AKTINDIJOS (Actinidia Lindl.)
Kilmė. Aktinidijos priklauso gaubtasėklių (Magnoliophyta) skyriui, dviskilčių Magnoliopsida) 
klasei, aktinidinių (Actinidiacea) šeimai, aktinidijų (Actinidia) genčiai. Tai sumedėjusios lianos iki 8—10 m aukščio, dvinamiai kryžmadulkiai augalai, kilę iš Pietryčių Azijos atogrąžų miškų. Jų būna ir moteriškosios, ir vyriškosios giminės. Taigi norint, kad šie augalai derėtų, būtina pasisodinti ir vienų, ir kitų. Dabar auginamos tiek Šiaurės, tiek ir Pietų pusrutulyje, tačiau jų paplitimą riboja klimato sąlygos. Europoje pradėtos auginti XIX a. pradžioje, o Lietuvoje dekoratyviniuose želdynuose auginamos jau per šimtą metų. Gentyje yra 36 rūšys. Sodininkystei Svarbios kininės (A. chinensis), margalapės (A. kolomikta), smailialapės (dailiosios) A. arguta), o Lietuvos vėsiam klimatui tinkamiausios margalapės ir smailialapės aktinidijos. Tačiau mėginama auginti, suteikiant reikiamas sąlygas, ir neatsparias — karčiąsias (A. polygama), purpurines (A. purpurea) ir kinines aktinidijas.
Rūšys, veislės, formos
Kininės, arba puikiosios, aktinidijos (A. chinensis Planch., syn. A. deliciosa (A. Chev.) C. F. Liang et A. R. Ferguson) — sukultūrintos lianos iki 9 m aukščio, kilusios iš Kinijos paatogrąžių zonų. Tačiau po visą pasaulį jų vaisiai paplito iš Naujosios Zelandijos. Šioje saloje ir buvo pavadinti kiviais, nes panašūs į išnykusį paukštį kivi — rudi ir pūkuoti. Anksčiau vadinti kininiais agrastais (Chinese gooseberries) ir nebuvo labai populiarūs.
Šiuo metu aktinidijų plantacijos auginamos JAV ir Vakarų Europoje, šilto klimato kraštuose.
Kininės aktinidijos mūsų krašte nepaplito dėl mažo ištvermingumo žiemą, šilumos poreikio vegetacijos metu. Tačiau mielai auginamos retų augalų mėgėjų. Tai labai išvaizdūs, vešlūs vijokliniai augalai, apsiviję atramą. Lapai platūs, jauni ūgliai tankiai apaugę rudais su raudonu atspalviu plaukeliais. Žiemai augalai prilenkiami prie žemės ir apdengiami eglišakėmis, durpėmis, o jei apsninga, žiemoti sąlygos tampa dar geresnės.
Smailialapės aktinidijos (A. arguta Siebold et Zucc.) — labai augios dekoratyvinės lianos, kurių stiebai užauga iki 30 m ilgio ir iki 10 cm storio, plonomis, ilgomis šakomis. Natūraliai auga Južno-Sachalinsko krašte Tolimuosiuose Rytuose. Lapai tankūs, žali, blizgantys, beveik odiški. Jaunistiebai pilki, senstančių žievė suskeldėja ir supleišėja. Žiedai vienalyčiai, iki 2 cm skersmens, žalsvai baltos spalvos, silpnai kvepia, susitelkę po tris ir daugiau. Žydi birželio-liepos mėn. Žiedus lanko bitės, juose randa nektaro ir žiedadulkių.
Uogos stambios, cilindriškos, kartais rutuliškos, apie 2,5 cm ilgio ir 1,5 cm pločio. Jų skonis panašus į kivių, tik išorė neplaukuota. Kultūrinių veislių Sveria 4-6 g. Prisirpusios kvapios, labai saldžios. Uogų spalva žalsvai geltona, aromatas panašus į ananasų. Jose yra 12,2 proc. cukru ir 2,6 proc. organiniu rūgščių. Uogos skoniu ir derlingumu pranoksta margalapes aktinidijas, be to, jos sunoksta labiau vienu metu. Prinokusios uogos nenubyra, todėl lengva Sudoroti derlių. Jos skinamos rugsėjo antrąją pusę. Nuskintas nesunokusias uogas galima išlaikyti vėsioje patalpoje ilgiau nei mėnesį.
