Spanguolė (Oxycoccus Hill.) priklauso (Ericaceae) erikinių šeimai. Tai visžaliai krūmokšniai, jų stiebai šliaužiantys, ploni, susilietimo su substratu vietose įsišaknijantys. Lapai pražanginiai, odiški, smulkūs. Žiedai dvilyčiai, rožiniai, kartais balsvi, kekėse po kelis, rečiau pavieniai, ant siūliškų žiedkočių. Taurelė keturdantė, vainikėlis keturskiltis su atgal atsilenkusiomis skiltimis. Kuokeliai 8, mezginė apatinė, keturlizdė. Vaisius – raudona, kartais beveik juoda, su vaškine apnaša arba be jos, daugiasėklė uoga su taurelės liekanomis viršūnėje. Gentyje yra 4 rūšys, paplitusios šiaurės pusrutulyje.
Paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustis Pers.) paplitusi Eurazijos ir Šiaurės Amerikos šalto ir vidutinio klimato zonose. Dažna ir Lietuvoje. Auga aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse, rečiau žemapelkėse, užpelkėjusiuose miškuose. Europoje pradėta kultivuoti.
Smulkiauogės spanguolės (Oxycoccus microcarpus Turcz.) paplitimo arealas artimas paprastosios spanguolės arealui, tik jos ribos (pietinė ir šiaurinė) eina šiek tiek įšiauriau. Lietuvoje paplitusi mažiau už paprastąją. Auga tik aukštapelkėse, dažniausiai ant kupstų. Hagerupo spanguolė (Oxycoccus gigas Hagerup) mažai ištirta. Rasta Danijoje, Suomijoje, Lenkijoje, galbūt yra ir kitur. Auga aukštapelkėse.
Stambiauogė spanguolė (Oxycoccus macrocarpus (Aiton) Pursh.) – tai daugiametis visžalis krūmokšnis, turintis dviejų tipų stiebus (ūglius), savaime auga Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje, pelkėse. Šliaužiantieji (vegetatyviniai) stiebai palankiomis sąlygomis per metus gali užaugti iki 80 cm ilgio. Jais augalas plinta. Prigludę prie drėgno dirvožemio, šliaužiantieji stiebai labai lengvai įsišaknija. Taip susiformuoja labai tankus spanguolės sąžalynas. Antroje vasaros pusėje stačiųjų ūglių viršūnėje susiformuoja žiediniai pumpurai, iš kurių kitų metų gegužės mėnesį išauga jauni ūgliai su žiedų kekėmis. Stambiauogė spanguolė žydi nuo birželio vidurio apie mėnesį.
Stambiauogė spanguolė nuo paprastosios skiriasi stambesnėmis (10-27 mm skersmens) uogomis, tvirtesniais, ilgesniais (iki 1,5-1,8 m) šliaužiančiaisiais stiebais ir stačiais, 5-15 cm aukščio vaisiniais stiebais bei stambesniais (10-20 mm ilgio), abipus žaliais bukaviršūniais lapais.
Šiaurės Amerikoje stambiauogė spanguolė sukultūrinta iš laukinių spanguolių formų, jas tarpusavyje kryžminant, išvesta apie 200 stambiauogės spanguolės veislių.
Uogos sunoksta rugsėjo–spalio mėn. Jos didelės (pavienės užauga iki 2,5 cm skerSmens), gana kietos, mažiau sultingos negu mūsų pelkinė spanguolė, rūgščios. Uogų spalva – nuo Šviesiai raudonos iki tamsiai vyšninės – būdinga ir savita kiekvienai veislei, kaip ir jų forma.
Stambiauogės Spanguolės Veislės
Lietuvoje geriausiai tinka auginti ankstyvas ir vidutinio ankstyvumo stambiauoges spanguoles. Mūsų klimato sąlygomis pirmiausiai augintinos tos, kurios įrašytos į tinkamiausiu veisliu saraša. Tai ‘Ben Lear’, ‘Pilgrim’, ‘Black Veil’, ‘Washington ir *Stevens. Greta jų augintinos ir perspektyviomis laikomos dar keletas ankstyvų ir vidutinio ankstyvumo veislių. Vėlyvos veislės mūsų respublikoje gali nespėti prinokti, todėl augintinos tik sodininkų mėgėjų soduose.
