AUGALŲ LIGOS
Kaip ir bet kuris organizmas, gėlės, patekusios į joms neįprastas sąlygas arba augdamos greta nesveikų augalų, Suserga. Paprastai pirmiausia augalai suserga neinfekcinėmis ligomis, o Vėliau, nuskurdusius, juos lengviau pažeidžia patogeniniai organizmai.
Neinfekcinės (neužkrečiamos) ligos — tai įvairūs fiziologiniai sutrikimai, atsiradę dėl 
netinkamų aplinkos sąlygų. Jas sukelia: drėgmės, maisto medžiagų trūkumas arba perteklius; netinkamas dirvos rūgštingumas, apšvietimas, oro temperatūra ir drėgmė; mechaniniai sužalojimai; apnuodijimas chemikalais. Reaguodamas į tokias pablogėjusias sąlygas augalas lėčiau auga, Vysta, meta lapus arba žiedpumpurius; ant lapų atsiranda dėmių ar nekrozių (negyvo audinio plotų); lapai pakeičia spalvą ir pan. Kartais nelengva atskirti požymius. sukeltus neinfekcinių ligų, nuo pažeidimų, padarytų patogenų ar kenkėjų. Infekcines (užkrečiamąsias) ligas sukelia parazitai, t.y. organizmai, gyvenantys kitų gyvų organizmų sąskaita. Jie visą gyvenimą arba jo dalį praleidžia ant augalo (šeimininko) arba jo viduje ir ima jo maisto medžiagas. Tai virusai, mikoplazmos, bakterijos, grybai. Kad augalas susirgo, rodo jo pasikeitusi išvaizda, t. y. ligos požymiai. Pagrindiniai parazitinių ligų požymiai: dėmės, apnašos. pūslelės, karputės ar panašūs dariniai, augliai, deformacijos, puviniai, Vytuliai, žaizdos, Žemaūgiškumas.
Infekcinių ligų sukėlėjai
Virusai — mažiausi gyvi organizmai, sugebantys daugintis tik kito gyvo organizmo ląstelėje,
t.y. jie — tikrieji parazitai. Dažniausiai virusai pažeidžia augalą taip, kad negrįžtamai sutrinka jo Vystymasis: sulėtėja augimas, pakinta lapų ar žiedų spalva, deformuojasi organai. Dažnai šie požymiai būna visi kartu. Virusų plitimo būdai dar ne visi žinomi. Dažniausiai jie pernešami su sergančio augalo sultimis (genint, skiepijant, liečiantis augalams vienam su kitu arba tą padaro kenkėjai).
Mikoplazmos — labai primityvūs, į virusus panašūs mikroorganizmai. Jų sukeltų ligų požymiai: geltos, deformacijos. Sios ligos kol kas nėra gerai ištirtos.
Bakterijos — labai smulkūs vienaląsčiai, dažniausiai rutuliukų arba lazdelių formos, judrūs arba
nejudrūs, ypač greit skilimo būdu besidauginantys mikrobai. Visos fitopatogeninės (augalų ligas sukeliančios) bakterijos turi fermentų, galinčių ištirpdyti augalo maitintojo ląstelių sieneles. Šios bakterijos geriausiai vystosi drėgnoje ir šiltoje aplinkoje, augalams sukeldamos dėmėtliges ir šlapiuosius puvinius. Kitos bakterijos užkemša augalo vandens indus, sukeldamos Vytulius, arba išskiria medžiagas, skatinančias ląstelių dalijimąsi, dėl to išauga augliai. Bakterijos į augalą patenka pro žaizdeles arba natūralias augalo angeles iš dirvožemio, vandens, jų sporas gali pernešti oro srovė.
Parazitiniai grybai — tai organizmai be chlorofilo, jie negali patys vykdyti fotosintezės, todėl 
iš augalo maitintojo ima gatavas organines medžiagas. Daugelis šių grybų yra mikroskopinio dydžio, paprastos sandaros, bet gana sparčiai dauginasi. Parazitiniai grybai gyvena ant augalų arba jų Viduje, hifais (į siūlus panašiais dariniais, kurie įvairiai Suaugę. Susiraizgę sudaro grybieną) siurbdami iš augalų maitintojų maisto medžiagas. Daugumos parazitinių grybų grybiena plinta augalo audiniuose. Ji gali būti išsidėsčiusi tarpuląsčiuose, o į ląstelių vidų suleidusi siurbtukus, gali būti ir ląstelių viduje. Vandens induose. Yra grybų, turinčių ir išorinę grybieną, kuri sergančių augalų paviršių padengia apnašu.
