Jos kilusios iš Artimųjų Rytų. Nuo senų laikų vertinamos kaip prieskoninės daržovės. Priklauso salierinių šeimai. Petražolėse esantys eteriniai aliejai pagerina valgių skonį. Jose nemaža vitaminų.
Petražolės atsparios šalčiams. Daigai pakenčia iki -5°C temperatūrą, o šakniavaisiai peržiemoja dirvoje.
Iš lapinių auginamos paprastosios ir garbanotosios petražolės. Lapinių petražolių šaknys šakotos, daug lapų. Daugiausia vartojami tik lapai.
Petražolių sėklos smulkios (1 g 800-1000 sėklų), sudygsta per 15-20 dienų. Hektarui apsėti reikia apie 5-6 kg sėklos (ne mažesnio kaip 70% daigumo).
Petražolės gerai dera patręštoje puveningoje, pakankamai drėgnoje ir giliai įdirbtoje dirvoje. Dirva joms tręšiama vidutine mineralinių trąšų norma (hektarui): 80-100 kg N, 90-120 kg P,0, 100-140 kg K,0.
Fosforo ir kalio trąšos išberiamos rudenį, azoto – prieš sėją. Jos auginamos panašiai kaip valgomosios morkos.
Norint užauginti ankstyvųjų petražolių, sėjamos rudenį. Vėliau vartoti skirtos petražolės sėjamos anksti pavasarį, šalpusniui pražydus (IV.13-25), kad spėtų sudygti, kol dirva drėgna. Sėjamos sėjamosiomis, daugiausia juostomis (50+20+20×5 arba 50+25+25×5 cm).