“Ben Lear” — ankstyva veislė, sukurta 1901 m. Viskonsine, atrinkus kloną iš natūralios populiacijos. Lietuvoje tiriama nuo 1984 m. Uogos pailgos, vidutinio stambumo ar stambios (100 uogų masė 135-175 g), tamsiai purpurinės, netaisyklingo varpo pavidalo. Veislė derlinga ar vidutinio derlumo — 1,1—2. 1 kg/kv. m.
*Black Veil’ – pati ankstyviausia Veislė. Sukurta 1890 m. Masačiusetso valstijoje (JAV), atrinkus kloną iš natūralios populiacijos.
“Black Veil” be vaško apnašų, vidutinio dydžio (100 uogų masė 70.5-87, 1 g). Vidutinio derlumo ar derlinga — 0.5-1.4 kg/kv. m. Uogos prinoksta rugsėjo pradžioje. Literatūroje kaip neigiama savybė nurodoma, kad uogos išsilaiko nepakankamai gerai. Lietuvoje perspektyvi dėl ankstyvumo ir patrauklių bei skanių uogų.
“Stevens” — viena ankstyvesniųjų veislių, sukurta JAV, įregistruota 1986 m. Tai dažniausiai auginama veislė. Uogos pailgai ovalios, tamsiai purpurinės, blizgančios, su vos pastebimomis vaškinėmis apnašomis, labai stambios (100 uogų masė 134.7- 167,1 g), gerai laikosi. Tai labai derlinga veislė — 1,1—2,6 kg/kv. m. Ši veislė vertinama dėl produktyvumo iri gero uogų išsilaikymo sandėlyje.
“Pilgrim” — vidutinio ankstyvumo ar vėlyva Veislė, sukurta JAV, įregistruota 1961 m. Lietuvoje tiriama nuo 1986 m. Uogos Stambios ar labai Stambios (100 uogų masė 134, 1—232,2 g), purpuriškai raudonos su nežymiomis melsvomis vaškinėmis apnašomis, pailgos. Veislė derlinga – 0,7–1,3 kg/kv. m., tačiau užsitęsus ilgesniam rudens periodui be Šalnų uogų derliai būna didesni. Puikiai išsilaiko sandėliuojant sandėlyje, atspari netikram žydėjimui.
“Washington“ – viena ankstyVesniųjų veislių. Tikslių žinių apie Šios veislės kilmę neturima. Lietuvoje tiriam nuo 1984 m. Uogos apvalios, vidutinio stambumo ar stambios ( 100 uogų masė 89,6– 128,6 g), purpurinės ar raudonos, menkai blizgančios, be vaškinių apnašų. Veislė derlinga — 1,0–2,4 kg/kV. m.
Ūkiniu požiūriu svarbiausios Spanguolių savybės – prinokimo laikas, derlingumas, uogų kokybė ir jų išsilaikymas bei augalų atsparumas nepalankioms žiemojimo sąlygoms, rezistentiškumas ligoms ir kenkėjams. Atsižvelgus i tai perspektyviomis veislėmis galėtų būti: “Bergman”, “Franklin”, “Searles”, gana perspektyviomis — “Crowley’, ‘Early Black’, ‘Early Richard”, Habelman , “Le Munyon”. (E. Stackevičiené, V. Butkus, 1998).
“Bergman” — viena ankstyviausių veislių, sukurta JAV, įregistruota 1961 m. Lietuvoje tiriama nuo 1972 m. Uogos pailgos, stambios ar vidutinio stambumo (100 uogų masė 79.3-112.9 g), purpurinės ar tamsiai purpurinės ryškiai blizgančios, be vaškinių apnašų, varpo pavidalo. Veislė derlinga ar vidutinio derumo – iki 2,4 kg/kv. m. Atspari ligoms ir kenkėjams, puikiai išsilaiko sandėliuojant. Tinka versliniams spanguolynams. Tinka laikyti ir perdirbti. Labai populiari Kanadoje.
Franklin – ankstyva veislė, sukurta JAV; įregistruota 1961 m. Lietuvoje tiriama nuo 1972 m. Uogos apvalios, vidutinio stambumo (100 uogų masė 80- 100 g), tamsiai raudonos, be apnašų, geros kokybės. Veislė vidutinio derlingumo — 0,7–1,6 kg/kV. m. Atspari Saliċiamlsir netik Tajam żydiċijimui.
Searles — vidutinio ankstyvumo, sukurta JAV 1893 m., atrinkus kloną iš natūralios populiacijos. Uogos pailgos, stambios ar vidutinio stambumo (100 uogų masė 852-1375 g, juosvai purpurinės, ryškiai blizgančios, be vaškinių apnašų. Veislė deringa — 0,8-2,0 kg/kv. m. Veislė vertinama dėl patrauklių uogų, tačiau veislė nepakan kamai atspari netikrajam žydėjimui ir uogų puviniui.
