Šeima: Erškėtiniai — Rosaceae Juss.
Botaninė charakteristika. Labai panašus i paprastąjį persiką, nuo jo skiriasi tik giliai dantytais lapo kraštais, kvapiais žiedais ir plikais vaisiais. Kauliukas labai lengvai atsiskiria nuo minkštimo.
Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Nektarinams, kaip ir jų giminaičiams persikams ar abrikosams, nepalankiausios yra ne šaltos žiemos, o šiltos, su dažnais atlydžiais ir staigiais atšalimais po jų. Tokiomis žiemomis atšilus ima busti žiediniai pumpurai, kurie šioje stadijoje tampa itin pažeidžiami net ir nedidelių bei neilgalaikią šalčių. Jei temperatūra nukrinta žemiau nei -20-25 °C, augalai labai nukenčia.
Be to, nektarinai anksti pražysta, kai vabzdžių apdulkintojų skraido vos keli, o ir šalnų, pakandančių žiedelius, pasitaiko neretai. Išauginus vieną kitą nektarino sėjinuką, galima bandyti pavasarį skiepyti į vietinių persikų, abrikosų sėjinukus arba kur kas atsparesnes kaukazines ar skėstašakes slyvaites. Sėkmės atveju iš jau derančių nektarinų būtų galima atrinkti atsparesnes veisles, tinkamas auginti Lietuvos klimatu. Be abejo, tai ilgas ir sunkus darbas, bet tik taip mūsų šalyje buvo „pripratintos” aktinidijos, vynuogės, abrikosai ir artimiausi nektarinų giminaičiai — persikai.
Kilmė ir paplitimas. Nektarinas — viena iš šešių persikų (Persica) rūšių (kai kurie autoriai jų neišskiria į atskirą rūšį), auganti arba auginama Vidurinėje Azijoje ir Vakarų Europoje. Sukultūrintas dažniausiai auginamas kaip paprastojo persiko (P vulgaris) apdulkintojas. Mūsų krašte taip sodinamos kaukazinės slyvos tarp gerų slyvų veislių. Lietuvoje tik pradedami auginti. Dažniausiai prekiaujama sodinukais, atvežtais iš Olandijos, tad jie gali būti ne tokie ištvermingi šalčiams. Sėklų ar sodmenų reikėtų ieškoti artimesnio mums klimato šalyse, galbūt ir Rusijoje sukurtų veislią `Nektarin belyj’, `Nektarin ananasnyj’.
Dauginimas ir auginimas. Šį persiko giminaitį galima išsiauginti iš sėklų. Iš prinokusio vaisiaus išimtas kauliukas keletą dienų padžiovinamas kambario temperatūroje, paskui sėjamas (rudenį — tiesiai į dirvą, pavėlavus — vazoną). Pasėjus į vazoną, iki pavasario laikoma šaltame rūsyje.
Vienamečiai sėjinukai persodinami rudenį — rugsėjo antroje pusėje—spalio pradžioje. Persodinant pavasarį, nektarinus gali tekti laistyti iki vasaros vidurio, jei tik pavasarį ir vasaros pradžioje bus sausa ir šilta. Sodinant sodinukus nereikia pamiršti, kad nektarinai savo tėvynėje auga saulės nutviekstuose šlaituose, tad reikia jiems parinkti saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą, kur nei pavasario polaidžio, nei vasaros ar rudens vanduo nestovės dirvos paviršiuje.
Tinkamiausios lengvesnės priemolio ir priesmėlio dirvos. Prieš sodinimą iškastoje duobėje dirvožemis pagerinamas pjuvenomis, nerūgščiomis durpėmis ar puveninga žeme, primetama porą kastuvų kalkingų medžiagų. Rudenį, artėjant šalčiams, nektarinus reikėtų aprišti šiaudais, nendrėmis ar kitomis šiltinančiomis medžiagomis, kad jie būtų apsaugoti ir nuo šalčių, ir nuo kiškių. Reikėtų pasinaudoti tarpukario persikų augintojų patyrimu ir nektarinus sodinti prie pietinės pastato sienos ar aukštos tvoros ir žiemą visą augalą dengti šiaudais, nendrėmis ar brezentu. Pavasarį apkloto nereikia skubėti nuimti, kad augalams nepridarytų žalos staigūs
tcmperatūros svyravimai.
Taikomoji reikšmė. Saldūs nektarinų vaisiai skaniausi švieži, tačiau
išlaiko aromatą bei skonį ir perdirbti, tinka džemams, kompotams, pyragų
įdarams.
