Prieš pradedant kultūrinti sklypo dirvožemį, reikia nustatyti jo mechaninę sudėti. Lietuvoje vyrauja velėniniai jauriniai ir durpiniai pelkiniai dirvožemiai. Velėniniai jauriniai dirvožemiai pagal mechaninę sudėtį (pagal dalelių dydį) skirstomi I molinius, priemolinius, smėlinius ir priesmėlinius.
Moliniai dirvožemiai yra labai tankūs, juose mažai oro, todėl jie neturi struktūros. Jie blogai leidžia šilumą ir orą. Išgaravus vandeniui, susidaro ištisinė pluta. Dėl to į dirvožemi nepatenka oras, stabdoma naudingų mikroorganizmų gyvybinė veikla. Norint tokius dirvožemius padaryti struktūringais ir derlingais, kasmet rudenį arba pavasari reikia tręšti organinėmis trąšomis po 3-4 kg į kvadratinj metrą ir kalkinti 200-300 g į kvadratinį metrą. Trąšos ir kalkinės medžiagos įterpiamos į dirvožemi 22-25 cm gyliu ariant arba perkasant. Mineralinėmis trąšomis tręšiama rudenį arba pavasarį, priklausomai nuo to, kada turime ir ar jų reikia auginamiems augalams. Daržovės. tokiuose dirvožemiuose (moliniuose) auginamos daugiausia lysvėse. Sėklos įterpiamos negiliai. Bulvės sodinamos taip pat negiliai (6-8 cm). Dirva per vasarą purenama ne mažiau kaip penkis kartus ir augalai kaupiami ne mažiau kaip du kartus. Priemoliniai dirvožemiai yra derlingesni ir struktūringesni negu moliniai. Jie tinka visoms daržovėms auginti, bet reikia sistemingai tręšti. Priesmėliniuose ir smėliniuose dirvožemiuose yra labai mažai maisto medžiagų.
Jie susideda daugiausia iš smėlio, juose yra nedaug dulkių ir dumblo, gerai ir greitai praleidžia vandenį, gerai ir greitai įšyla. Norint padidinti tokių dirvožemių derlingumą, jiems skirtos trąšos (4 kg mėšlo arba komposto ir 0,4 kg kalkių 1 m2) skirstomos į dvi dalis ir viena iš jų apariama arba apkasama rudenį 22-25 cm gyliu, o kita pavasari perkasant arba kultivuojant 12-15 cm gyliu. Sėklos įterpiamos giliau negu moliniuose dirvožemiuose. Daržovės auginamos ne lysvėse, bulvės sodinamos 14— 16 cm gyliu. Kaupiama 1-2 kartus nedideliu aukščiu ir tiktai po lietaus. Mineralinėmis trąšomis tokie dirvožemiai tręšiami optimaliais kiekiais ir tiktai kartu su organinėmis trąšomis, kad dirvožemis nerūgštėtų. Didelė paspirtis įsisavinant smėlinius dirvožemius yra lubinai žaliai trąšai, taip pat dobilai. Po 2-3 metų kultūrinimo tokiuose dirvožemiuose gerai auga agurkai, pomidorai ir net gūžiniai baltieji, žiediniai ir kitokie kopūstai, žalumyninės daržovės.
Velėninio jaurinio dirvožemio mechaninę sudėti galima nustatyti rankomis. Tam tikslui gabaliuką žemės reikia sudrėkinti vandeniu iki tešlos konsistencijos ir suvoluoti tarp delnų rutuliuką arba virvelę. Jeigu rutuliuko suvolioti nepavyksta ir delnai lieka švarūs, tai dirvožemis yra rupus smėlinis. Rutuliukas nesuvoliojamas, o ant delnų lieka dalelės — dirvožemis smėlinis; rutuliukas suvoliojamas tarp delnų, bet virvelė neišeina — dirvožemis priesmėlinis. Rutuliukas suvoliojamas ir virvelė susidaro, bet lenkiant žiedu trūkinėja ir subyra — dirvožemis priemolinis. Rutuliukas suvoliojamas, iš jo padaroma virvelė ir ji be įtrūkimų sulenkiama žiedu — dirvožemis molinis. Durpiniai pelkiniai dirvožemiai beveik visiškai susideda iš pusiau suirusios organinės medžiagos, o ne iš mineralinių dalelių kaip velėniniai jauriniai.