Maisto medžiagas iš augalo maitintojo grybai ima dviem būdais:
1) pirmiau numarina aplinkines ląsteles, po to pasisavina jų turini;
2) maisto medžiagas siurbia iš gyvų ląstelių. Dauguma grybų yra trumpaamžiai, todėl jų išlikimas gamtoje labai priklauso nuo sugebėjimo sparčiai daugintis ir per trumpą laiką kuo plačiau išplisti.
Šie mikroorganizmai gali daugintis vegetatyviniu, nelytiniu ir lytiniu būdu. Vegetatyviniu būdu grybai dauginasi tiesiog sutrupėjus grybienos gabaliukams, pakitusia grybiena (skleročiai, skalsiagrūdžiai, mumijos) arba jos dariniais — Vegetatyvinėmis sporomis. Dažniausiai grybai dauginasi nelytiniu arba lytiniu būdu susidarančiomis sporomis, kurių ta pati rūšis per vieną vegetacijos periodą suformuoja kelias generacijas. Įvairūs sporų tipai turi ypatingą formą, paskirtį, susidaro tam tikromis sąlygomis. Kiekvienas jų tipas turi ir savo pavadinimą. Sporas platina Vėjas, Vanduo, oro srovės, gyvūnai, žmogus. Grybinės ligos labai paplitusios, todėl ir žalos jos padaro daugiausia. Dažnai augalą, nualintą kurio nors vieno sukėlėjo, apninka ir kiti, kartu pagreitindami augalo sunykimą.
Kaip kambariuose prižiūrėti augalus, kad jie būtų sveiki
Kad kambariniai augalai atliktų savo paskirtį, t. y. būtų gražūs, jie turi būti sveiki. O sveikos tik tinkamai prižiūrimos gėlės. Augalas – gyvas organizmas, todėl juo puošti patalpas reikėtų kitaip negu paveikslais, Vazomis, skulptūromis ar kitais negyvais daiktais. Kambariniai augalai yra kilę iš skirtingų kraštų, todėl mūsų gyvenamose patalpose reikėtų stengtis jiems Sudaryti bent panašias sąlygas kaip tėvynėje, o jei tai neįmanoma, pasirinkti tokius augalus, kurie galėtų neskursdami augti šalia mūsų.
Svarbiausia, į ką reikia atkreipti dėmesį prižiūrint augalus, tai temperatūra, šviesa, drėgmė, substratas, tręšimas, vazonai. Temperatūra. Vegetacijos metu, ypač vasarą, beveik visi augalai neblogai jaučiasi šilumoje. Tik anksti pavasarį ar karštomis Vasaros dienomis ant pietinių ar rytinių palangių augančios gėlės gali apdegti nuo Saulės spindulių. Sunkiau Žiemą, nes tada skirtingų augalų šilumos poreikis skiriasi. Daliai augalų gana aukštos temperatūros reikia Visus metus (krotonams, daugumai paparčių, karpažolėms, difenbachijoms, bromeliniams, medinilėms, kalatėjoms ir kt.), o kiti žiemą ilsisi (kaktusai, fuksijos, ožekšniai, erikos, kamelijos, a ukubos ir kt.). todėl jų aplinkos temperatūra turėtų būti apie 5-10°C. Augalams labiau kenkia ne vienu kitu laipsniu aukštesnė ar žemesnė nuolatinė temperatūra, bet staigūs temperatūros svyravimai. Taip pat žalingas šiltas ir sausas oras.
Šviesa. Ir toje pačioje patalpoje yra skirtingai apšviestų vietų, kurioms galima rasti jose neblogai 
gyvenančių augalų. Dažnai vazonai su augalais statomi ant palangių. Tačiau tokia vieta tinka toli gražu ne visiems augalams. Dauguma kaktusų ir kitų sukulentų, žydinčios gerberos, jukos, kalankės gali augti ir saulėkaitoje. Daug kitokių rūšių gėlių mėgsta šviesią vietą, bet ne tiesioginius saulės spindulius. Nelengva rasti tokių augalų, kurie gerai jaustųsi toli nuo šviesos šaltinio. Aspidistros, sanseveros, monsteros, gebenes, ožekšniai, skindapai, gebenkrūmiai, aukubos. aglaonemos auga ir gana tamsiame kambario kampe. Ne visus metus augalai gali augti toje pačioje vietoje. Žiemą, kai dienos trumpesnės ir ne tokios šviesios, reiktų augalus atnešti arčiau lango.
