Trąšos ne tik didina dirvožemio derlingumą, bet ir daržovių bei vaisinių ir uoginių augalų derlių ir gerina jo kokybę. Bet kuriam sodininkui arba daržininkui žinomiausios ir prieinamiausios yra organinės trąšos — augalinės ir gyvulinės kilmės produktas.
Organinėms trąšoms priklauso: mėšlas, srutos, fekalijos, durpės, durpių ir mėšlo kompostas, paukščių išmatos, naminės šiukšlės, dumblas, įvairių medžių lapai.
Mėšlas. Sodininkai arba daržininkai dirvožemį dažnai tręšia azoto, fosforo ir kalio trąšomis, o 
norimo derliaus ir kokybės negauna. Pasirodo, kad norint užauginti gausų geros kokybės derlių, reikia ir daugelio kitų maisto medžiagų, kurių nėra naudojamose mineralinėse trąšose. Šią spragą galima užpildyti patręšus pilnaverčiu mėšlu. Su tona mėšlo į dirvožemį patenka iki 5 kg azoto, 2,5 kg fosforo, 6 kg kalio, po 2 g man-gano ir vario, 0,4 g molibdeno, 0,3 g —boro, 0,2 g kobalto, o iš viso apie 30 kg peleninių medžiagų, kurių daugiau kaip pusę sudaro kalcis ir magnis.
Organinės mėšlo ir kitų trąšų medžiagos gerina dirvožemio fizines ir chemines savybes, jis darosi, šiltas, panaikinamas žalingas perteklinės druskų koncentracijos poveikis, sumažinamas rūgštingumas, kuris atsiranda augalams reaguojant su mineralinėmis trąšomis. Kuo dirvožemyje daugiau yra organinių medžiagų, tuo aktyvesnė mikroorganizmų veikla. Dėl to neutralizuojama neigiama radioaktyvių ir nuodingū medžiagų, herbicidų įtaka auginamai produkcijai. Mėšlo kokybė priklauso nuo gyvulių rūšies, šėrimo, kraiko, mėšlo laikymo ir naudojimo būdo. Pagal esančio vandens kiekį mėšlas skirstomas karštą (arklių ir avių), ir šaltą (galvijų, kiaulių).
Karštas mėšlas greitai suyra ir yra geras biologinis kuras inspektams ir šiltlysvėms.
Kad į dirvožemį nepatektų infekcija ir piktžolių sėklos, šviežiu mėšlu tręšti reikia atsargiai ir ne visas kultūras. Geriausiai tręšti pusiau perpuvusiu mėšlu.
Juo tręšiama žemė visoms kultūroms iš rudens. Pavasarį geriausia tręšti perpuvusiu mėšlu. Svarbu žinoti, kad organinės trąšos ne tik papildo dirvožemyje maisto medžiagas, bet ir padidina įterpiamų mineralinių trąšų efektyvumą. Tinkamai derinant šias trąšas, galima išlaikyti dirvožemio derlingumą ir gauti maksimalią produkciją. Mėšlas tiekia augalams daugiausia fosforą ir kalį, neblogai būtų patręšti ir azoto trąšomis.
Srutose, atvirkščiai, yra daug azoto ir kalio, mažai fosforo, jas reikia papildyti fosforo trąšomis. Srutos susideda iš gyvulių šlapimo, į kurį kartais pakliūva lietaus arba polaidžio vandens, taip pat vandens, kuriuo plaunami tvartai. Srutose yra daug azoto ir kalio, kurių 60-70% panaudoja augalai. Srutomis, 6-10 kartų atskiestomis vandeniu, augalai tręšiami papildomai.
Pamazgų duobių fekalijose yra 0,5-0,8% azoto, 0,2-0,4% fosforo ir 0,2-0,3% kalio. Naudojamos trąšai sukompostuotos su durpėmis. Galima tręšti ir grynomis pilant negilius žiedinius griovelius po medžių vainikais.
Durpės — tai augalų liekanos, kurios, būdamos labai šlapios ir trūkstant oro, blogai skaidosi. Kuo durpės geriau susiskaidžiusios, tuo geresnė iš jų trąša. Norint nustatyti durpių susiskaidymo laipsnį, pakanka drėgnu jų grumsteliu perbraukti per baltą popierių ir jį išdžiovinti. Jeigu popieriuje lieka bespalvis arba gelsvas bruožas su daug skaidulų — durpių susiskaidymas mažesnis kaip 10% , bruožas geltonas ir truputį rusvas arba šviesiai pilkas su nedaug skaidu-— 10-20% . Kai susiskaidymas yra 20-25% , bruožas būna rudas arba šviesiai rudas be skaidulų, 35— 50% rudas arba tamsiai rudas su pilku arba juodu atspalviu.