Augalai pradeda derėti 4-5 metais po sodinimo, Smailialapës aktinidijos šalčiui yra jautresnės už margalapes, tačiau vyresni negu trejų metų augalai žiemoja neblogai, ištveria -28-30 °C speigus. Jas patartina auginti šiltesnėse užuovėjose, prie namo.
Veislės. Lietuvoje auginamos ir platinamos Kijevo botanikos sode sukurtos veislės: “Kiivska Krupnoplidna”, “Figurna“, “Sentiabrska”, “Purpurova Sadova, Kiivska Hibridna”.
“Kijivska Krupinoplidna” — augalai dvinamiai. Moteriškieji žiedai balti, itin dideli. Uogos stambios, sveria iki 18—25 g. Minkštimas šviesiai žalias, skoniu primena ananasus. Iš vieno augalo surenkama 16—20 kg uogų.
“Figurna” – uogos stambios, kūgio formos, 10—12 g svorio, šviesiai žaliu minkštimu. Vieno augalo derlingumas — 12—16 kg.
Smailialapės aktinidijos auginamos kaip ir margalapės.
Margalapės aktinidijos (A. kolomikta (Rupr.) Maxim.) — krūmai arba lianos 5 (7) m ilgio, 
plonais, iki 2-5 cm skersmens stiebais. Margalapės aktinidijos — atspariausia šalčiui rūšis, pakenčia didesnį nei -30°C šaltį.
Natūraliai auga Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose, ypač Usūrijos taigoje ir Pietų Sachaline. Tolimuosiuose Rytuose aktinidijos vadinamos kišmiš arba amūriniais agrastais, „Arktik kivi”, o džiovintos uogos – razinomis.
Lietuvoje pradėtos auginti dar šio šimtmečio pradžioje, plisti pradėjo vėliau. Dėl rudų stiebų ir rudų lapijos plaukelių margalapės aktinidijos kartais dar vadinamos rudosiomis.
Aktinidijų šaknys labai išsikeroja ir leidžia daug smulkių šaknelių, jos išsidėsto plačiai, tačiau negiliai — ariamajame dirvos sluoksnyje nuo kelių iki 25-30 cm gylio, todėl itin jautriai reaguoja į drėgmės trūkumą. Ugliai raudonai rudi, ploniausi iš visų aktinidijų rūšių. Jie būna trijų tipų: augimo — be žiedinių pumpurų, sparčiai augantys (jauno augalo per sezoną išauga iki 3,5 m), mišrieji — jų pagrinde būna nedaug žiedinių pumpurų, ir trumpieji — juose sutelkti žiediniai pumpurai. Ugliai aplink atramas vyniojasi prieš laikrodžio rodyklę. Įdomi šių lianų savybė – ant šakelių nematyti pumpurų, nes jie pasislėpę po žieve lapų pažastyse. Lapai pražanginiai, 10-12 cm ilgio ir 5—7 cm pločio, kiaušiniškai elipsiški, matiniai. Viršūnės smailos, ištįsusios. Margalapės aktinidijos tokį lietuvišką vardą pelnė neatsitiktinai, nes dalis jų lapų būna margi. Trijų spalvų – žalios, baltos ir rožinės — derinys lapuose sudaro nepakartojamą reginį. Labiau marguoja vyriškieji ir saulėtoje vietoje augantys aktinidijų krūmai. Margi lapai pasitarnauja tam, kad smulkūs žiedeliai geriau būtų pastebėti bičių ir kitų vabzdžių, pernešančių žiedadulkes nuo vyriškųjų ant moteriškųjų žiedų.