Drėgmė. Laistomo vandens normos negalima griežtai nustatyti, nes tai priklauso nuo daugelio
dalykų: augalo rūšies, metų laiko, žemės sudėties, vazono dydžio, aplinkos temperatūros ir drėgnumo. Geriausiai laistymui tiktų neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos vanduo. Tvenkinio, lietaus ar švaraus tirpdyto sniego vandens mieste gauti nelengva, todėl tenka laistyti Vandentiekio vandeniu, o jis yra kietas, turi nuodingų priemaišų (chloro). Daugelis kambarinių augalų pakenčia laistymą kietu vandeniu nuo vieno persodinimo iki kito. Bet azalijos, araukarijos, anturiai, kamelijos, orchidėjos, net ir trumpą laiką laistytos kietu ir dar chloruotu vandeniu, ima mesti lapus, pagelsta, prastai auga. Pašalinti vandens kalkes galima nakčiai panardinus į indą su vandeniu maišelį išdžiovusių durpių. Dalis chloro per kurį laiką išgaruoja iš palikto atviro indo su vandeniu. Laistomas vanduo turėtų būti maždaug kambario temperatūros, bet ne šaltesnis kaip 15°C. Suprantama, kad vandens daugiau reikia sparčiai augantiems, stambialapiams, žydintiems augalams ir ypač tada, kai šilta. Kuo vėsesnė aplinkos temperatūra, tuo rečiau ir po mažiau laistomos gėlės. Į vazoną reikia pilti vandenį tada, kai žemė jame išdžiovusi. Ir pilti vandens tiek, kad permerktų visą žemės gniužulą. Išbėgusį į padėkliuką vandenį reikia išpilti, nes užmirkusią dirvą pakenčia labai nedaug augalų (kalijos, adijantai, viksvuolės). Kitiems gali pradėti pūti šaknys. Labai pavojinga laistyti dažnai ir po truputį, nes tada žemė sudrėksta tik vazono paviršiuje, dalis žemės gniužulo perdžiūsta ir sunkiai sugeria drėgmę net ir pakankamai paliejus. Dėl to augalas skursta. Laistyti galima dviem būdais: iš viršaus į vazoną arba pilti vandenį į padėklą. Kalkingą vandenį geriau pilti iš viršaus, nes dalis kalkių nusėda viršutiniame žemės sluoksnyje, kuriame šaknų nedaug. O laistant iš apačios, reikia palaukti, kol sudrėksta žemės paviršius. Po to likusį vandenį iš padėklo išpilti. Laistant neapipilti augalo, nes pripylus į skrotelę gali imti pūti lapkočiai ar jauni lapeliai; likus lašams ant lapų, jie gali saulėje apdegti ir liks dėmės. O bromeliniams, jei ne vėsus oras, laistymo vandenį, trąšų tirpalą reikia pilti į skrotelę. Augalams svarbu ne tik dirvos, bet ir oro drėgmė. Ne visi pakenčia mūsų kambarių sausą orą. Drėgno šiltnamio sąlygų namuose neįmanoma sukurti, bet tam tikrą mikroklimatą netoli augalo galima sudaryti purškiant augalus ir orą apie juos, įstatant vazonus su augalais į gerokai didesnius dekoratyvinius puodus ar padėklus ir juos pripildžius drėgnų samanų ar durpių.
