Jos kilusios iš Vidurinės ir Pietų Amerikos atogrąžų kraštų, todėl labai jautrios šalnoms. Tai vienmečiai augalai. Pagal stiebo aukštį pupelės yra krūminės ir vijoklinės. Šios užauga daugiau kaip 2 m aukščio. Pupelės skirstomos į šparagines ir gliaudomąsias. Šparaginių pupelių maistui vartojamos jaunos ankštys (be pergamentinio sluoksnio), kol jose sėklos nesubrendusios, o gliaudomųjų – sėklos. Pupelių sėklos būna įvairaus dydžio ir įvairių spalvų. Labiau vertinamos baltos.
Pupelėse gausu maisto medžiagų. Jaunose ankštyse yra 10-14% sausųjų medžiagų, iš jų 2,5-4% azotinių, 4,1-6,5% angliavandenių, 0,7% pelenų ir apie 1% celiuliozės.
Sausose sėklose yra apie 22,5% baltymų. Taip pat jose gausu fosforo, geležies ir kalcio bei vitaminų (C, karotino, B, B, ir PP). Labai vertingos žmogaus organizmui jų baltymuose esančios aminorūgštys.
Dirva ir jos tręšimas.
Pupelės gerai dera lengvose ir vidutinio sunkumo, bet gerai įdirbtose puriose dirvose. Sunkiose ir drėgnose dirvose nepatartina jas auginti. Pupelės – šilumamėgiai augalai, todėl joms skiriama šilta, saulėta vieta.
Pupelės auginamos po mėšlu tręštų augalų. Dirva joms giliai (25 cm gyliu) suariama rudenį. Kadangi pupelės sėjamos palyginti vėlai, todėl dirva, norint išnaikinti piktžoles, pavasarį keletą kartų kultivuojama ir akėjama.
Pupelės tręšiamos mineralinėmis trąšomis (hektarui): 40-60 kg N, 90 kg P,o, ir 90 kg K.O. Joms ypač reikia kalio trąšų. Trūkstant kalio, ant jų lapų atsiranda geltonų dėmių, ir pupelės lengvai suserga įvairiomis grybinėmis bei bakterinėmis ligomis. Superfosfatą ir kalio druską patartina išberti rudenį.
Pupelės gausiau uždera papildomai patręštos mineralinėmis trąšomis (0,5 cnt/ha amonio salietros). Tręšiama, kai susidaro pirmi tikrieji lapai.
Sėja.
Pupelės sėjamos, kai dirva 10 cm gylyje įšyla iki 10-12°C. Per anksti pasėtos šlapioje ir šaltoje dirvoje sėklos supūva.
Apsaugotoje nuo vėjo vietoje pupelės sėjamos ievai pražydus (apie gegužės vidurį), atvirame lauke – alyvoms pražydus (gegužės antroje pusėje). Sudygsta per 12-15 dienų. Pupelėms dygstant, skilčialapiai išlenda iš dirvos į paviršių.
Sudygę daigai 0°C temperatūroje neauga, o kiek žemesnėje temperatūroje ir visai žūva. Pasitaikius šalnai, reikia imtis apsaugos priemonių.
Krūminės pupelės sėjamos daržovių sėjamosiomis eilėmis 45-60 cm viena nuo kitos, o tarp augalų eilėse paliekamas 8-10 cm atstumas. Sėklos sėjamos 3-4 cm gyliu. Hektarui apsėti reikia apie 100 kg sėklos.
Vijoklinės pupelės sėjamos 1,2 m pločio dviem eilėmis lizdais šachmatiškai. Atstumas tarp lizdų – 0,8-1 m. Lizduose ratu išdėliojama po 5-6 sėklas. Sėklos užžeriamos atvirkščiu grėbliu.
Priežiūra. Vasarą dirva purenama ne mažiau kaip tris kartus. Pirmą kartą purenama, kai tik pupelės sudygsta, antrą kartą – kai išauga pirmi tikrieji lapai. Trečią kartą purenama, kai ima želti piktžolės. Apskritai dirva pupelėms – purenama po kiekvieno didesnio lietaus, susidarius plutai. Purenant pupelės apkaupiamos.
Vijoklinėms pupelėms daromos atramos, įsmeigiant į lizdo vidurį 2-2,5 m aukščio karteles ir viršuje jas surišant (po tris), kad stipriau laikytųsi ir neišvartytų vėjas.
Nuėmimas.
Gliaudomosios pupelės nuimamos pageltus ankštims ir subrendus sėkloms. Džiovinamos sukrautos ant žaiginių ar pastogėje. Paskui jos kuliamos ir valomos.
Šparaginių pupelių ankštys skinamos ir vartojamos maistui, kol trapios ir kol pupelės visai smulkios. Jų derlius – 100-110 cnt/ha.
