Sodinimas mėgėjų sode
Spanguolės — dekoratyvūs augalai, todėl jie tinkami visur, kur reikia šliaužiančiojo „kilimėlio”. Gerai būtų tą „kilimėlį“ nuo likusių netos šeimos augalų atskirti plastikine 20 cm aukščio įleista tvorele ar kitomis medžiagomis, kurios greitai nesupūva ir nekenksmingos aplinkai bei augalams (negalima naudoti šiferio).
Sodinimui skirtas laukelis turėtų būti apie 30-50 cm gylio, maždaug metro pločio (platesniame sudėtingiau nurinkti derlių). Duobę užpildykite aukštapelkinėmis durpėmis, jos purios, todėl tam, kad vėliau vieta neįdubtų, pilkite dalimis ir papresuokite. Paviršių padenkite 5-8 cm storio rupiu, nešarminiu smėlio sluoksniu. Įrengiant nedidelius Spanguolynus prie namų sode, rekomenduojama sodinti 2 ar 3 metų amžiaus sodmenis. Kereliai sodinami 30×30 ar 30×20 cm tankumu (ar į 1 mio 6-10 vnt.), 2-3 cm giliau negu augo augyne. Sodinant kerelius labai ilgos šakutės trumpinamos. Jei sodinama pavasari, nukarpytos dalys sukarpomos 8—15 cm auginiais ir pasodinamos į daigyną arba į tą patį plotą.
Įveisiant Spanguolyną, pasodinus vienmečius krūmelius, jie pradeda derėti po 2 metų, o auginiais – po 3 metų.
Spanguolyno priežiūra
Tinkama priežiūra — savalaikis tręšimas, Smėlinimas, karpymas, apsauga nuo ligų, garantuoja gerą derlių, nelygu auginimo sąlygos ir pasirinkta veislė, paprastai 1–2,5 kg iš kvadratinio metro.
Augimas
Pirmaisiais auginimo metais augalai dažniausiai formuoja tikšliaužiančiuosius stiebus. Statieji vaisiniai ūgliai formuojasi antraisiais metais. Augalai žydėti pradeda trečiaisiais metais, o gerai derėti, nelygu veislė, 4-6 metais. 1 mo spanguolyno būna apie 3 000 vertikalių ūglių, ant kiekvieno iš jų susiformuoja nuo 4 iki 7 žiedelių.
Kartais spanguolės gali nušalti besniegėmis žiemomis, kai oro temperatūra nukrenta žemiau – 19 °C. Geriausia apsauga stambiauogei Spanguolei žiemą yra stabili Sniego danga. Besniegėmis ar mažasniegėmis žiemomis joms reikalinga speciali apsauga — eglišakių, šiaudų priedanga arba balta agroplėvelė. Ji ankstyvą pavasarį saugo ir nuo ryškios saulės spindulių (kad neapdegtų ). Spanguolės, augdamos atvirame grunte, rudenį ir pavasari keičia spalvą: rudenį – iš žalios į violetinę, pavasarį – atvirkščiai. Šildomame šiltnamyje jos bus visžalės ištisus metus.
Kova su piktžolėmis
Viržiai bei įvairių medžių sėjinukai: berželiai, alksniai, drebulės, tuopos, karklai, kleVai, pušys. Pirmuosius trejus metus po įveisimo piktžolės ravimos rankomis, vėliau purškiamos herbicidais arba jais nutepami (specialiais mechanizmais) žoliniai ir sumedėję augalai. Užsienyje spanguolių plantacijose naudojamas herbicidas casaronas, kuris barstomas granulėmis ne jaunesniuose negu trejų metų spanguolynuose, nors pripažįstama, kad jis iš dalies kenkia ir spanguolėms.
Kas trejus metus visą spanguolyną rekomenduojama nugenėti specialiu aparatu. Pakelės, kanalų ir pylimų šlaitai dažnai šienaujami, kad ten augantys augalai nespėtų subrandinti sėklų ir tik ypatingais atvejais purškiami herbicidais.
Apsauga nuo šalnų
Žydinčioms spanguolėms gali pakenkti vėlyvosios šalnos. Stiprios šalinos gali ne tik labai pakenkti, bet ir visiškai Sunaikinti būsimąjį derlių, nes durpynuose temperatūra būna žemesnė nei visoje aplinkoje.