Pagal ulogu prinokimo laiką skiriamos: ankstyvos (prinoksta pirmoje rugsėjo pusėje) – Bergman. Black Veil. Early Black”, “Franklin’, Washington, vidutinio ankstyvumo prinoksta antroje rugsėjo pusėje) – Ben Lear, Searles, ‘Wilcox, Stevens ir velvos (prinoksta spalio mėnesį) – Howes, “McFarlin, “Pilgrim. Uogų primo kimo laikas priklauso ir nuo metų meteorologinių sąlygų.
Cheminė sudėtis nulemia uogų skonį, todėl skalniausiomis stambiauogėmis spanguolémis laikomos: “Black Veil, Beckwith, tinkamomis sultims – Early Black”, sultims ir tyrėms — “Bergman” ir kt.
Stambiauogių spanguolės uogos skanios, rudenį būna sausokos, o po žiemos labai sultingos.
Nelygu pasirinkta veislė ir auginimo sąlygos, gaunamas 1-2,5 kg uogų stambiauogių spanguolių derlius iš vieno kvadratinio metro spanguolyno.
Vietos parinkimas
Rengiantis įsirengti spanguolyną, svarbiausia reikia pasirinkti tinkamą vietą, nes Spanguolės vienoje vietoje gali augti ir derėti 100 metų. Stambiauogėms spanguolėms auginti tinkamiausias aukštutinio tipo durpžemis, kurio rūgštingumo pH nuo 3,8 iki 5, nes Spanguolės rūgščių dirvų augalai. Taip pat gali būti tarpinio tipo durpžemiai, rūgštūs priesmėliai ir smėliai (pH 5.0).
Stambiauogės spanguolės užmirkusiose vietose visai išnyksta, todėl auginimui parenkamos aukštesnės, neapsemiamos, saulėtos ir nuo vėjų apsaugotos vietos.
Spanguolė – oligotrofinis (turintis mažai maisto medžiagų, mikorizinis augalas. Spanguolių šaknelės išskvarbytos plonomis gijomis. Tai grbohifai. Jie su spanguolių šaknimis sudaro mikorizę – gyvašaknę (gr. mykes – grybas rhiza – šaknis. Ši grybo ir spanguolės sąsaja yra abipusiškai naudinga. Grybas spanguolę aprūpina azotu ir mineraliniais junginiais, o spanguolė grybą – angliavandeniais ir biologiškai aktyviomis medžiagomis. Žemapelkių dirvožemiai spanguolynams netinkami, nes juose per dideli kalcio ir magnio kiekiai, bloga aeracija, tokiose dirvose gruntinis vanduo yra aukštai ir dirvožemis dėl savo struktūros nelaidus orui, todėl spanguolės blogai auga. Žemapelkių dirvožemio nuolatinis parūgštinimas bus brangus ir todėl auginti stambiauoges spanguoles neapsimokės.
Jei dirva – priesmėlis, soduose ar sodybose galima įsirengti nedidelius spanguolynėlius. Reikėtų priesmėlį sumaišyti su rudomis aukštapelkinėmis durpėmis ir sodinti spanguoles. Tačiau būtina nuolatinė dirvožemio pH kontrolė. Pramonines plantacijas įrenginėti tikslingiau aukštapelkiniuose nukastuose durpynuose.
Jei dirva — priemolis ar molis, spanguoles sodinti galima tik išsikasus tranšėjas ir jas pripildžius durpių ar pjuvenų. Rekomenduotina tranšėjos šonus iškloti storesne plėvele ar lentomis. Tik šonus, o ne dugną! Tačiau ir šis būdas tinkamas tik sodininkams mėgėjams.
Kelių tinklo įrengimas, plantacijos aptvėrimas tvora
Reikia išplanuoti ir įrengti privažiavimo kelius. Dar prieš spanguolių sodinimą būtina visą sklypą aptverti ne žemesne kaip 1,6 m aukščio tvora. Ji reikalinga, nes žiemą uogakrūmius nuėda ar apgraužia stirnos ir kiškiai, ypač vienmečius ūglius. Spanguolyną reikia saugoti ir nuo vandens žiurkių, ondatrų ir bebrų, nes tvenkiniuose ir jų pakraščiuose jie gyvena. Kovai su šiais piktadariais reikia statyti spąstus, dėti jaukus su repelentais. Spanguolėms pavojingi ir kurkliai.
