Spragšiai (Elateridae).
Ilgi, plokšti, siauri vabalai. Deda iš viso 150-200 kiaušinių, prie augalų šaknų po 3-10 kiaušinius. Ypač mėgsta drėgną dirvą. Vabalai minta augalų sultimis. Lervos plonos, kietos, geltonos ar rudos, blizga, 3-5 cm. Gyvena apie 1012 mėn., dirvoje, vystosi 3-5 metus. Jos graužia bulves, kukurūzus, morkas, kt., oį pragraužtas vietas patenka ligų sukėlėjai. Ziemoja įvairaus amžiaus lervos 20 cm dirvos gylyje, o šaltą žiemą pasiekia net 1 m gylį. Sunaikinamos giliai ariant, nuolat purenant žemę. Reikia naikinti piktžoles, ypač varputi, kuri lervos labai mėgsta. Reikia kalkinti dirvą, nes šarminėje terpėje vabalai nesidaugina. Laistyti saikingai. Daržovių tarpueiliuose prikasti supjaustytų bulvių. Į jas įlys spragšių lervos ir bus galima sunaikinti. Toje pačioje vietoje auginant pupeles, pupas, sodyboje neliks spragšių. Jie nemėgsta ir linų, grikių. Vabalai spragsi, šokinėja, todėl ir gavo spragšių pavadinimą. Juos naikina vorai, blakės, skruzdėlės, varnėnai, kovai.
Šimtakojai (Myriopoda).
Lietuvoje jų yra apie 30 rūšių. Būna gelsvi, rusvi, rudi. Šviesesnių persišviečia žarna. Akmenlindis turi 15 kojų, žemlindis – iki 7 cm ilgio, turi 41-82 poras kojų, išaugusių prie kiekvieno kūno segmento. Šimtakojai akli, tad galinė kojų pora padeda surasti kelią. Padeda 15-30 kiaušinių į mažą duobutę, susisuka aplink juos ir saugo, kol išsiris. Jei drėgnumas yra 97-99 proc., kiaušiniai džiūsta, raukšlėjasi. Žiemoja dirvoje suaugėliai ir jaunikliai. Tai naktiniai gyviai. Dieną slepiasi po akmenimis, lapais, žieve, dirvoje. Šimtakojai yra polifagai – ėda smulkius bestuburius, sliekus, vabzdžius, jų lervas, išėda augalų sėklas, šaknis, bulves, šiltnamių augalus. Mėgsta trąšią, drėgną dirvą. Naikinti reikia perkasant, purenant dirvą. Kalkinti, saikingai laistyti. Įkasti perpjautų bulvių, į kurias sulenda šimtakojai. Išrinkti iš dienos slėptuvių.
Amarai (Aphidinea).
Pati gausiausia šeima iš visų kenksmingų vabzdžių. Tai maži žalsvi, juodi arba tamsiai rudi vabaliukai. Jų lervos žalios. Kūnas – 0,5-8 mm, kiaušiniškas, kojos ilgos. Vasarą būna tik sparnuotos patelės, o rudenį atsiranda patinai, kurie jas apvaisina. Patelės deda kiaušinius, kurie žiemoja. Vasarą, ypač per sausrą, patelės be apvaisinimo net 17 kartų veda po 100 lervų. Pavasarį amarai gyvena ant sumedėjusių augalų: jazminų, putinų, ožekšnių. Vasaros pradžioje migruoja ant žolinių augalų. Amarų vislumas stulbinantis. Viena patelė per 300 dienų gali paleisti tiek palikuonių, kad jie padengtų visą žemės rutulį keleto metrų sluoksniu. Nuo to gelbsti daugybė jų priešų, naikinančių amarus. Tai boružės, žiedmusės, kalviukai, pečialindos, zylės, kt. paukščiai. Net 37 boružių rūšys naikina amarus – suaugusios: 90, o lervos – 30 per parą. Žiedmusės patelė per parą į amaro lervą padeda 45 palikuonis, kurie lervą iščiulpia.
Amarų lervos čiulpia iš augalų sultis, lapai gelsta, deformuojasi, viršūnės užsiriečia į apačią. Augalas sunyksta. Amarai turi išmaitinti gausų būrį palikuonių, kuriems reikia daug baltymų. Augalų sultyse jų mažai, bet užtat daug cukraus, todėl jie cukraus perteklių, saldžiąsias išskyras (medaus rasą) išskiria virškinimo metu. Tas išskyras labai mėgsta skruzdėlės. Jomis maitinasi pačios ir neša į skruzdėlyną. Amarų kolonijos smarkiai dauginasi ir labai kenkia augalams. Bemaž kiekviena daržovė turi savo amarus.
Morkiniai amarai (morkinės blakutės) laikosi kolonijomis ant šaknies kaklelio, lapų apačioje. Morkos auga silpnai, užsiteršia lipniomis išskyromis. Lapai lieka žali, bet susigarbanoję. Pažeistos morkos blogai auga, būna mažos, kietos, „barzdotos“, neskanios arba visiškai sunyksta. Morkiniai amarai žie moja ant pušų spyglių, laukinių morkų. Tad laiku reikia nušienauti laukines morkas, rudenį pašalinti morkų liekanas, toje vietoje maždaug 2-3 metus nesėti morkų. Purkšti fitoncidinių augalų ištraukomis.
