Tai svarbiausia, pagrindinė, visapusiškai naudinga trąša, turinti visų augalams reikalingų medžiagų. Jų kokybė priklauso nuo gyvulių rūšies, pašaro, kraiko, perpuvimo laipsnio, laikymo sąlygų ir būdo. Nuo kraiko priklauso mėšlų puvimo greitis dirvoje. Geriausias kraikas – šiaudai, kadangi jie sugeria trigubai daugiau srutų nei sveria patys. Supjaustyti šiaudai (20-30 cm ilgumo) sugeria dvigubai daugiau srutų nei nepjaustyti, greitai pūva, neišdžiūsta, gerai susiguli. Mėšlo kokybė priklauso ir nuo pašaro – koncentruotus pašarus gaunantys gyvuliai duoda geresnį mėšlą. Gyvuliai savo reikmėms sunaudoja tik 1/5 pašaruose esančio azoto, 4/5 patenka į mėšlą. Mėšlo kokybę lemia ir jo laikymo būdas.
Mėšlo organinės medžiagos masė mažėja, kai jis sudėtas puriai. Bakterijos organinę medžiagą greitai skaldo, ji turi daug kalio, fosforo, bet mėšlų būna mažai. Geras mėšlas yra suslėgtas, iš jo mažiau išgaruoja amoniakas. Vidutiniškai 1 t mėšlų yra 5 kg azoto, po 2 g mangano, vario, 0,3 boro, 0,2 kobalto, 30 kg sausųjų medžiagų, 2,5 kg fosforo, 6 kg kalio. Sunkiose dirvose augalai maisto medžiagas sunaudoja per 3-4 metus, o lengvose – per 2 metus. Didžiausias mėšlo poveikis yra pirmaisiais metais, o vėliau mažėja. Mėšlus galima pūdyti vienus ar maišyti su durpėmis, pjuvenomis, dėti į kompostą.
Tvartiniu periodu gyvuliai primina mėšlo:
- arklys – 5-6 t;
- karvė – 8-9 t;
- avis – 0,7-0,8 t;
- kiaulė – 1,2-1,5 t.
Pagal vandens kiekį mėšlas yra karštas (arklių, avių, triušių) ir šaltas (kiaulių, galvijų).
Arklių mėšlas. Suplūktas mėšlas dedamas į šiltlysves, inspektus, šiltnamius. Mokslo vadovė A. Baliūnienė teigia, kad arklių mėšlu galim tręšti ir šviežiu. Jis netgi yra geras antiseptikas. Juo geriau tręšti pavasarį, nes patręšus rudenį daug maisto medžiagų lietus išplauna į gilesnius dirvos sluoksnius, jų nepasiekia augalų šaknys.
Galvijų mėšlas. Tvartiniu laikotarpiu iš karvės sukaupiama 8-9 t, iš prieauglio – 5-6 t mėšlo, turinčio organinių medžiagų. Į mėšlides ar krūvas reikia krauti palaidai, nesuminti, kad patektų oro. Palaidai sukrautas mėšlas pūva greičiau, temperatūra pakyla apie 40-75 °C, o sumintame tik iki 25-35 °C. Aukštoje temperatūroje žūva patogeniniai mikroorganizmai, kirminų kiaušinėliai, piktžolių sėklos. Mėšlo kokybė pagerėja, kai jis lygia dalimi sluoksniuojamas su durpėmis. Viršutinis sluoksnis turi būti durpės. Tada azoto prarandama 3 kartus mažiau. Karvių mėšlo ištrauka gydo vaismedžių vėžį. Molio ir karvių mėšlo skystoku mišiniu aptepamos persodinamų medžių šaknys.
Ožkų, avių mėšlo per metus susidaro 1,3-1,7 t. Jį reikia pūdyti.
Kiaulių mėšlas. Per parą suaugusi kiaulė išskiria 22 kg mėšlo (su srutom). Jį geriau kompostuoti ar pūdyti atskirai. Kiaulių mėšlu nepatartina tręšti sodų.
Triušių mėšlas. Jo sudėtis panaši į vištų mėšlą. Jame yra 15-20 proc. augalams naudingų medžiagų. Palyginus su karvių mėšlu, triušių mėšle yra 1,6-1,5 karto daugiau kalio. Latvijos triušių augintojai šviežiomis spiromis tręšia dirvą. Kompostuojamas tik su kraiku esantis mėšlas.
Paukščių mėšlas. Tai koncentruotos trąšos. Patį didžiausią koncentratą turi guanų – jūros paukščių mėšlas ir jų lavonų likučiai. Jame yra net 9 proc. azoto, 13 proc. kalio ir kalcio. Dar prieš mūsų era inkų žemdirbiai jais tręšė derlingus savo laukus. Nuo 1840 m. ši trąša iš Čilės ir Peru įvežama į Europą. Ją vadina Čilės salietra. Paukščių mėšluose yra gerokai daugiau azoto nei gyvulių. Tai labai greitai veikiančios trąšos, jose esančias medžiagas augalai įsisavina lengviau. Jos nenusileidžia daugeliui mineralinių trąšų ir gerokai pralenkia kitas organines trąšas. Sausame paukščių mėšle yra 40-50 g azoto, 35-40 g fosforo, 17-20 g kalio viename kg. Šių mineralų koncentracija beveik nesikeičia, tačiau blogai laikant azotas išgaruoja per 1,5-2 mėn.
Mėšlą reikia laikyti sandariai. Paukščių mėšle žūva piktžolių sėklos, kenkėjų, musių kiaušinėliai. Prieš tręšiant 1 kg sauso mėšlo reikia užpilti 20 l vandens, išmaišyti ir tuoj pat juo tręšti vandeniu palaistytą dirvą. Paukščių mėšlo negalima rauginti – jis netenka 50 proc. azoto. Prieš išbarstant trąšas ant dirvos, jas reikia susmulkinti ir tuoj pat užkasti ar aparti. Šviežio paukščių mėšlo dedama 0,4-0,5 kg, o sauso – 0,2-0,3 kg/kv. m.
Gyvulių srutos. Tai gyvulių šlapimas, subėgęs į srutų duobę. Jame nemažai azoto ir kalio, tačiau nedaug fosforo. Srutų sudėtis nepastovi, priklausanti nuo gyvulių šėrimo, girdymo, amžiaus. Vidutiniškai srutose yra 0,4 proc. azoto, 0,02 proc. fosforo, 0,6 proc. kalio, 0,8 proc. organinių medžiagų. Si sudėtis nepastovi, nes priklauso nuo srutų laikymo. Srutų duobės turi būti sandariai uždarytos, o išlaistytos ant dirvos tuoj pat užartos. Srutas tinka užpilti ant komposto, durpių, pjuvenų. Augalai iš srutų pasisavina 60-70 proc. azoto. Laistant augalus išsistovėjusiomis srutomis, jas reikia atskiesti vandeniu 1:6 ar 1:10. prieš ir po tręšimo augalus reikia palaistyti. Srutų tinka įpilti į besifermentuojančius tirpalus.