Apsauga nuo vėjo
Stambiauogės spanguolės – šviesiamėgiai augalai, geriausiai auga atvirose, nuo vėjų apsaugotose vietose. Apsauga nuo vėjo būtina, ji sukuria geriausią mikroklimatą, pagreitina dirvos įšilimą. Įveisiant plantaciją miškų laukymėse, miškas natūraliai apsaugo nuo vėjo, o sodinant spanguolyną ne miško pašonėje, apsaugai nuo stiprių vyraujančių vėjų sodinamos apsauginės medžių juostos, pavyzdžiui, iš beržų, pušų ar eglių ir aukštesnių krūmų. Jos sodinamos 10-15 m atstumu nuo planuojamos sodinti pirmosios spanguolių eilės. Arčiau uogakrūmių sodinti medžių nepatartina, kad nesudarytų pavėsio ir konkurencijos plantacijos augalams.
Laistymo sistemos
Prieš augalų sodinimą reikia išsikasti tvenkinį, kuris būtinas planuojant auginti šią sodo kultūrą. Pirmiausia jo reikia spanguolynui laistyti (dirva turi būti nuolat drėgna ir gerai drenuota) ir uogakrūmiams apsaugoti nuo šalnų, nes jos dažnokai pasitaiko spanguolių žydėjimo metu. Plantacijoje įrengiama laistymo sistema su 23 eilėmis purkštukų, nelygu lauko plotis. Ji gali būti įrengta po žeme arba antžeminė — mobili, kuri naudojama nuo ankstyvo pavasario iki derliaus nuėmimo, o prieš uogų skynimą išmontuojama, jei derlius nuimamas uogų nuėmimo kombainu.
Sausojo tipo ar užliejamas spanguolynas?
Jei įrengiant plantaciją derlių planuojama nuimti užliejus spanguolyną vandeniu, kaip tai daroma Kanadoje ir JAV, Baltarusijoje (yra tokia viena plantacija), įrengiama laukų užliejimo sistema.
Nuimant uogų derlių, plantacija užliejama 1–1,5 paros apie 20 cm storio Vandens sluoksniu, o po to labai greitai vanduo pašalinamas. Tam tikslui Vandens telkinys turi būti įrengtas aukščiau už spanguolių lauką arba reikia naudoti galingus siurblius, kurie vandenį pašalintų ir grąžintų atgal į tvenkinį.
Kruopščiai apskaičiavus sąnaudas, paaiškėja, kad toks derliaus nuėmimo būdas yra brangus.
Todėl Lietuvoje labiau tinkamas sausiojo tipo spanguolių plantacijos įrengimas, nei užliejimas vandeniu.
Šlapiojo tipo (užliejamas) Spanguolynas
Norint, kad spanguolynas būtų derlingas, nesunkiai prižiūrimas, reikia numatyti vandens telkinį. Jei spanguolynui skirtas sklypas gerai išlygintas, l ha užtvindyti reikės apie 2 600 kub. m vandens. Vanduo turėtų būti šiek tiek rūgštus (pH 5,5-6). Jokiu būdu nenaudoti kalkingo vandens, nes jis greitai neutralizuos rūgštų dirvožemį, Vanduo reikalingas ne tik drėkinti, bet ir kovoti su piktžolėmis bei
kenkėjais, apsaugoti spanguoles nuo šalčių žiemą, nuo šalnų pavasarį bei rudeni, taipogi mechanizuotai nuimti derlių. Nuo Vandens priklauso visa spanguolyno priežiūra. (Daubaras, 2005).
Dideli sklypai sudalomi grioviais, apie 1 ha dydžio laukus, supilami pylimai keliams. Plotas lyginamas kelis kartus.
Įrengiama vandens reguliavimo sistema: grioviai, šliuzai, laistymo sistema. Gero spanguolyno sėkmė – pakankamos vandens atsargos ir galimybė įvairiais būdais jas panaudoti. Griovių tinklas planuojamas taip, kad būtų galima Spanguolyną greitai užlieti ir nuleisti iš jo vandenį. Trūkstant vandens spanguolynas užliejamas tik vieną kartą prieš žiemą. Vegetacijos metu naudojama laistymo sistema, kurią galima panaudoti skystoms trąšoms, mikroelementams bei pesticidams išpurkšti (Tamošaitienė, 1997)
Literatūroje nurodomi techniniai reikalavimai šlapiojo tipo spanguolynams įveisti.
