A
ugalai sunaudoja dirvoje esančias maisto medžiagas greičiau, negu jos atsistato natūraliais būdais. Daugiausia reikia pagrindinių elementų — azoto, fosforo ir kalio. Kad augalai būtų sveiki ir normaliai augtų, šių medžiagų kiekis dirvoje turi būti reguliariai papildomas, tręšiant organinėmis arba mineralinėmis trąšomis. Gyvulinės arba augalinės kilmės organinėse trąšose — mėšle, srutose, komposte (pūdinyje) – yra pakankamai daugumos augalams būtinų elementų, ypač azoto. Tačiau augalai gali pasisavinti šiuos elementus tik tada, kai dirvos bakterijos sudėtingas organines medžiagas suskaido iki paprastų. Taigi organinės trąšos pradeda veikti ne iš karto, bet, kartą jomis patręšus, augalai aprūpinami maistu ilgam laikui. Šios trąšos, ypač naudingos prastesnėse – smėlio, molio — dirvose, kadangi pagerina dirvos struktūrą.
Dirvos mikroorganizmai neaktyvūs šaltu metų laiku, labai rūgščiose bei apsemtose (t. y. turinčiose mažai oro) dirvose, taigi ir organinės trąšos čia nebus efektyvios. Šviežiu mėšlu augalai netręšiami — jis turi būti perpuvęs arba paraugintas ir praskiestas vandeniu. Mėšlui ypač jautrūs spygliuočiai. Juos galima tręšti tik labai nedideliais kiekiais gerai perpuvusio mėšlo, sumaišyto su natūralia žeme.
Mineralinės trąšos dažniausiai esti sintetinės. Iš plataus asortimento tiek greitai, tiek ir lėtai veikiančių įvairios sudėties mineralinių trąšų galima išsirinkti tinkamiausias bet kokiai dirvai ir augalams. Lėtai veikiančių azoto trąšų – mėšlo arba mineralinių trąšų pavidalu — naudinga įterpti į dirvą dar prieš sodinant gyvatvorę. Vėliau greitai veikiančiomis azoto trąšomis augalai tręšiami kasmet, geriausia pavasarį. Šios trąšos ypač reikalingos smėlingose dirvose, taip pat lietingais metais. Kadangi azotas skatina vegetatyvinių dalių – ūglių, lapų — augimą, medžius ir krūmus juo galima tręšti ne vėliau kaip liepos viduryje. Priešingu atveju vešliai augantys ūgliai iki žiemos nespės sumedėti ir nušals. Jei prieš gyvatvorės sodinimą dirva buvo patręšta lėtai veikiančiomis kompleksinėmis trąšomis arba mėšlu, fosforo ir kalio trąšomis galima tręšti tik kitų metų rudenį. Vėliau šiomis trąšomis (pasirinkus lėtai veikiančias) tręšiama rudenį kas 2-3 metai, o nederlingose bei smėlio dirvose — kasmet. Rūgščias dirvas naudinga tręšti medžio pelenais, nes juose gausu kalio.
Kalcio trąšos reikalingos rūgščiose ir kalio turtingose dirvose. Magnio gali trūkti lengvuose priesmėliuose, durpingose, taip pat gausiai kalio trąšomis patręštose dirvose. Sieros junginių trūksta retai, o miestuose jų būna net per daug. Geležies ir mangano dažniau stokojama kalkingose, molibdeno-rugščiose, boro, cinko ir Vario – lengvose priesmėlio ir smėlio dirvose. Mėšlu ir pelenais patręštose dirvose mikroelementų paprastai užtenka. Nėra ir negali būti vieno recepto, kaip geriausia tręšti gyvatvores. Skirtingi augalai, dirvos, klimatas, daugybė skirtingos kilmės, sudėties ir pavidalo trąšų — iš viso to gaunam gausybę įvairiausių tręšimo variantų.