Pelkiniai dirvožemiai skirstomi į žemutinius, aukštutinius ir tarpinius. Žemutiniai durpiniai pelkiniai dirvožemiai formuojasi žemumose ir aplink ežerus, upių slėniuose. Paviršinis ir gruntinis vanduo šiose vietose suneša daug mineralinių medžiagų, todėl žemutiniuose durpynuose gausu mineralinių medžiagų ir dirvožemio tirpalo reakcija yra neutrali arba silpnai rūgšti. Sistemingai tręšiant fosforo ir kalio trąšomis tokius dirvožemius galima greitai ir gerai įsisavinti ir auginti bet kokias daržoves, gėles ir net įveisti sodą.
Aukštutiniai durpynai formuojasi aukštesnėse vietose yrant kimininėms samanoms, kurios yra nereiklios mineralinei mitybai. Skaidosi silpnai. Todėl tokios, durpės nelabai peleningos (pelenų 2-4% ), maisto elementų atsargos nedidelės. Aukštutinės durpės yra tik geras komponentas šiltnamių dirvožemiui. Jeigu tokiame dirvožemyje yra daržininko mėgėjo sklypas, tai jį reikia gerai perkasti, patręšti kompostu, mėšlu ir kitomis organinėmis bei mineralinėmis trąšomis, kalkinti.
Tarpiniuose durpiniuose pelkiniuose dirvožemiuose aukštesnėse vietose auga tokie pat augalai kaip ir aukštutiniuose durpynuose (kiminai), o žemesnėse — žemutinėms pelkėms būdingi augalai. Norint įsavinti tiek tarpinius, tiek aukštutinius durpynus, išlyginti jų derlingumą, reikia daug pastangų ir laiko. Dirvožemio rūgštingumas. Didelė kliūtis daugeliui daržovių, [the_ad id=”2059″]vaismedžiams ir vaiskrūmiams augti yra dirvožemio rūgštingumas. Rūgštingumas sutartinai žymimas ženklu pH su skaičiais nuo 1 iki 14. Kai pH lygus 7, dirvožemio tirpalo reakcija yra neutrali, o nuo pH 5-6 — silpnai rūgšti, 4-5 — rūgšti, 3-4 — labai rūgšti. Kai pH lygus 8, dirvožemio tirpalo reak-cija yra šarminė, 8-9 — labai šarminė. Struktūrinio labai derlingo dirvožemio tirpalo reakcija paprastai būna silpnai rūgšti arba artima neutraliai.
Rūgščiuose dirvožemiuose paprastai auga rūgštynės, gysločiai, mėtos, našlaitės, viržiai: silpnai
rūgščiuose ir neutraliuose — dirviniai vijokliai, be-kvapės ramunės, dirvinės usnys, šalpusnis, paprastasis varputis, dobilai. O jeigu sklypas yra visiškai švarus ir sodininkas arba daržininkas nori sužinoti dirvožemio rūgštingumą, jis turi nusipirkti indikatorinio popieriaus. Pagal skly-po įstrižainę, apytikriai 10 m viena nuo kitos, iškasti 30-35 cm gylio duobutes. Nuo vienos vertikalios duobučių sienelės per visą gylį nupjauti ploną žemių sluoksnį. Kiekvieną pavyzdį kruopščiai sumaišyti, sudrėkinti distiliuotu arba lietaus vandeniu. Paskui iš
kiekvieno pavyzdžio paimti saujelę žemių ir kartu su indikatorinio popieriaus juostele suspausti rankoje.
Jeigu popierius pasidarys raudonas — dirvožemis yra
rūgštus,
- rausvas — vidutinio rūgštingumo,
- geltonas — silpnai rūgštus,
- žalsvas — artimas neutraliam,
- mėlynas — neutralus.
Norint panaikinti arba sumažinti dirvožemio rūgštingumą, reikia rudenį kartu su mėšlu įterpti dolomitgesintų kalkinių tufų, mergelio, o jei šių medžiagų nėra — medžio pelenų. Galima barstyti ir durpių pelenus, jeigu jie yra ne rūdžių spalvos.
Rūdžių spalvos pelenuose yra daug geležies, todėl jais tręšti negalima.
Jeigu daržininkui mėgėjui teko dalis apleistos pievos, tai ji įdirbama iš anksto. Vasarą nuimama velėna 8-10 cm gyliu, sukraunama j krūvą žole į apačią.
Paskui ši žemė keletą kartų palaistoma srutomis, per-kasama. Vėliau ji naudojama šiltnamiams arba inspektams, arba eilėms pabarstyti sodinant agurkus.
Rudenį ta vieta, kur buvo nuimta velėna, patręšiama mėšlu arba kitomis organinėmis trąšomis ir perkasama ariamojo sluoksnio gyliu, suakėjama, išlyginama. Bet kuriuo atveju įsisavinant įvairaus derlingumo sklypą be trąšų išsiversti negalima.