1.Plantacijoje augalai natūraliomis apsauginėmis zonomis turi būti izoliuoti nuo kenkėjų. Šios juostos mažins ir pesticidų poveikį aplinkai jų naudojimo metu.
2.Plantacijos laukų nuolydis turi būti nedidesnis kaip 2 proc., kad būtų galima įrengti užpylimo ir nuleidimo sistemas.
3.Plotas turėtų būti gana aukštai, kad nesusikauptų šaltas oras. Sumažinus šalnų pavojų, taupiau apsaugoma nuo pavasarinių šalnų.
4.Turi būti įrengtas vandens tiekimas, skirtas apsaugoti nuo šalnų, drėkinti ir derliui nuimti.
5.Žemiausioje plantacijos vietoje turi būti įrengiamas rezervuaras pertekliniam vandeniui vegetacijos metu nuleisti, jei bus naudojami pesticidai.
6.Arti turėtų būti švaraus, neužteršto piktžolių sėklomis, vidutinio stambumo smėlio atsargų. Vanduo reikalingas užtvindyti žiemą, skinti ir palieti vasarą, apsaugoti nuo šalnų. Vandens poreikis skirtingais metais sudaro 1,5–2,5 m/mio apsodinto ploto. Dėl to ypač kruopščiai reikia ištirti vandens išteklius plantacijos planavimo pradžioje (Daubaras. 2005).
Užliejimas
Spanguolyną užlieti tenka:
1. Prieš žiemą, norint apsaugoti nuo šalčių.
2. Šlapiu būdu nuimant uogų derlių.
3. Naikinant kenkėjus.
4.Žydėjimo metu, kad šalnos nenušaldytų žiedų.
5. Naikinant piktžoles. Žiemą, ypač kai nėra sniego ir vėjuota, spanguolės išdžiūsta. Jos vasarį numeta lapus ir sunkiai atželia. Spanguolės iššąla, kai temperatūra nukrenta žemiau – 19 °C. Tačiau jei – 10-12 laipsnių šalčiai su vėju išsilaiko ilgiau negu 3-4 dienas, o sniego nėra, spanguolynas gali nukentėti dar labiau. Apskritai spanguolynams daugiau žalos padaro ilgi nestiprūs šalčiai, o ne trumpas speigas.
Todėl rudenį, įšalus durpei, plantacija pradžioje užtvindoma nestoru vandens sluoksniu. Jam sušalus, ant viršaus užliejamas kitas vandens sluoksnis. Šitaip daroma tol, kol visos arba beveik visos spanguolės atsiduria po vandeniu ir įšąla į ledą. Jei žiemos pradžioji storai prisninga, spanguolyno užlieti nebereikia.
Vasarą spanguoles tenka užlieti, jeigu jas apninka kenkėjai. Tuo pačiu tikslu 7– 10 dienoms užliejamos, nuėmus derlių. Paprastai tai daroma rugsėjo pabaigoje.
Šlapiu būdu nuimant derlių kartu sunaikinami žiemojantys kenkėjai. Į vandens paviršių išplaukia nukirsti stiebai, lapai, supuvusios uogos ir kitos atliekos, kurias nesunku Surinkti ir Sunaikinti.
Jei vandens saugyklose yra didelės vandens atsargos, spanguoles galima užlieti pavasarį, kai yra šalnų pavojus. Užliejama neilgiau kaip 48 valandoms. Spanguolyną užliejant anksti pavasarį – antroje balandžio pusėje, vanduo laikomas iki gegužės 5-10 dienos. Vandenį nuleidus, Spanguolės labai sparčiai auga, tačiau Žydi 10-14 dienų vėliau ir vėlyvas derlius gali rudenį nukentėti nuo šalnų. (Daubaras, 2005).
Dirvožemio ištyrimas
Būtina ištirti pasirinkto sklypo, dirvožemio cheminę sudėtį, sužinoti, koks dirvožemio pH ir kiek maisto medžiagų (humuso, azoto, fosforo, kalio) yra dirvožemyje. Tiksliai tai gali nustatyti agrochemijos laboratorija. Pagal gautus duomenis ir pateiktas rekomendacijas galima orientuotis, kaip tręšti ir gerinti dirvą.
