Paprastasis Abrikosas: kilmė, sodinimas ir priežiūra

Šeima: Erškėtiniai — Rosaceae Juss.

Botaninė charakteristika. Iki 5-7 m aukščio ir 30 cm kamieno skersmens medis arba šakotas krūmas. Laja paprastai formuojasi netaisyklinga, dažniau beveik rutuliška, plačiai išsiskleidusiomis šalis šakomis. Laukinių abrikos7 šakos su dygliais, kultūrini — dažniausiai nedygliuotos arba dygliuotos tik apatinės. Ugliai žvilgantys, jų spalva labai ivairi — apatinė pusė būna žalia, o viršutinė — nuo blausiai rausvos iki raudonai rudos ar rausvai violetinės, nelygu apšvietimas. Lapai 4-12 cm ilgio ir 3,5-10 cm pločio, dažnai būdingi veislei ar formai, paprastai būna trikampiškai arba apskritai kiaušiniški, atvirkščiai kiaušiniški, elipsiški, širdiški, staiga nusmailėjantys. Lapalakščiai gali būti plokšti, išilgai sulinkę arba pakilusiais kraštais, jų kraštai karbuotai pjūkiški, viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė — šviesesnė, kartais su žydru atspalviu, prie gyslų — plaukuota.

Lapkočiai 2-5,5 cm ilgio, ploni, vagoti, nuo žalsvai baltos iki tamsiai purpurinės spalvos. Lapuotumas taip pat labai nevienodas — nuo ažūrinio iki labai gausaus. Pumpurai išsivysto lapų pažastyse, grupėmis po 2-3. Dviejų pumpurų grupėje būna po vieną žiedinį ir vegetatyvinį, trijų — vidurinysis vegetatyvinis, kraštiniai — žiedai bekočiai arba trumpakočiai, 20-40 mm skersmens, penkianariai, vainikėlis rožinis arba baltas.

Kaulavaisiai 2,5-5,5 cm ilgio ir 2-5 cm pločio, dažniausiai rutuliški arba rutuliškai kiaušiniški, rečiau širdiški ar plokšti, iš šonų kiek suploti, vienasėkliai, su ryškia išorine išilgine vagele. Vaisių paviršius paprastai lygus, bet gali būti ir šiurkštus, tartum spuoguotas. Odelė geltona, gelsvai oranžinė, saulėtoje pusėje rausva, raudona ar net purpurinė, dažnai padengta trumpais, tarsi aksomas plaukeliais. Minkštimas geltonas, standus, sultingas. Kauliukas 1,5-3 cm ilgio, 1-2 cm pločio, gelsvai rudas, lengvai atsiskiriantis nuo minkštimo arba kiek suaugęs su juo, paviršius lygus, kartais šiurkštus ir duobėtas, raukšlėtas.

Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Abrikosų ramybės laikotarpis trumpas, žydi anksti, prieš lapams skleidžiantis, dažniausiai balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje, vaisiai greitai prinoksta. Auginami iš sėklų pražysta 6-8 auginimo metais. Kai žiema būna ilga, o temperatūra labai kinta, augalai gali labai nukentėti. Žiediniai pumpurai per atodrėkius prabunda (nes ramybės laikotarpis trumpas), tampa jautresni vėlesniems šalčiams, o nemaža dalis ir visai žūva.

Anksti pradėję žydėti dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų, be to, jiems sunkiau apsidulkinti, dėl ilgiau užtrukusių vėsių pavasario oro gali žūti ir jaunos vaisių užuomazgos. Vėsūs ir lietingi orai padeda plisti ir grybinėms ligoms, kuriomis abrikosai greitai apsikrečia ir masiškai serga. Visa tai labai mažina abrikosų ir blogina vaisių kokybę. Žiemą žiediniai pumpurai -30 °C temperatūroje žilva per 4-6 val. Tačiau kovo mėn. ir -8-10 °C temperatūra gali visiškai pražudyti žiedinius pumpurus. Jaunos vaisių užuomazgos gali žūti per šalnas temperatūrai nukritus iki -3-4 °C. Jeigu žiema nelabai šalta ir nėra ilgiau trunkančių atodrėkių, abrikosai dera normaliai Tinkamomis sąlygomis auginami abrikosai jau pirmaisiais derėjimo metais išaugina nemažą derlių, o suaugęs vaismedis neretai subrandina net 200-300 kg vaisių. Lietuvoje derlingumas kur kas mažesnis, be to, neretai augalai pramečiuoja. Abrikosų šaknų sistemą sudaro giliai dirvožemi (kartais pasiekia net 4-5 m gyli) įsiskverbusi viena liemeninė ir šoninės šaknys, kurių dauguma pasiskleidusios 20-35 cm gylyje. Kadangi abrikosai natūraliai auga kalnų šlaituose, akmeninguose dirvožemiuose, kuriuose gausu oro, tad ir auginant reikėtų parinkti laidžias orui lengvo priemolio arba priesmėlio dirvas, tinka ir smėlis, gausiai praturtintas humusu.