Jeigu tamsiame arba juodai rudame pėdsake išlieka ir pirštų atspaudai, tai durpės susiskaidžiusios daugiau kaip 50% . Tokias durpes trąšai galima naudoti grynas. Mažiau susiskaidžiusias (aukštapelkių ir tarpinio tipo) durpes geriau kompostuoti su mėšlu arba fekalijomis.
Durpėse yra iki 3% azoto, bet pirmais metais jis yra augalams neprieinamas.
Aukštutinės durpės naudojamos kaip šiltnaminio grunto sudėtinė dalis, taip pat durpių ir pūdinio puodeliams gaminti. Žemutinės durpės prieš naudojant trąšai bei durpių ir pūdinio puodeliams gaminti ilgai džiovinamos ir vėdinamos atvirose aikštelėse. Tada jos būna tinkamos ir pasėliams mulčiuoti. Labai perdžiūvusiomis durpėmis negalima tręšti smėlinių dirvožemių, nes jos nesulaiko vandens ir neyra.
Kompostai būna durpių ir mėšlo, durpių ir fekalijų bei sudėtiniai. Tinkamiausi individualiems daržams ir kolektyviniams sodams yra sudėtiniai kompostai. Tokiems kompostams gaminti naudojamos visos atliekos: augalinės liekanos, neužkrėstos ligomis, kenkėjais ir piktžolių sėklomis, lupenos, pjuvenos, drožlės, pelenai, suodžiai, kiemo šiukšlės, lapai, velėnos arba kitokia žemė, fekalijos. Paruoštoje 1,5-2 m pločio ir tokio pat ilgio aikštelėje kraunamos gerai išvėdintos 50-70% drėgnumo durpės, lapai, smulkinti šiaudai, velėninė ir kitokia žemė 20-30 cm sluoksniu. Paskui apytikriai tokio pat storio sluoksnis įvairių šiukšlių, atliekų ir palaistoma fekalijomis arba srutomis (bet ne atliekomis nuo skalbimo), įdedama 2-3% kalkių arba pelenų, užberiamas 5-6 cm durpių arba žemių sluoksnis ir vėl kraunamos atliekos. Sukrovus iki 1,5 m krūvą iš viršaus ir iš visų pusių apipilama 10-15 cm durpių arba žemių sluoksniu.
Krūvos kraštai daromi šiek tiek aukštesni, kad susilaikytų vanduo ir skystis, kuriuo krūva liejama po 30-40 dienų. Po 40-50 dienų komposto krūva kruopščiai perkasama šakėmis. Prieš šalčius krūva uždengiama 30-40 cm žemių, medžių šakų sluoksniu. Žiemą dar apipilama sniegu.
Kompostą galima naudoti tada, kai jis virsta vienalyte tamsia mase, o fekalijų kompostą — ne anksčiau kaip po 8-9 mėnesių. Per šį laiką veikiant aukštai temperatūrai ligų sukėlėjai žūva. Piktžoles ir sideratus naudinga kompostuoti su durpėmis tokiu santykiu: 1 dalis žaliosios masės 9-10 dalių durpių. į tokį kompostą galima įdėti 2% fosforitmilčių arba truputį superfosfato. Tinkamai pagaminti kompostai yra tolygūs mėšlui. Bet jeigu gryną pusiau perpuvusį mėšlą reikia dėti azoto trąšų, tai kompostus dažnai pilama kalio trąšų. Pavyzdžiui, bulvės iš dirvožemio paima daug kalio.
Vadinasi, tręšti jas durpių mėšlo kompostu į kurį nedėta kalio trąšų, neracionalu. Bulvėms kompostas gerai tinka su pelenais, kuriuose yra daug kalio, fosforo ir mikroelementų. Tokios trąšos didina bulvių derlių, gerina jų kokybę ir apsaugo jas nuo daugelio ligų.
Pelenus maišyti su organinėmis trąšomis, išskyrus rūgščias durpes, nepatariama. Dėl to galima prarasti daug azoto.
Paukščių išmatos yra koncentruočiausia organinė trąša. Sausose išmatose yra 5% azoto, 4% fosforo, 2-3% kalio. Paukščių išmatos yra turtingesnės už mėšlą, o veikia taip pat kaip ir mineralinės trąšos. Vidutiniškai iš vištos gaunama 6 kg išmatų per metus, iš anties — 8-9 kg, iš žąsies — 10-11 kg. Koncentruočiausios yra vištų išmatos: jose azoto ir fosforo yra 2 kartus daugiau negu kitų paukščių išmatose. Paukščių išmatos laikomos sausos, sumaišytos su durpių trupiniais santykiu 1:1, įbėrus truputį superfosfato. Laikyti jas didelėse krūvose nepatariama, nes tada per 2-3 mėnesius netenkama pusės azoto. Trūkstant durpių, galima naudoti velėninę žemę, bet imama jos 5-10-ta dalis visų išmatų.