Lauko paruošimas
Pasirinkus tinkamą vietą stambiauogės spanguolės plantacijai, jei durpynas neeksploatuotas, labai svarbu ją tinkamai įrengti: reikia išrauti medžius, kelmus, nuskusti viršutinį (10-30 cm) sluoksnį, kuriame gausu daugiamečių piktžolių, nusausinti šlapius, užmirkusius plotus. Po išvalymo sklypą išlyginti, padaryti nedidelį, apie 1 proc. nuolydį nuo vidurio į kraštus, kad po liūties ar pavasario polaidžio vandenys nesirinktų sklypo viduryje, o nubėgtų į griovius. Tam tikslui grioviai kasami 40-60 cm gylio aplink visą sklypą. Visiškai daugiametes piktžoles sunaikina herbicidai.
Išlyginus sklypą formuojami laukai. Iš nuo laukų nustumdyto viršutinio dirvožemio sluoksnio formuojamas pylimas, kur vėliau bus įrengtas kelias technikai įvažiuoti į lauką.
Laukai dažniausiai formuojami apie 55 m pločio ir 150-200 m ilgio, paprastai vienas spanguolių plantacijos laukas užima apie 1 ha. Laukai gali būti ir mažesni, apie 0,4 ha ploto, nelygu sklypo forma. Didesniame plote, išilgai lauko, dar kasami du seklesni grioveliai, paliekant vienodo pločio spanguolyno juostas. Stambiauogėms spanguolėms sodinti vieta paruošiama iš rudens.
Pigiausia stambiauogių spanguolių plantacijas įrengti nukastuose aukštutinio tipo durpynuose, tuomet nereikės nuimti viršutinio dirvožemio sluoksnio, kuriame gausu daugiamečių piktžolių ir nereikės kasti griovių (gal tik juos pataisyti), nes likę kanalai būna dar nuo intensyvios durpyno eksploatacijos laikų. Nukastame durpyne durpių sluoksnis spanguolėms turėtų būti ne mažesnis kaip 70-80 cm, o durpių susiskaidymo laipsnis ne didesnis kaip 30 proc.
Kad spanguolės gerai augtų, būtina ir tinkamos struktūros dirva, t. y. pakankamai laidi orui dirva, kad plonos ir smulkios spanguolių šaknys galėtų gerai vystytis. Todėl smėlio ir priesmėlio dirvose, kur spanguolėms augti yra ne visai tinkamos sąlygos, prieš plantacijos įrengimą geriausia kasti gilias vagas (tranšėjas) ir jas užpildyti paruoštu rūgščiu žemių mišiniu. Supilti pylimus iš paruošto substrato nerekomenduojama.
Jei dirva – priemolis arba molis, tranšėjos šonai išklojami storesne polietileno plėvele, lentomis ir kt. medžiagomis. Į dugną plėvelė neklojama.
Žemės dirbimas
Dirvą reikia suarti 20-25 cm gyliu, kelis kartus sufrezuoti, akėti, išlyginti ir padaryti nedidelį, apie 1 proc. nuolydį. Žemės dirbimu sunaikinamos ar stipriai apnaikinamos piktžolės, paruošiama dirva (jei nereikės kasti tranšėjų) spanguolėms sodinti. Kuriant ekologines spanguolių plantacijas, draudžiama naudoti herbicidus. Įprastinės gamybos ūkiuose herbicidai nedraudžiami, todėl žemės dirbimo metu juos tikslinga panaudoti, rekomenduojama purkšti raundapu (Raundup Bio°) (4 l/ha), nes jį leidžiama naudoti prie vandens telkinių.
Žinant kiekvieno dirvožemio savybes ir spanguolių reikmes, galima dirvožemį pagerinti ir pritaikyti uogoms auginti. Kai dirvos pH daug aukštesnis nei reikalinga žiemos metu, sumažina temperatūros svyravimus dirvos paviršiuje.
Laukai didelėse plantacijose užsodinami mechanizuotai: spanguolių ūgliai specialiais kratytuvais išbarstomi numatytame plote. I 1 ha išbarstoma nuo 1.5 iki 3 tonų ūglių, kurie įterpiami į dirvą 8-10 cm gyliu ir privoluojami. Po 3 savaičių spanguolių ūgliai įsišaknija ir pradeda leisti naujus ūglius.
Stambiauogės spanguolės, pasodintos ūgliais, pradeda derėti ketvirtaisiais, o gerą derlių užaugina penktaisiais metais. Jei sodinami ūgliai iš ištisiniu būdu nupjauto spanguolyno, dalis generatyvinių ūglių, kurie jau turėjo iš praeitų metų suformuotus žiedinius pumpurus, plantacijoje gali subrandinti uogas ir pirmaisiais metais.