Augalas nemėgsta užmirkusios dirvos, bet ir sunkiai ištveria sausras, be to, tai šilumamėgis augalas, todėl jam vertėtų parinkti iškilaus reljefo, kalvų pietrytinės, pietvakarinės ir vakarinės pusės aukštutines terasas. Idealus variantas — kad būtų apsaugoti ir nuo žvarbių šiaurės bei rytų vėjų.

Kilmė ir paplitimas. Laukinės abrikosų rūšys savaime paplitusios tam tikrose teritorijose. Turi ryškius arealus, o juose augdami beveik vienodomis sąlygomis susiformavo kaip mažai kintantys, išlaikantys prigimtines savybes medžiai. Juos sunku hibridizuoti, mažai kinta net ir kitomis gamtos sąlygomis. Seniausias žinomas paprastojo abrikoso arealas yra Kinijoje, nuo Tian Šanio kalnyno iki Pekino. Manoma, kad iš čia plito į Vidurinę Aziją ir kitas sritis. Dabar pasaulyje žinomos trys atskiros klimato sritys, kuriose abrikosai auga daugiau nei 3000 metų. Tai Rytų Azija, Vidurinė Azija ir Kaukazas su Viduržemio jūros pakrantėmis. Kitur abrikosai auginami tik kaip kultūriniai augalai.

Tolimuosiuose Rytuose bandyta auginti vienoje vietoje tris abrikosų rūšis: paprastąjį, mandžiūrinį ir sibirinį, leidžiant jiems kryžmintis. Tai davė rezultatų — išvesta hibridinių veislių, kurios atsparios šalčiams ir nokina skanius vaisius. Galbūt ir mūsų šalyje būtų galima pabandyti auginti Tolimuosiuose Rytuose auginamas veisles Amur’, `Serafim’, `Chabarovsskij’, `Jubileinyj’ ir į jas panašias. Lietuvoje abrikosai pradėti auginti XX a. pradžioje. Iš pradžių šiltnamiuose, vėliau — augalus sodinant prie pietinės namo sienos. Tokie bandy pasiteisino, „panaminiai” abrikosai davė pirmus derlius, augalas ėmė plisti šalyje, visų pirma žmonių, nebijančių eksperimentuoti savo sode.

Vykdant abrikosų atranką Lietuvoje bene didžiausią darbą atliko doc. A. Urbonas (1906-1984), nuo 1948 m. iki 8-ojo dešimtmečio iš pradžių Vilniuje, vėliau Kauno botanikos sode tyrinėjęs ir propagavęs abrikosų auginimą, parengęs jų auginimo technologijas

Dauginimas ir auginimas. Abrikosai dažniausiai auginami iš sėklų. Sėjinukai išsaugo daugumą veislei ar formai būdingų savybių, todėl šis daugininto būdas gana populiarus. Sėklos sėjamos rudenį 5-6 cm gylyje, maždaug kas 10 cm (jeigu sėjama daigyne, o ne j nuolatinę augimo vietą), prieš šalčius užengiamos durpėmis ar eglišakėmis. Rudenį (antroje rugsėjo pusėje) sėklos sudygsta beveik 100 proc. Sėjant pavasarį sėklas, susluoksniuotas su smėliu ir durpėmis, reikia apie 4 mėn. stratifikuoti. Augalai sudygsta anksti pavasari. Per visą vegetacijos laikotarpi purenamas dirvos paviršius (jei susidaro pluta), ravimos piktžolės. Gerai prižiūrėti daigai jau tų pačių arba kiltų metų rudenį tinkami sodinti į nuolatinę vietą. Persodinant didesnius vaismedžius labiau nukenčia šaknų sistema, augalai blogiau prigyja, sulėtėja  augimas.

Atrinktas labai vertingas formas ar veisles tikslinga dauginti vegetatyvių būdu — skiepijant akute, tuomet perduodamos visos skiepijamo savybės. Akiuojama liepos—rugpjūčio mėn. Poskiepiams geriausia naudoti vietinius abrikosų sėjinukus, kurie gali būti ir visai nederlingi, svarbu, kad jie būtų prisitaikę prie vietinių klimato sąlygų. įskiepiai gerai suauga su poskiepiu, greičiau pradeda derėti (4-5 metais). Didelis trūkumas — skiepyti vaismedžiai išauga stambūs, juos sunkiau prižiūrėti, nuimti derlių. Poskiepiams galima naudoti ir slyvas (kaukazinę, `Vietinę geltonąją`), tačiau dažnai suaugimas būna ir netvirtas ir skiepijimo vietoje išlūžta. Vertėtų išbandyti ir mandžiūrinį abrikosą (A.mandshurica (Maxim.) A. K. Skvortsov), kuris ištveria net -45 °C šalčius.