Paukščių išmatos, sumaišytos su superfosfatu, rudenį yra pagrindinė trąša. Jų beriama po 20-30 [the_ad id=”2059″]kg, o grynų sausų išmatų — 30-40 kg (bulvėms — 29-30 kg), su durpėmis — 50-100 kg 100 m2. Papildomam tręšimui išmatos praskiedžiamos vandeniu santykiu 1:10 arba 1:14. Išmatų tirpalu palaistytos daržovės tuoj pat paliejamos grynu vandeniu. Papildomai tręšiant duobeles, sunaudojama ne daugiau kaip 5-6 kg, o ištisai tręšiant — ne daugiau kaip 10 kg 100 m2.
Buitinės šiukšlės — tai įvairios virtuvės atliekos, popierius, skudurai, dulkės, pelenai. Jeigu šiose šiukšlėse yra 30-40% popieriaus ir skudurų, tai jie greitai suyra dirvožemyje ir pagal vertę artimi mėšlui. Juos galima naudoti kaip biologinį kurą inspektuose, kompostuoti. Jeigu šiukšlių negalima sukompostuoti arba panaudoti biologiniam kurui, jos dirvožemį giliai įterpiamos rudenį.
Gėlųjų vandenų dumblas kaupiasi tvenkinių, ežerų, o kartais ir upių dugne. Jame yra daug humuso, iki 2% azoto, nuo 0,2 iki 0,8% kalio ir fosforo. Šiek tiek išvėdintu dumblu galima tręšti įvairius augalus, auginamus priesmėlio dirvožemiuose. Dozė — 3-4 kg į kvadratinį metrą. Įvairių medžių lapai, jeigu jų negalima kompostuoti, sudedami į krūvas nuo vėjo apsaugotose vietose, užpilami žemėmis ir paliekami iki kitų metų. Kitų metų pavasari krūva perkasama, o rudenį perkasama dar kartą. Po vienerių dvejų metų lapai virsta juoda žeme. Ja galima tręšti dirvą bet kuriai kultūrai.
Mineralinės trąšos priklausomai nuo jose esančių maisto elementų skirstomos į azoto, fosforo ir kalio trąšas. Jeigu trąšos susideda iš vieno elemento, jos vadinamos paprastomis, o jeigu iš dviejų, trijų ir daugiau elementų — sudėtinėmis. Iš azoto trąšų pramonė gamina daugiausia amonio salietrą (turi 34% azoto), amonio sulfatą (21% azoto), karbamidą (46% azoto) ir mažiau — natrio salietros (16% azoto) ir kalcio salietros (14% azoto). Iš sudėtinių trąšų amofosas turi 12% azoto, diamofosas — 20% , nitrofosas — 24% , diamOnitroska — 17, daržo miši-niai — 6-12% .
Išvardytų trąšų azoto junginių įtaka daugumos augalų derliui ir produkcijos kokybei beveik vienoda. Reikia tik tinkamai nustatyti dozes ir azoto, fosforo bei kalio santykį. Derliui blogą įtaką turi tiek azoto trūkumas, tiek perteklius. Trūkstant azoto augalai skursta, produkcijos išeiga sumažėja, esant jo pertekliui — blogėja jos kokybė (vaisiai, uogos, daržovės darosi ne tokios saldžios, silpnai nusidažo, blogai laikosi), sumažėja vaismedžių ir vaiskrūmių atsparumas žiemai. Be to, produkcijoje kaupiasi nitratai ir nitritai, kurie gali apnuodyti organizmą.
Pagal azoto reikmę daržovės sutartinai skirstomos j 4 grupes: labai didelė (reikia iterpti 0,4-0,6 kg amonio salietros į 1 m2); didelė (0,3-0,4 kg); vidutinė (0,2-0,3 kg) ir maža (0,1-0,15 kg). Pirmai grupei priklauso žiediniai kopūstai, vėlyvieji gūžiniai baltieji kopūstai, rabarbarai; antrai — ankstyvieji ir vidutinio ankstyvuino kopūstai, špinatai, salierai, šparagai ir moliūgai; trečiai — agurkai, pomidorai, bulvės, morkos, salotos, petražolės, svogūnai, česnakai, valgomieji burokėliai, griežčiai, ridikai; ketvirtai — ridikėliai, svogūnai, žirniai, pupelės.
Naudojant kitas azoto trąšas (vietoj amonio salietros), daroma pataisa svorio koeficientui:
- karbamidui — 0,75% ,
- amonio sulfatui — 1,6;
- nario ir kalio salietrai — 2,25% .