Apsaugai nuo šalnų naudojamos laistymo sistemos. Smulkiais lašais išpurkštas vanduo atiduoda aplinkai šilumą ir taip uogakrūmiams susidaro palankesnės mikroklimato sąlygos. Visą šalinos trukmės laiką (paprastai visą naktį) plantacijoje purkštukais purškiamas vanduo. Spanguolių žiedai ištveria iki — 1°C šalnas. Po šalnų nuo žiedų nutirpsta ledukas bei šerkšnas ir jie lieka nepažeisti, o sausi žiedai visiškai nušąla.
Kamanés plantacijoje
Spanguolių „gerviškus“ žiedus apdulkina kamanės, bitės ir kiti vabzdžiai, nors dauguma uogų užsimezga dėl savidulkos. Uogas užmezga 40-80 proc. visų žiedų. Kanadoje auginamose plantacijose spanguolių žydėjimo metu pastatomi iš bitininkų nuomojami aviliai. Vieno ha spanguolyne paprastai statomi 4 aviliai. Labai pravartu Šalia Spanguolyno pasodinti medingų augalų: gubojų, raudonėlių, čiobrelių ir panašių.
Laistymas
Kad stambiauogės spanguolės gerai augtų ir derėtų, reikalinga optimali drėgmě. Jei trūksta drėgmės, augalai blogai auga ir silpnai ar visai nedera, o užmirkusiose vietose skursta ar visai išnyksta. Vegetacijos metu ne kiekvienais metais būna pakankamai kritulių, dėl to rekomenduojama laistyti įrengta laistymo sistema.
Vasarą laistant sistema įjungiama ankstyvą rytą ir išjungiama apie 9-10 val., kad augalai mažiau išgarintų drėgmės.
Gausiau laistyti reikia tik auginimo pradžioje, kol spanguolės prigyja. Jaunose, 1—2 metų plantacijose, spanguoles reikia laistyti dažnai ir po nedaug – apie 30 min. per dieną. Kai spanguolės sutankėja, laistoma kas 2-3 dienos. Dažnas laistymas reikalingas, nes spanguolių šaknys yra išsidėsčiusios sekliai (Daubaras, 2005). Susiformavusiam sąžalynui vandens reikia mažiau, nes jis mažiau ir garina, jauniems krūmeliams jo reikia daugiau, bet po laistymo rezultatas abiem atvejais turi būti vienodas — durpės vos drėgnos, suspaudus saujoje, iš jų neteka vanduo ir jos neperdžiūvusios. Laistymui naudojamas azoto ar sieros rūgštimi parūgštintas vanduo.
Vasarą laistymas intensyvesnis, bet durpės taip pat turi būti vos drėgnos. Nuo rugpjūčio vidurio augalai turi pradėti ruoštis žiemojimui, todėl nuo to laiko beveik nelaistomi. Ūgliai turi sumedėti, kad žiemą neapšaltų.
Durpes nuo perdžiuvimo gerai saugo užpiltas smėlio sluoksnis.
Tręšimas
Spanguolės nėra labai reiklios mineralinės mitybos elementams, joms pakanka 30 kartų mažiau trąšų, negu paprastai reikia intensyviuose grūdinių augalų pasėliuose, todėl tręšti reikia labai saikingai. Be to, durpyne azoto trąšos mažiau išsiplauna. Kokių maisto medžiagų trūksta, nustatoma tiriant grunto ir spanguolių lapų pavyzdžius agrocheminėje laboratorijoje. Lapų pavyzdžiai imami rugpjūčio mėnesį.
Spanguolėms auginti geriausia tinka dirvožemiai, kuriuose 100 g dirvožemio yra 4-9 mg fosforo, 10—30 mg kalio, 10–20 mg magnio, 20-60 mg kalcio. Kalcio kiekis turėtų būti ne daugiau kaip 2 kartus didesnis už kalio ir magnio kiekių sumą. Dirvožemis tyrimui imamas iš šaknų tankiausiai išraizgyto sluoksnio, 10-20 cm gylyje.
Amerikiečių duomenimis, spanguolės lapuose turėtų būti 0,95 — 1,05 proc. azoto (kai kuriais duomenimis 1,0— 1,5 proc.), 0, 11—0, 14 proc. fosforo, 0,400,65 proc. kalio, 0,60-0,80 proc. kalcio ir 0,20–0,25 proc. magnio (sausojo svorio).