Substratas. Dažniausia augalai auginami Vienokiuose ar kitokiuose žemių mišiniuose. Knygose 
apie gėlių auginimą nurodoma, kokiu santykiu maišyti pagrindines dalis: lapinę ir inspekcinę žemę, kompostą, smėli, molį ir durpes. Į žemės mišinį galima dar įmaišyti lėtai tirpstančių trąšų, tada apie pusmeti nereikia papildomai tręšti. Substratas augalų šaknims įsitvirtinti gali būti ir kitos medžiagos. Beveik visi iš užsienio atvežami augalai būna pasodinti į durpes, jose pridėta lėtai tirpstančių trąšų atsarga keliems mėnesiams. Todėl nusipirkto iš parduotuvės naujo augalo nereikia skubėti persodinti, ypač netinkamu tam laiku. Tačiau po 4 – 6 mėn., kai išsenka maisto medžiagos, nepersodinta ar papildomai nepatręšta gėlė skurs. Galima augalus auginti ir be žemės – tai hidroponika. Ji patogi tuo, kad augalų nereikia kasdien laistyti, juos rečiau puola ligos ir kenkėjai. Tręšimas. Kambariniai augalai auga nedideliame žemės kiekyje, iš kurio maisto medžiagos gana greit sunaudojamos. Po persodinimo maisto medžiagų atsargos išsibaigia maždaug po 2 – 4 mėn. Po to reikia papildomai tręšti. Parduotuvėse yra nemažas pasirinkimas trąšų mišinių tiek pagal formą (skystos trąšos, lazdelės, granulės), tiek pagal paskirtį (lapinėms, žydinčioms gėlėms, sukulentams, paparčiams ir t. t.). Jomis tręšti galima tik perskaičius instrukciją. Verta pirkti tokias. kurių sudėtyje, be pagrindinių medžiagų – azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K) — dar yra pridėta mikroelementų. Įvairioms gėlių grupėms pritaikytus mišinius naudinga pirkti todėl, kad augalas su trąšomis gautų kaip tik tiek ir tokių 
maisto medžiagų, kokių jam reikia, nes bet koks neatitikimas bus augalui žalingas.
Azotas skatina vešlų lapijos augimą, bet jo perteklius mažina atsparumą ligoms. Fosforas reikalingas žiedpumpuriams susidaryti ir žiedams ilgiau išlaikyti. Kalis stiprina augalų atsparumą ir ypač reikalingas, kad vyktų asimiliacija sumažėjus šviesos intensyvumui (kambariuose beveik visada trūksta šviesos). Augalai dažniausiai tręšiami intensyvaus augimo periodu.
Vazonai. Be nuo seno naudojamų molinių neglazūruotų vazonų, gėles galima sodinti į molinius, 
bet glazūruotus, plastmasinius, stiklinius indus. Tik reikia žinoti jų savybes ir atitinkamai prižiūrėti juose auginamus augalus. Moliniai neglazūruoti indai orą ir drėgmę praleidžia ir pro sieneles. todėl mažesnis pavojus tokiuose vazonuose augančius augalus perlaistyti. Bet išgaruojant daugiau vandens, žemės gniužulas labiau atvėsta ir gėlelių, augančių ant vėsios palangės, šaknys gali per daug atšalti. Labai sausose patalpose moliniuose vazonuose auginamus augalus reikės dažniau laistyti. Dažnai šie vazonai ir atrodo negražiai, nes pro sieneles prasiskverbia ne tik vanduo, bet ir druskos. Visų nepatogumų galima išvengti tokį Vazoną įstačius į dekoratyvinį puodą, jų galima pasirinkti įvairių, derančių prie patalpos interjero. Plastmasiniuose ar glazūruotuose keraminiuose induose ilgiau išsilaiko aukštesnė temperatūra, pastovi žemės gniužulo drėgmė, todėl svarbu neperlaistyti, ypač substratuose, kurių sudėtyje yra daug durpės: jos viršutinis sluoksnis greitai išdžiūsta, o giliau laikosi drėgmė, ir šaknys gali imti pūti. Po visais vazonais būtina dėti padėkliukus ištekėjusiam iš vazono vandeniui surinkti. Tą vandenį reikia išpilti.
Kai kurie vazonai būna su kojelėmis, o jei jų nėra, padėkliuko vidus turėtų būti rantuotas ar į jį tarp vazono dar įdėti akmenukų. medžio ar plastmasės gabaliukų. Visuose vazonuose būtina įrengti gerą drenažą. Naujus vazonus būtina išplauti, molinius išmirkyti, o senus dar išdezinfekuoti. Yra augalų, kuriems ir substratas, ir indai turi būti ypatingi. Tai epifitiniai augalai (kai kurie paparčiai, bromeliniai, orchidėjos), auginami pintuose ar plaušų krepšeliuose ir augantys dirvoje su daug kiminu, spyglių ar medžių žievės.
