuo dirvožemio tipo, dirvožemio pH, organinių medžiagų kiekio jame, drėgmės sąlygų, mulčiavimo medžiagos.
Veikliausia maisto medžiaga yra azotas. Daugiausiai augalams jo reikia pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, šilauogėms azoto reikia daugiau negu fosforo ir kalio. Svarbu azotu nepertręšti, nes kai dirvoje jo per daug, augalai blogiau pasisavina kalį ir kalci. Dėl to dažniausiai užsitęsia ūglių augimas, jie iki žiemos nesubręsta ir žiemą labai nukenčia. Paskutinį kartą azotu tręšti galima ne vėliau, kaip liepos viduryje. Vėlyvų tręšimų azotinėmis trąšomis nereikėtų, nes būtina, kad augalų augimas rudenį sustotų, visiškai subręstųjų ūgliai, o lapai nusidažytų tipiška rudeniui raudona spalva. Augalai, kurie išlieka žali rudenį, gali neatlaikyti žiemos šalčių. Pertręšimas skatina grybinių ligų atsiradimą, kurios kenkia augalams.
Mėšlas Šilauogėms tręšti netinka.
Kalis aktyvina daugelį augalų fermentų, dalyvauja angliavandenių sintezėje ir reguliuoja augalų apsirūpinimą vandeniu. Kai augalams pakanka kalio, padidėja ląstelių osmosinė galia ir jie geriau pakelia sausras, o žiemą yra atsparesni šalčiams. Tačiau šilauogių negalima tręšti kalio chloridu, nes jos yra jautrios chloro junginiams. Fosforo junginiai skatina šaknų sistemos vystymąsi, didina augalų atsparumą grybinėms ligoms, pagerina žaizdų gijimą ir kt.
Pagrindiniam tręšimui sodines šilauoges rekomenduojama tręšti kompleksinėmis fiziologiškai rūgščiomis (pH 4,0-4,5) trąšomis, kurios didina dirvožemio rūgštingumą. Vegetacijos metu šilauoges reikia tręšti tris kartus: gegužės pradžioje 0,1 proc. kompleksinių trąšų su mikroelementais rausvo kristalono (N:P:IK 20:5:14 ) tirpalu ir gegužės viduryje bei birželio mėnesį 0,1 proc. amonio sulfato tirpalu arba labai tinka naudoti granuliuotą amonio sulfatą, kurį patogu išbarstyti.
Šilauogyne galioja svarbi taisyklė – nepertręšti.
Šilauogių mikoriziniai grybai yra labai jautrūs didesniam azoto trąšų kiekiui, todėl tręšiama labai mažomis trąšų dozėmis ir labai retai. Per didelis trąšų kiekis stabdo šilauogių augimą ir vystymąsi. Jei vanduo kalkingas, prieš tręšimą būtina jį parūgštinti.
Be pagrindinio tręšimo, šilauogės per lapus tręšiamos 0,5 proc. kalcio salietros tirpalu, kad uogos užaugtų geros kokybės, kurias būtų galima transportuoti ir ilgai išlaikyti šviežias. Pirmą kartą augalai purškiami prieš uogų formavimąsi, o antrą kartą — ne vėliau kaip savaitę iki uogų skynimo. Šilauogės kalcį per lapus pasisavina greičiau, nei per šaknis, todėl šiuo būdu augalą galima greičiausiai aprūpinti šiomis reikalingomis medžiagomis. Purškimo efektas pastebimas jau po kelių dienų.
Tinkamai įrengtame uogyne reikia nuolat tikrinti augalų poreikį trąšoms: dirvožemio tyrimus atlikti kas 2-3 metus, o šilauogių lapų mineralinės sudėties tyrimus (sužinoma, kiek maisto medžiagų įsisavina augalas) — kasmet. Tręšiama atsižvelgiant į įvairių cheminių elementų kiekį dirvožemyje ir lapuose bei jų trūkumo simptomus.
Šilauogės gerai auga ir dera, kada uogakrūmiai tręšiami laiku, teisingai pasirinktomis trąšomis ir reikiamomis jų normomis.
ENG
RU