Valgomosios morkos – vienos iš seniausiai auginamų daržovių. Kilusios iš savaime augančios paprastosios morkos. Pas mus dabar auga laukinė paprastoji morka kaip piktžolė, kurią reikia naikinti
iš sėklai auginamų valgomųjų morkų pasėlių.
Maistui morkos vartojamos žalios, virtos ir džiovintos.
Morkų sėklos smulkios (1 g apie 800 sėklų) ir negreitai dygsta. Iki 11°C įšilusioje dirvoje sudygsta per 16 dienų, o 0°C temperatūroje – per 25 dienas. Iš pradžių morkų daigeliai auga labai lėtai, ir tiktai praslinkus 20-25 dienoms po sėjos pradeda augti pirmas lapelis.
Valgomosios morkos skirstomos į ilgašaknes ir trumpašaknes. Pastarosios daugiausia auginamos šiltadaržiuose.
Veislei būdingi šakniavaisiai išauga tik humusingose lengvo priemolio ir priesmėlio dirvose.
Dirvos dirbimas ir tręšimas.
Morkos gerai auga sukultūrintose, puveningose, nešlapiose lengvo priemolio ir priesmėlio dirvose. Sunkioje dirvoje jos blogai dygsta, būna šakotos, suskilusios, nusmailėjusia viršūnėle, ypač sausesniais metais. Taip pat auga sukultūrintose pelkėse, dirvose, kurios kalkintos ir gausiai patręštos kalio trąšomis. Dirva turi didelę įtaką šaknų formai ir spalvai.
Morkos – ilgadieniai augalai, mėgsta šviesą, todėl blogai auga pavėsyje.
Valgomąsias morkas geriausia auginti po tokių daržovinių augalų, kurie buvo gausiai tręšti mėšlu ir anksti rudenį nuimami: po ankstyvųjų kopūstų, ankstyvųjų bulvių, agurkų, kopūstų ir žirnių. Į tą pačią vietą morkos sėjamos ne anksčiau kaip po 4-5 metų.
Morkų derlius labiausiai priklauso nuo dirvos paruošimo. Tinkamai įdirbus dirvą, pagerėja jos struktūra, išnaikinamos piktžolės, sutaupoma drėgmės ir sudaromos palankios sąlygos mikroorganizmams veistis.
Iš visų daržovių morkoms reikia švariausios dirvos. Pasėjus jas į piktžolėtą, ypač varputėtą, dirvą, negalima tikėtis gero derliaus. Todėl morkoms dirva pradedama ruošti tuojau nuėmus priešsėlį. Skutimu, kultivavimu ir akėjimu sunaikinus piktžoles, dirva prieš žiemą suariama 25 cm gyliu. Pavasarį ji kultivuojama ir akėjama. Sėjai paruošta dirva turi būti puri, smulkių trupinėlių struktūros ir neperdžiūvusi.
Nereikia morkų tręšti šviežiu mėšlu. Nepuveningas dirvas galima tręšti pūdiniu arba gerai perpuvusiu kompostu. Atsižvelgiant į dirvoje esantį maisto medžiagų kiekį, morkoms skiriama (hektarui): 80-100 kg M, 90-150 kg P,O 160-240 kg K, O. Kalio ir fosforo trąšos išberiamos rudenį, pusė azoto normos – prieš sėją, kita pusė – vėliau.
Sėja.
Morkos sėjamos įvairiu laiku, žiūrint, kokiam tikslui jos auginamos. Sėjos laikas priklauso ir nuo morkų veislės. Vėlyvosios veislės sėjamos šalpusniui sužydėjus ar žieminiams pradėjus augti (IV.1-20). Vidutinio ankstyvumo morkų veislės sėjamos paprastajai ievai (V.6-18) ar vyšniai pražydus (V.11-20), nes per anksti pasėtos morkos blogai laikosi per žiemą. Ankstyvam vartojimui morkos sėjamos prieš žiemą, į lengvesnę dirvą, šiek tiek nuolaidžią, kad žiemą ir pavasarį netelkšotų vanduo. Sėjama prieš pat dirvai įšalant, kad sėklos nespėtų sudygti, nes daigai nušaltų. Sėjama ne giliau kaip 1 cm. Pasėjus eilutės pridengiamos 1 cm storio durpių arba perpuvusio mėšlo sluoksniu. Rudenį pasėtos morkos užauga anksčiau negu pasėtos anksti pavasarį.