Poskiepių paieška — Lietuvoje dar „neišarti dirvonai”, labai „gera dirva” eksperimentams. Į nuolatinę vietą sėjinukai ar skiepyti medeliai sodinami rudenį, rugsėjo pirmoje pusėje ar net spalio pradžioje, arba anksti pavasarį, tarp eilių paliekant m, eilese — 4-5 m. Sodinant pavasarį dirva gali išdžiūti, todėl reikės papildomai laistyti. Duobes augalams sodinti geriausiai paruošti iš anksto. Jos tūrėtų būti apie 100 cm skersmens ir 60 cm gylio. Į duobes pravartu paskleisti fosforo ir kalio. Abrikosai labiau nei kiti kaulavaisiai jautrūs kalcio trukumui, o fosforo ir kalio trąšos padės jiems vešliau augti. Taip pasodintus augalus vėliau užteks patręšti ir pakalkinti kas 4-5 metai. Doc. A. Urbonas propagavo lizdini abrikosų sodinimo būdą, kai į vieną duobę sodinami keli medeliai. Tuomet jie vienas kitą stelbia ir neužauga labai dideli, o žūties atveju lizde lieka vienas kitas nenukentėjęs ar mažiau nukentėjęs. Pirmus 2-4 metus po sodinimo abrikosų šakos labai vešliai auga, bet mažai šakojasi, todėl verta šiek tiek paformuoti vainiką.

Šakas galima išgenėti kas 20-40 cm, visų pirma šalinant augančias smailiu kampu su liemeniu, persipinančias ir apšalusias. Trumpinami ir pernykščiai ūgliai. Jeigu jie ilgi (50-70 cm ir ilgesni), trumpinami maždaug trečdaliu. Geriausias genėjimo laikas — kovas—balandžio pradžia. Derančių medžių vainikai linkę tankėti, todėl juos reikia prašviesinti pavasarinio genėjimo arba vegetacijos metu trumpinant ūglius. Genint reikėtų palikti kuo daugiau horizontalių šakų su trumpomis vaisinėmis šakutėmis, pašalinti visus vilkūglius, senas, apdžiūvusias šakas.

Žaizdas reikėtų nedelsiant užtepti sodo tepalu, nes abrikosai ypač jautrūs žievės pažeidimams. žinant, kad šie augalai daugiausia žiedinių pumpurų sukrauna ant dvimečių, trimečių šakelių, genint nereikėtų persistengti. Kaip jau minėta, abrikosai pradeda žydėti vieni pirmųjų, kai orai būna dar vėsūs, o neretai ir lietingi, tad bičių ar kitų žiedus apdulkinančių vabzdžių nebūna gausu. Tačiau žiedus šiek tiek apdulkina vėjas. Kad žiedai geriau apsidulkintų, žydinčius medelius ar jų šakas vertėtų intensyviai papurtyti. Abrikosų vaisiai prinoksta rugpjūtį. Jei planuojama vartoti šviežius, vaisiai skinami visiškai prinokę, įgavę jiems būdingą spalvą. Perdirbti skirtus vaisius galima tiesiog nukrėsti purtant medį, ant po medžiu patiesto brezento ar kitos medžiagos.

Taikomoji reikšmė. Abrikosų vaisių minkštime yra cukraus, organinių rūgščių, kalio, geležies, mikroelementų, A, B grupės, PP, K, E vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Vaisiai vartojami švieži, džiovinti arba perdirbti. Vertingiausi švieži, tačiau jie išsilaiko labai neilgai, netgi šaldytuve prinokę vaisiai gali išsilaikyti tik apie 10 d. Todėl dažnai jie perdirbami: verdamos labai skanios uogienės, džemai, marmeladas, visame pasaulyje garsus ir abrikosų kompotas. Jam vaisiai skinami prieš pat sunokimą, kai dar būna gana standūs, o spalva ryški.

Šalyse, kur auginama daug abrikosų, labai paplitęs vaisių džiovinimas: 3-4 d. džiovinama saulės atokaitoje, o baigiama pavėsyje. Su kauliukais išdžiovinti vaisiai vadinami uriukais, be jų (kauliukas išspaudžiamas pro kotelio duobutę) — kaisa, o be kauliukų išdžiovintos vaisių puselės — kuraga.

Džiovintuose vaisiuose išsilaiko daug vertingų medžiagų, jie tinkami vartoti ilgesnį laiką. Rytų šalyse, Kaukaze tvirta, lengvai poliruojama, rausvos spalvos, įdomios tekstūros abrikosų mediena itin mėgstama.

Related Post