Dažniausiai dirva patręšiama prieš sodinant gyvatvorę: perpuvusiu mėšlu arba kompostu, tinka ir lėtai tirpstančios kompleksinės mineralinės trąšos. Pirmaisiais metais daugiau netręšiama, tik lengvose, smėlingose dirvose vegetacijos metu (Vasaros pradžioje) galima patręšti greitai veikiančiomis azoto arba kompleksinėmis trąšomis. Vėliau kelerius metus kiekvieną rudenį arba kuo anksčiau pavasarį tręšiama lėtai tirpstančiomis kalio ir fosforo, o vėlyvą pavasarį – greitai tirpstančiomis kompleksinėmis (su dideliu kiekiu azoto) trąšomis. Tinka ir perpuvęs mėšlas (juo pakanka tręšti kas 2-3 metai) arba kompostas (kasmet). Vidutinio sunkumo dirvas galima tręšti rečiau, o lengvas — dažniau. Visada tręšiami atjauninti, smarkiai nugenėti augalai — tai paskatina naujų ūglių augimą iš miegančių pumpurų. Lėtai augantiems, žemaūgiams augalams reikia mažiau trąšų negu vešliems, greitai augantiems.
Dažnai karpomus, gausiai žydinčius medžius ir krūmus taip pat reikia gausiau tręšti. Pasiekusias pageidaujamą aukštį sveikas, normaliai augančias taisyklingas gyvatvores pakanka tręšti kas dveji metai, laisvas — dar rečiau. Ar užtenka maisto medžiagų, galima spręsti iš augalų būklės — lapų dydžio ir spalvos, augimo greičio, ūglių ilgio, žiedų dydžio ir gausumo. Pertręšimas augalams kenkia ne mažiau negu trąšų stoka. Pertręšti medeliai ir krūmai blogiau žiemoja, sumažėja jų atsparumas ligoms, kenkėjams, sausrai, o kartais jie net žūsta. Tręšiant svarbu laikytis kelių taisyklių: paisyti ant pakuotės nurodyto tręšimo laiko ir trąšų kiekio; spygliuočius tręšti specialiomis trąšomis arba berti 2-3 kartus mažesnį tų pačių trąšų kiekį negu lapuočiams medžiams ir krūmams; trąšų tirpalo nepilti ant sausos dirvos — tręšti tik po lietaus ar laistymo; netręšti kelis mėnesius po persodinimo, kol augalai gerai neįsišakniję; saugoti, kad trąšų nepatektų ant stiebų, spyglių ar lapų.
Kai kurie augalai turi specifinius poreikius maisto medžiagoms. Pavyzdžiui, daugelis erikinių šeimos augalų gerai auga tik rūgščiose dirvose, taigi jie tręšiami dirvos rūgštumą didinančiomis trąšomis. O veigelės, jazminai, lanksvos, tarpinė forzitija labiau mėgsta šarminės reakcijos dirvas, tad jiems tręšti tinka kaulamilčiai. Nuo dirvos reakcijos ir aliuminio jonų kiekio priklauso stambialapių hortenzijų žiedų spalva. Rūgščiose dirvose, taip pat tose, kur aukštesnė aliuminio jonų koncentracija, ryškesnis melsvas žiedų atspalvis, o kalkingose – rožinis. Fosforo jonai suteikia žiedams raudoną atspalvį, todėl raudonžiedes hortenzijas reikėtų gausiau tręšti fosforo trasomis.
Silpnai augančius augalus galima patręšti specialiomis trąšomis per lapus. Tokios trąšos veikia labai greitai. Tai ypač efektyvu tada, kai augalai blogai pasisavina maisto medžiagas per šaknis (ligoti bei augantys sunkiose, užmirkusiose, rūgščiose, sausose dirvose). Per lapus tręšiama taip pat ne vėliau kaip vidurvasarį. Spygliuočiai šiuo būdu netręšiami.