Norint kuo anksčiau pavasarį turėti morkų, jos sėjamos vasarą, pirmiesiems obuoliams prinokus (VIII.1-15), kad šakniavaisiai išaugtų pieštuko storio. Prieš šąlant morkų eilutės šiek tiek apkaupiamos ir mulčiuojamos. Šias morkas reikia visų anksčiausiai nuimti, nes jos pradės žydėti.
Sėjama eilutėmis 45 cm tarpueiliais. Jei dirva gerai sukultūrinta, nepiktžolėta, naudinga sėti juostomis (2-5 eilės juostoje).
Rankomis morkos sėjamos į kauptuku padarytus 2-3 cm gylio griovelius 20 cm eilutė nuo eilutės ir atvirkščia grėblio puse užžeriamos žemėmis. Kad rankomis morkos būtų pasėjamos ne per tankiai, sėklos sumaišomos su 2-3 kartus didesniu smulkaus smėlio kiekiu.
Priežiūra.
Jei po sėjos ištinka smarkus lietus ir susidaro pluta, reikia žemę atsargiai supurenti, nes ne visos morkos pro plutelę pajėgia išdygti. Purenama lengvomis akėčiomis skersai eilučių, o jei plotas mažas – grėbliu arba voleliu, prismaigstytu vinių be galvučių. Kartais tenka per vasarą purenti 4-5 kartus.
Kai tik sudygsta kartu su morkomis pasėtos salotos ar ridikėliai (prieš sėją į morkų sėklas primaišoma 5-10%), tuojau tarpueiliai purenami, kad neįsigalėtų piktžolės.
Labai svarbu morkas kruopščiai išretinti. Retinama, kai daigeliai esti 3-4 cm dydžio. Tarp morkų paliekami 3 cm tarpai. Retinant morkos išravimos. Tarpueiliuose piktžolės naikinamos arkliniu arba traktoriniu purentuvu kiekvieną kartą po didesnio lietaus arba kai pradeda augti piktžolės. Paaugusios morkos (1-1,5 cm storio) apkaupiamos, kad nepažaliuotų galvutės. Joms retinti reikia daug rankų darbo, todėl gamybiniuose plotuose sėtinos rečiau (3-4 kg/ha) ir retintina skersai eilių lengvosiomis akėčiomis. Piktžolės naikinamos atitinkamais herbicidais.
Pirmąjį augimo mėnesį morkoms reikia daug drėgmės, todėl jei dirva sausa, pasėlis laistomas (100-150 m/ha vandens).
Derliaus nuėmimas.
Morkų derlius imamas prieš didesnį atšalimą. Tačiau nereikia morkų kasti anksti. Kasant vėliau, jose susikaupia daugiau karotino ir cukrų. Mažuose plotuose morkos raunamos šakėmis. Didesniuose plotuose iškeliamos paprastu plūgu be verstuvo. Sėkmingai šakniavaisiai nuimami šakniavaisių kasamąja.
Nuo išrautų morkų šakniavaisių nuvalomi lapai, ir jos surūšiuojamos. Mažos, sutrūkusios ir sužeistos atskiriamos greitai vartoti (maistui ar pašarui). Visos kitos gabenamos į sandėlius ar rūsius. Gerai jos laikosi tiktai tokiuose sandėliuose, kuriuose yra įrengta aktyvioji ventiliacija ir temperatūrą galima palaikyti apie 0°C. Rūsiuose morkos laikomos susluoksniuotos su švariu smėliu, o kaupuose – su žemėmis. Jei žemė sunkesnė, tai ir kaupuose sluoksniuojama su smėliu.