Pirmaisiais ir antraisiais auginimo metais spanguolės tręšiamos mažomis azotinių trąšų dozėmis (25 kg/ha amonio sulfato), vėliau – didžiausia metinė azoto (veikliosios medžiagos) norma hektarui 45 kg, o fosforo ir kalio — 90 kg. Spanguolių tręšimui tinkamiausios yra fiziologiškai rūgščios trąšos (didina dirvožemio rūgštingumą) – amonio salietra arba amonio sulfatàs, iš fosforo trąšų – superfosfatas, o iš kalio — kalio sulfatas (rūgština dirvą) ar kalio magnezija. Kalio chloridas spanguolėms tręšti netinka, nes jos yra labai jautrios chloro junginiams. Paprastai trąšos išberiamos per kelis kartus — pavasarį, brinkstant pumpurams, žydėjimo metu, o vėliau pagal poreikį iki liepos mėn. pradžios. Galima naudoti rūgščią (pH 4,0-4,5) kompleksinę trąšą su mikroelementais — rausvą kristaloną (N: P:IK 20:5:14). Tręšiama laistymo sistema, naudojant nurūgštintą vandenį.
Smėlinimas
Durpę nuo perdžiuvimo gerai saugo užpiltas smėlio sluoksnis, todėl spanguolynas papildomai smėlinamas 3-5 cm (ne didesnio kaip 5,5 pH) vidutinio ruplumo ar rupaus smėlio be molio ir kalkakmenių sluoksniu kas 3-4 metai. Spanguolynas smėlinamas atšalus orui, kai durpės sušąla ir paviršius tampa kietas. Smėlio tinkamumą geriausia patikrinti suspaudus jį drėgną saujoje — atgniaužus pirštus, smėlis turi išlikti birus, nesusispausti. Po smėlinimo ar durpinimo uždengiami nubyrėję lapai, nuplikę stiebai. Prasidėjus vegetacijai, stiebai šaknijasi ir sąžalynas atjauněja. Derlius tais metais būna mažesnis, nes visa augalų energija panaudojama šaknijimuisi ir naujų ūglių formavimui.
Genèjimas
Dar vienas svarbus darbas spanguolių plantacijoje – uogynų genėjimas. Kadangi stambiauogė spanguolė uogas užaugina tik ant stačiųjų ūglių, šliaužiantieji horizontalūs) ūgliai sutankėjusiame spanguolės sąžalyne nereikalingi. Juos augdamas augalas be reikalo išeikvoja dalį savo gyvybinės energijos, be to, jie trukdo derliaus nuėmimo mechanizmams.
Uogynai genimi rudenį arba anksti pavasarį. Mažesnėse plantacijose tam naudojamigrébliai su peiliu pavidalo dantimis, o didelése plantacijose – specialis mechanizmai, kurie iššukuoja uogyną ir išpjauna šliaužiančiuosius ūglius. Šiuos ūglius ūkininkai vėliau panaudoja naujoms plantacijoms įveisti.
Ligos
Stambiauogė spanguolė serga daugeliu ligų, tačiau pagrindinės iš jų yra: moniliozė (sukėlėjas Monilinia oxycocci), pūslialigé (Exobasidium vaccinii), fuzariozė (Fusarium genties mikromicetai) ir kt. Pagrindinė ir svarbiausia apsaugos nuo ligų priemonė yra sveikų sodmenų atrinkimas, įveisiant spanguolynus, o vėliau – ir savalaikė jų priežiūra. Dažniausia ligas sukelia pertręšimas ir per didelis laistymas. Cheminės apsaugos priemonės naudojamos pirmoje vegetacijos pusėje. Purškiama 0, 10–0, 15 fundazolu, kaptanu, euparenu, efektoriumi ar kt. preparatais.
Nurinkus uogas jau derėjusiame spanguolyne, jei tik kilo įtarimų, jog augalai serga grybinėmis ligomis, nupurškite fungicidais.
Vartojimas
Stambiauogių spanguolių derlius priklauso nuo pasirinktos veislės, oro sąlygų ir agrotechnikos. Literatūroje nurodoma, kad JAV stambiauogių spanguolių derlius siekia 6-15 t/ha, kai kada iki 30-50 t/ha. Baltarusijoje stambiauogių spanguolių derlius gaunamas 0,6–1,5 iki 3 kg/kv. m. Lietuvoje – 0,5–2,6 kg/kv. m. Vilniaus Universiteto botanikos sodo pomologijos skyriuje stambiauogės spanguolės derėjo vidutiniškai 0,300—1, 146 kg/kv. m, maksimalus įvairiais metais atskirų veislių derlius siekė: “Stevens’ – 3,10, Early Black – 2.28, ‘Black Veil” – 2.09, Washington – 1,80, Howes’ – 1.65 kg/kV. m.