Kopūstiniai amarai daugiausia puola vėlyvuosius kopūstus. Amarų kolonijos padengtos pelenų spalvos vaškine apnaša. Pažeistos gūžės būna mažos, purios. Amarų kiaušiniai žiemoja ant kopūstų likučių, žieminių rapsų, piktžolių. Rudenį reikia pašalinti visas liekanas, nušienauti piktžoles.
Pupiniai amarai apkrečia pupas suodlige, virusinėmis ligomis. Jie puola ir runkelius. Sėklojai, butonai, žiedai nubyra, iškrypsta stiebas. Amarai daugiausia laikosi ant pupų viršūnių. Laiku jas nulaužus, amarų gerokai sumažėja. Purkšti fitoncidinių augalų ištraukomis. Pupiniai amarai veisiasi ant dilgėlių, usnių, tad jas reikia nušienauti, išravėti.
Krapų amarai. Čiulpia krapų stiebus, lapus, užteršia lipniomis išskyromis. Krapai raukšlėjasi, atsiranda rudų dėmių, gelsta, džiūsta. Šie amarai žiemoja ant laukinių skėtinių augalų, gluosnių. Šalia gluosnių krapų nesėti, nušienauti piktžoles.
Persikiniai amarai. Puola net 50 rūšių laukinių ir šiltnamio augalų. Rudenį būtina išdezinfekuoti šiltnamius, kad neliktų amarų kiaušinėlių.
Moliūginiai amarai. Veisiasi ant morkų, moliūgų, krapų, pupų, piktžolių Kol dar amarų nesimato, reikia augalus patikrinti: patiesti baltą popieriaus lapą ir augalą pajudinti. Jei nukrenta 50 amarų – purkšti, kad nepriveistų daugiau. Amarus naikinti reikia purškiant čili pipirų, metėlių, pomidorų, kraujažolių, kiaulpienių, bulvių, svogūnų, česnakų ištraukomis. Prie vaiskrūmių pastatyti statinę su vandeniu, įpilti 15-20 lašų nerafinuoto augalinio aliejaus. Amarai nepakenčia to kvapo ir pasišalina. Kambarinius augalus, apniktus amarų, purkšti tų pačių augalų ištraukomis. Daržovių nepuls amarai, jei šalia augs nasturtų, serenčių, metėlių. Beje, keičiantis orams amarų kolonijos gali staiga
Baltasparniai siaubūnai.
Jie tikrai baisūs ir sunkiai išnaikinami. Baltasparnius kenkėjus importavome iš šiltų kraštų su… apelsinais. Jie mėgsta ryškią oranžinę spalvą. Tai 1-1,5 mm ilgio vabzdžiai su baltais, lyg apibarstytais miltais sparnais. Jų lervos nejudrios, padengtos skydeliu, gyvena apatinėje lapų pusėje, siurbia augalų sultis, užteršia juos lipniomis saldžiomis išskyromis. Ant kerų veisiasi pelėsiai, grybai, dar labiau alindami augalą ir jis žūsta. Baltasparniai platina virusines ligas. Augalą pajudinus, į orą pakyla daugybė vabzdžių, lyg baltas debesis. Bet greitai nutupia ant augalų, dalis pasislepia plyšiuose. Patelės padeda po 15-20 kiaušinių, kuriuos prilipdo lapo apačioje. Per savo gyvenimą padeda 130 kiaušinių. Cheminiai preparatai jų beveik neveikia. Perspektyvesnis šių vabzdžių naikinimo būdas yra biologinis. Į Lietuvą 1980 m. įvežtos vapsvos enkarzijos (Enkarsia formosa) – smulkūs plėviasparniai vabzdžiai. Jie gyvena 18-43 dienas, sunaikina 60-100 baltasparnių – sudeda savo kiaušinius į lervų kūnus, minta jais. Lervos pajuosta ir žūsta. Kitas parazitas (Eretmocers eremitus) parazituoja į 10 baltasparnio lervų. Dar kitas – Macrolophus caliginosus – ryškiai žalios blakės. Patelės į lervas padeda po 100-200 kiaušinių. Suaugusius baltasparnius galima gaudyti ryškiai geltonomis ar oranžinėmis lipniomis juostomis.
Geltonas, oranžines 1 m ilgio, 10 cm pločio juostas ištepti rapsų ar saulėgrąžų aliejumi ir patiesti ar iškabinti prie baltasparniais apsikrėtusių augalų. Vakare uždegti oranžinę lempą. Žūsta priskridę prie karštos lempos. Ypač pavojingi baltasparniai šiltnamiuose, kur sunaikina visus augalus, agurkų, pomidorų nuostolius jau galima skaičiuoti, kai ant vieno lapo tupi vos 2 baltasparniai. Naikinti galima česnakų, bitkrėslių, ramunėlių, svogūnų, asiūklių, pienių, sukaitusio šieno ištraukomis. Ypač gerai reikia nupurkšti apatinę lapų pusę. Purkšti reikia 2-3 kartus į savaitę.
