Mespilus germanica L. (Syn. Mespilus sylvestris Mill. Mespilus vulgaris Rchb.)
Angl. Medlar, vok. Echte Mispel, deutsche Mispel, gemeine Mispel, pranc. Neflier, nefle, it. Nespolo, rus. Мушмула обыкновенная, мушмула германская.
Šeima: Erškėtiniai — Rosaceae Juss.
Botaninė charakteristika. Ilgaamžis 3-6 m aukščio medelis arba krūmas. Šakos storos, šakelės su pavieniais dygliukais, sukultūrintos veislės bedyglės. Jauni ūgliai apaugę gauruotais plaukeliais, vėliau pliki. Kamieno ir senesnių šakų žievė pilka, šakelių — tamsiai rausvai rudos spalvos.
Lapai 5-10 cm ilgio, 2,5-5 cm pločio, ovalūs, lancetiški arba pailgai atvirkščiai kiaušiniški, smailėjantys, lapo kraštas Smulkiai dantytas. Viršutinė lapo pusė ryškiai žalia, plika arba negausiai plaukuota ties gyslomis, apatinė – šviesiai žalia, apaugusi balsvais plaukeliais. Lapkotis gauruotas 5—10 mm ilgio. Žiedai beveik be žiedkočių, gana Stambūs, 3–5 cm skersmens, pavieniai ūglių viršūnėse. Vainiklapiai balti, trumpesni už siaurus taurėlapius. Pastarieji gauruoti, раsiliekantys ir vaisiui augant. Vaisiai kriaušės formos arba rutuliški, iš galo kiek suploti, 2-3 cm skersmens (kultūrinių – 5-7 cm skersmens), nokdami keičia spalvą iš žalios į geltoną, prinokę būna rudi. Vaisiuje yra 2-5 susiglaudę tribriauniai kauliukai.
Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Žydi gegužės pabaigoje birželio pradžioje lapams jau išsiskleidus. Augalas savidulkis, gali augti bei derėti ir vienas.
Baltažiedė šliandra auga bet kokios mechaninės sudėties grunte. Nepatinka tik uzmirkstanti dirva. Nedideliame pavėsyje, Lietuvoje reikia saugoti nuo šiaurės ir rytų vėjų. Šakelių viršūnės, rečiau nukenčia bet po kurio laiko vėl dera.
Dabar šliandros gausiau auginamos Vidurinės Azijos šalyse, Užkaukazėje, Kryme, Turkijoje, Pietų Prancūzijoje. Atšiauresnio klimato zonoje dažniausiai auginamos mėgėjų soduose. Centrinėje ir Šiaurinėje Lenkijoje gerai auga ir dera, Rusijos europinėje dalyje, prie Sankt Peterburge ir Latvijoje apšąla. Lietuvoje auginama gana retai. Yra šaltąsias žiemas ištvėrusių ir gausiai derančių krūmų botanikos soduose, parkuose, sodininkų kolekcijose.
Dauginimas ir auginimas. Dauginama sėklomis, veislės ir formos — skiepijant. Sėklos sėjamos rudenį arba stratifikuotos — pavasarį. Sukultūrintos šliandros skiepijamos į gudobeles, kriaušes, cidonijas. Pavasarį, kai paros oro temperatūra perkopia +10 °C, skiepijama paprastu arba pagerintu sudūrimu. Svarbu, kad poskiepio ir įskiepio skersmuo būtų panašus. Liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje galima skiepyti akiuojant į jaunus poskiepius. Geriausias poskiepis — gudobelė. Į jas įskiepytos šliandros išauga iki 4—5 m aukščio. Geriausia tokių medžių vainikus formuoti 1—1,5 m aukštyje, tuomet mažiau nukenčia nuo šalnų. Paskiepytus medelius derėtų 2—3 metus paauginti medelyne, tik paskui sodinti į nuolatinę vietą. Sodinama anksti pavasarį, į dar rudenį paruoštas duobes, tarp augalų paliekant 3 m atstumus, tarp eilių — 4,5—5 m. Pasodinus rekomenduojama pririšti prie kuoliukų. Į duobes geriausia pilti perpuvusio mėšlo ar komposto, kalkinių medžiagų, pasodinus augalus mulčiuoti pūdiniu. Šliandrų derlių gerokai didina mulčiavimas kiekvieną rudenį perpuvusiu mėšlu, kompostu ar nerūgščiomis durpėmis, tręšimas mineralinėmis trąšomis (azotu, kaliu — pavasarį, fosforu — rudenį), kalkinimas. Pirmus 3—4 metus augalus rekomenduojama intensyviai genėti. Tinkamiausias tam laikas, kaip ir vaismedžiams, — kovas. Kasmet patrumpinamos stiebų ir skeletinių šakų viršūnės, nukerpant trečdalį metūglio.
Išpjaustomos persipynusios, išsidraikiusios šakos, paliekant stuobrelį su 2—3 pumpurais, iš kurių išauga naujos šakelės. Norint išauginti didesnį derlių, kasmet reikėtų trumpinti stiebus ir didesnę dalį šakų. Tuomet išauga daugiau ūglių, ant kurių kitais metais sukraunami žiediniai pumpurai. Taikomoji reikšmė. Šviežio šliandros vaisiaus minkštimas rudas, aitrokas. Valgomas palaikytas ilgesnį laiką arba nuskintas po šalnų ar net iki – 10 °C šalčių, tuomet vaisiai būna saldūs, malonaus aromato. Juose yra 10— 20 proc. cukraus (maždaug 60 proc. fruktozės ir 40 proc. gliukozės bei sacharozės), 0,5—1,5 proc. obuolių rūgšties, be to, vitamino C, karotino, pektinų, rauginių medžiagų. Iš vaisių gaminamos tyrelės, marmeladas, gaivieji gėrimai. Savotiško prieskonio ir aromato sultys labai pagerina kitų vaisių, ypač obuolių, sulčių skonį, tinkamos vynui gaminti.
