Dirvoje, kurioje keletą metų augo braškės, prisiveisia daug piktžolių, ar daugiamečių, atsiranda specifines ligas sukeliančių parazitų. Be to, aiškės per kelerius metus iš dirvos pasisavina joms reikalingas maisto medžiagas. Po jų sėjami trumpos vegetacijos pašariniai augalai pašarui arba žaliajai trąšai (vikių ir avižų mišinys, žieminiai rugiai, žieminiai bei vasariniai rapsai, aliejiniai ridikai). Trumpos Vegetacijos augalus permetus alima sėti du kartus. Tai padeda sunaikinti piktžoles, pagausėja organinių medžiagų, pagerėja dirvos struktūra. Vieną žaliosios masės derlių galima užterti gyvuliams, o antrąjį aparti, ypač kai trūksta mėšlo.
Trumpos vegetacijos pašarinius augalus rekomenduojama auginti kininkams, kurie braškininkystę derina su gyvulininkyste. O kas gyvulių nelaiko, be minėtų sideratų gali auginti daržoves. Jeigu braškės auginamos derinant su daržininkyste, stengiamasi, kad daržovių priežiūros darbai sutaptų su braškių sodinimu anksti pavasarį bei uogų skynimu birželio pirmoje pusėje — liepos pradžioje. Sėjomainoje braškės kaitaliojamos su kryžmažiedžių, skėtinių ir balandinių šeimų daržovėmis: ridikėliais, salotomis, burokėliais, morkomis, kopūstais.
Žinotina, kad daugelis lauko, sodo ir daržo augalų braškių priešsėliams netinka. Žemuoginius ir stiebinius nematodus, verticiliozės ir fitoftorozės sukėlėjus platina daugelis gėlių (lelijos, vilkdalgiai, narcizai, raktažolės) bei kai kurios daržovės (pupelės, agurkai, pomidorai, bulvės), tabakas, avietės.
Labai plinta ir barsto sėklas piktžolės daržovių, runkelių ir gėlių sėklojų kloduose. Nepatartina auginti augalų, po kurių lieka stambių augalinių liekanų. Paskutiniaisiais metais iki braškių sodinimo netinka auginti vėlyvuosius (kopūstus, tabaką, kukurūzus, kardelius. Javai — tinkamas priešsėlis, tačiau jie nenustelbia piktžolių, nualina dirva. Prieš braškes nepatartina sėti daugiamečių žolių. Geriau auginti kuo trumpesnės vegetacijos augalus, kad nesiveistų daugiametės piktžolės. Mat per trejus – ketverius metus braškyne ir taip priželia nemažai daugiamečių piktžolių.
Braškių neverta sodinti senų pievų ir ganyklų vietoje, nes dirvoje būna daug grambuolių bei sraksių lervų, kurie nugraužia braškių šaknis.
Kada braškes galima sodinti tame pačiame plote?
Tai priklauso nuo to, kaip intensyviai ir kokie augalai auginti iki braškių. Veisti braškyną tame pačiame plote galima greičiau, jeigu sodinami sveiki, neužsikrėtę virusais bei nematodais daigai. Be to, braškynai eksploatuojami ne penkerius, kaip anksčiau, o trejus metus. Pagal mūsų ir užsienio šalių patyrimą siūloma, jeigu būtina, braškes po braškių sodinti po dvejų-trejų metų. Dažnam atsėliui mažiausiai jautrios Senga Sengana ir kitos, pašaknio ligoms atsparios, braškės. Tačiau net ir atsparios pašaknio ligoms braškės dėl žalingų dirvos mikroorganizmų jau po dviejų braškių rotacijų prasčiau auga ir dera negu naujame plote.
Priešsėliai pasirenkami pagal braškių sodinimo laiką. Kai jos sodinamos pavasari, priešsėliai gali būti ilgesnės arba trumpesnės vegetacijos pašariniai ar sideratiniai augalai, kuriuos galima nupjauti ar užarti du kartus, o kai vasaros pabaigoje arba rudenį, tinka tik trumpos vegetacijos augalai. Svarbu, kad po priešsėlio liktų bent 1-1,5 mėnesio dirvai įdirbti. Tik mažai sukultūrintose ir labai piktžolėtose dirvose prieš sodinant braškes laikomas intensyviai dirbamas juodasis pūdymas, kad išnyktų piktžolės. Braškių auginimą galima derinti su įvairiais augalais pagal ūkio specializaciją. Bendrovių ir ūkininkų ūkiai sąlyginai skirstomi į sodininkystės, uogininkystės, daržininkystės, laukininkystės (vyrauja javai), gyvulininkystės (vyrauja javai ir pašariniai augalai) ir braškių auginimo ūkius.
[the_ad id=”2062″]