Augalai dvinamiai. Žiedai balti, kvapūs (primena pakalnučių kvapą), nektaro neturi, tačiau noriai bičių laikomi. Jie būna 1,5-2 cm skersmens, prisitvirtinę 1,2—1,7 cm ilgio rudais svyrančiais koteliais lapų pažastyse: moteriškieji pavieniai, vyriškieji — kekėmis po 2-3. Žiedai dažniausiai turi po keturis pasitaiko ir po 3-5) žalsvus taurėlapius ir penkis (pasitaiko 4-6) baltus vainiklapius. Tiek vyriškųjų (1 pav.), tiek ir moteriškųjų (2 pav.) krūmų žiedai yra dvilyčiai, juose yra po 15-25 geltonus kuokelius. Moteriškųjų žiedų kuokeliai yra du kartus trumpesni nei vyriškųjų, žiedadulkės dažniausiai nedaigios, o vyriškųjų žiedų piestelė redukuota (t.y. nevisiškai išsivysčiusi), kuokeliai ilgi, geltoni, žiedadulkės baltos.
Peržydėję vyriškųjų krūmų žiedai nubyra, o jų 
kekių koteliai lyg išsišakoję siūleliai sudžiuvę išlieka ant krūmų iki rudens ir dar ilgiau. Moteriškųjų krūmų žiedų mezginė viršutinė. Po apvaisinimo balti vainiklapiai pamažu nubyra, užuomazga didėja, įgydama būdingą uogai formą, tačiau sudžiuvusios piestelės uogų viršūnėse bei sausi taurėlapiai prie uogos pagrindo išlieka ir skinant. Sumedėję uogų koteliai, lyg lenkti, buki dygliai, prisitvirtinę prie krūmo, laikosi net iki kito pavasario. Pagal ant krūmo išlikusius vyriškųjų žiedynų ir uogų kotelius galima atskirti moteriškuosius ir vyriškuosius aktinidijų krūmus ne derėjimo metu.
Laukinių aktinidijų uogos įvairaus dydžio, kultūrinių veislių — vienodesnės, 2-4 cm ilgio ir 1,5-2 cm skersmens, šviesiai žalios, prinokdamos tamsėja, paviršius glotnus, išilgai dryžuotas šviesesnėmis juostelėmis. Forma — paplokščias ovalas, kai kurių veislių plonėjančiu galu, taurelė ir kartais viršūnėlė įdubusi. Visos šios uogų savybės yra būdingi skirtingų veislių bruožai, todėl įvairuoja. Gerai juos žinant, galima nustatyti aktinidijos veislę.
Uogų odelė plona, minkštimas saldžiarūgštis, žalias, su 60-80smulkių sėklų, tolygiai išsidėsčiusių visame tūryje, todėl valgant jų nesijaučia. 1000 sėklų. Sveria tik 0,7 gi
Uogos Sunoksta ne vienu metu, sunokusios byra, todėl nuskinti reikia visas iš karto, Sunokus pirmosioms. Kietos uogos būna transportabilios, nuo jų lengviau pašalinti piestelių ir taurėlapių likučius, jei reikia – nuplauti. Po trijų dienų, nuskintoms uogoms sunokus ir Suminkštėjus, jos tinka perdirbti arba valgyti. Perdirbti galima ir nesunokusias uogas. Šiuo atveju jos turi daugiau vitamino C, tačiau būna mažiau kvapios ir prastesnio skonio. Uogų galima ir neskinti, o patiesus po krūmais švarią plėvelę laukti, kol Sunokusios nubyrės pačios, arba lengvai pakratant šakas byrėjimą pagreitinti. Taip „uogaujant“ uogas nuo plėvelės reikėtų surinkti bent kas antrą dieną. Sunokusių uogų skonis labai panašus į kivių.
Dera antantrametės medienos išaugę pirmamečiai ūgliai. Margalapių aktinidijų uogos sunoksta praėjus maždaug 60 dienų po žydėjimo, liepos pabaigoje-rugsėjo Viduryje. Vienas krūmas gali užauginti kelis kilogramus uogų.
Aktinidijos vienoje vietoje gali augti dešimtmečius. Jos leidžia pašakninius ūglius, kuriais galima atnaujinti krūmą. Jų priežiūra paprasta, neapsunkina augintojų.
