Salierai yra kilę iš Viduržemio jūros pakrantės, dvimečiai augalai. Tai prieskoninė ir maistinė daržovė. Salieruose nemaža mineralinių medžiagų, ypač kalio (430 mg/100 g) ir vitamino C. Be to, juose gausu eterinių aliejų, kurie teigiamai veikia virškinimą. Salierų yra lapinių, lapkotinių ir šakniavaisinių. Daugiausia auginama šakniavaisinių.
Vegetacijos periodas iki šakniavaisinių techninės brandos 164-172 dienos. Šakniavaisiai stambūs. Geros prekinės išvaizdos – smulkios šaknelės sukoncentruotos šakniavaisio apačioje, todėl lengvai nuvalomos, mažai susidaro atliekų.
Salierai geriausiai dera sunkioje, humusingoje, gerai įdirbtoje, bet nešlapioje dirvoje. Durpinės ir rūgščios dirvos jiems netinka. Vieta parenkama atvira, vėjo prapučiama. Tinkamiausi priešsėliai – kopūstai, agurkai, svogūnai, bulvės. Rudenį dirva tręšiama mėšlu – 60-80 t/ha. Reikia berti ir mineralinių trąšų (hektarui): 90-100 kg N, 60-140 kg P,05, 160-200 kg K,0. Fosforo ir kalio trąšomis tręšiama rudenį, azoto – prieš sodinant.
Salierų sėkla smulki (1 g 2000-2500 sėklų). Hektarui daigais apsodinti užtenka 300 g sėklos (ne mažesnio kaip 70% daigumo). Sėklos sudygsta per 15-20 dienų. Daigai užauginami inspektuose arba polietileniniuose šiltnamiuose. Sėjama kovo pradžioje arba viduryje.
Salierų daigai lauke sodinami vyšniai sužydus (gegužės 11-20 d.). Sodinami eilutėmis per 45 cm vieni nuo kitų, o eilėje tarp daigų – 25-30 cm atstumu, negiliai (tokiu pat gyliu, kaip augo daigai).
Vasarą dirva purenama 4-5 kartus, naikinamos piktžolės.
Salierams nepavojingi stiproki (iki -10°C) šalčiai, todėl paprastai lauke nuimami paskutiniai. Juos raunant, nupjaunama dalis šaknų ir lapai, paliekant 12 cm ilgio lapkočius.
[the_ad id=”3027″]