Fosforo trąšos taip pat yra svarbios augalams. Trūkstant fosforo, lapai būna smulkūs, pirma laiko
nukrinta, lėčiau subręsta vaisiai, juose būna mažiau cukrų ir askorbino rūgšties.
Labiausiai paplitusios fosforo trąšos yra paprastas superfosfatas (jame yra apie 20% vandenyje tirpaus fosforo pentoksido) ir dvigubas superfosfatas (46-49% fosforo pentoksido). Pirmasis būna miltinis arba granuliuotas, antrasis — tik granuliuotas. Granuliuotas trąšas patogu įterpti su sėklornis, į duobutes sodinant daigus ir į eilutes su bulvių gumbais.
Fosforitmilčiuose fosforo yra beveik tiek pat kaip ir paprastame super-fosfate, bet jis netirpsta vandenyje ir ji blogai pasisavina augalai tręšimo metais. Todėl fosforitmilčius geriausia išbarstyti rudenį po 25-40 kg 100 m2 prieš perkasant arba ariant žemę, arba įsavinant sklypą. Naudojamos ir tokios sudėtinės (kompleksinės) fosforo trąšos kaip amofosas ir diamofosas (apie 50% fosforo pentoksido), diamonitrofoska, nitrofosas, nitrofoska (12-17% fosforo pentoksido), daržo mišiniai (6-12% fosforo pentoksido). Trąšų fosforas yra mažai judrus dirvožemyje net gausiai lyjant ir laistant. Norint gauti didžiausią sudėtinių fosforo trąšų efektą,
reikia tręšti azoto trąšoms optimaliu laiku. Tada augalų nesunaudotas fosforas papildo jo atsargas dirvožemyje būsimam derliui.
Daržovės pagal reikmes fosforui skirstomos i tris grupes:
- labai reiklios (0,3-0,5 kg paprasto superfosfato 1 m2),
- vidutiniškai reiklios (0,2-0,3 kg m2),
- ir nelabai reiklios (0,15-0,2 kg m2).
Pirmai grupei priskiriama: bulvės, žiediniai, gūžiniai baltieji kopūstai, šparagai, morkos, agurkai, moliūgai, rabarbarai, pupelės, krienai; antrai — salotos, pipirai, petražolės, salierai, špinatai, pomidorai, svogūnai. Mažiausiai fosforu tręšiamos salotos, ridikėliai, valgomieji burokėliai.
Pelenai: Sunkiuose dirvožemiuose prieš įterpiant pelenus galima sumaišyti su smėliu. Kai kurie[the_ad id=”2059″] sodininkai pelenus maišo su gerai susiskaidžiusiomis durpėmis (1:1) ir beria po pusę stiklinės į duobelę. Purenant tarpueilius, pelenais galima papildomai tręšti bulves, daržoves, braškes (nukarpius ūsus). Papildomai tręšiama sausais pelenais ir jų tirpalu. Kibirui vandens imama nuo 50 iki 150 g pelenų. Laistomas tirpalas nuolat maišomas, kad būtų vienodai
paskirstomas kiekvienam augalui netirpus pelenų likutis, kuriame yra fosforo.
Pirmajam papildomam tręšimui kibire ištirpinama 50-100 g pelenų, kitiems — 150 g. Vienam kopūstui, agurkui, pomidorui suvartojama pusė litro tirpalo. Prieš tai geriausia aplink augalus padaryti nedideles vagutes ir palaisčius jas užberti plonu žemių sluoksniu.
Jeigu kartu tręšiama pelenais ir amoniakinėmis trąšomis (amonio salietra, amonio sulfatu, taip pat srutomis, paukščių išmatomis) nei sausų, nei šlapių trąšų maišyti negalima, kad neišgaruotų azotas.
Pelenai yra ne tiktai trąša, bet jie ir apsaugo augalus nuo grybinių ligų. Pelenais, ypač beržinių malkų, patręštų bulvių gumbai geriau auga, juose būna daugiau krakmolo, bulvės geriau suverda ir bulvienojai mažiau serga fitoftoroze (bulvių maru). Pelenais patręšti kopūstai ir griežčiai rečiau serga kopūstų šaknų gumbu, o burokėliai puviniu. Pelenais taip pat galima atbaidyti vabzdžius nuo daržovių daigų. Tada burokėlių daigams mažiau kenkia šakniagraužis. Tirpalui paruošti imama 300 g pelenų, jie nusijojami, užplikinami verdančiu vandeniu ir virinami 20-30 minučių. Nuoviras paliekamas nusistoti, nukošiamas ir įpilama iki 10 litrų vandens. įdedama 40-50 g muilo. Vartojamas nuo daugelio sodo bei daržo ligų ir kenkėjų.
Ant pelenais apibarstytų bulvienojų visiškai žūsta kolorado vabalo lervos, taip pat ir paskiri snaugėliai.
