Mūsų protėviai net prieš 5 000 metų pelenais tręšė savo dirvas visai nesuvokdami, kad tai trąša.
Plėsdami savo dirvas, jie degino miškus, todėl žemės paviršius likdavo padengtas pelenais. Pelenai yra ypač vertinga trąša, nes juose nėra kenksmingo chloro. Sudegus medienai, grikiams, saulėgrąžoms, gaunami neorganiniai junginiai. Saulėgrąžų pelenuose yra net 36 proc. kalio, jo daug turi ir lapuočių, ypač beržų, pelenai. Kiekvieni pelenai savo sudėtimi skirtingi.
Pelenuose yra magnio, molibdeno, sieros, cinko, fosforo, kalio. Patręšus 70 g/kub. m., dirva gauna reikiamą kiekį (0,6 proc.) boro. Pelenai mažina dirvos rūgštingumą, tad tinkami berti į rūgščias dirvas. Pelenų negalima palikti žemės paviršiuje – sušlapę ir sudžiūvę jie sukietėja, tampa nenaudingi, o netgi kenksmingi. Į 100 kv. m. dirvos patartina išberti 5-6 kg pelenų ir tuoj pat apkasti ar aparti.
Daugiau berti negalima, nes dirva taps šarminė. Pelenus dera laikyti užrištuose polietileno maišeliuose, nes kitaip jie absorbuoja oro vandenį ir sudrėksta. Pelenais dirva tręšiama tik pavasarį, nes išbėrus rudenį, juos iš dirvos išplauna lietūs. Pelenų poveikis dirvai jaučiamas 4 metus. Saują pelenų ištirpinus kibire vandens, tinka laistyti augalus. Sausai pabarsčius kopūstų, salotų, rūgštynių lapus, nepuola kenkėjai. Ypač daug kalio yra akmens anglių pelenuose, kuriais tinka tręšti sunkią dirvą. Jų negalima pilti į kompostą, nes lengvose dirvose pelenai išdegintų augalus. Akmens anglių pelenuose yra nemažai sieros junginių, todėl juos reikia ilgiau pravėdinti ore, tik tada jais tręšti.
