Žiema — tai ne tik šaltis, bet ir sniegas, atlydžiai, stiprūs vėjai ir intensyvi saulės šviesa Vasario bei kovo mėnesiais, kol žemė tebėra įšalusi, o kartais ir gyvūnai… Visa tai gyvatvorėms kelia didesnį ar mažesnį pavojų.
Apie žiemos rūpesčius reikia pagalvoti jau renkantis medžius ar krūmus gyvatvorei. Atsparius žiemai augalus galima sodinti visoje šalyje, o jautresni gali apšalti, ypač šaltesniuose regionuose (Rytų, Pietryčių Lietuvoje). Svarbu ir vietos mikroklimato sąlygos — vienkiemiuose, atvirose vietose, daubose esti šalčiau negu tarp aukštų medžių, pastatų, gyvenamuosiuose rajonuose. Pirmaisiais metais linkusius apšalti krūmus žiemai galima uždengti. Tačiau, jei gyvatvorė ir po kelerių metų galės žiemoti tik uždengta, ją prižiūrėti bus vargas, o estetinė vertė abejotina. Nors pasirinkti ir atsparūs žiemai augalai, bent prieš pirmąją žiemą jais reikia labiau pasirūpinti. Sausoka dirva vėlyvą rudenį palaistoma. Kad šaltis neiškilnotų dar neįsitvirtinusių dirvoje šaknų, rudenį žemė šaknų zonoje kiek suspaudžiama, augalai apkaupiami.
Storesnis mulčio sluoksnis padės šaknis apsaugoti ir nuo iškilnojimo, ir nuo šalčio. Mažus sodinukus, ypač jei nesate tikri dėl jų atsparumo šalčiui, galima pridengti eglišakėmis, sausais lapais ar šiaudais. Tinka ir mažo šiltnamėlio ar išilgai perpjauto vamzdžio formos plastmasės, polietileno ar panašios medžiagos gaubtai, bet juose būtinos vėdinimo angos. Kad ir kokia būtų danga, jokiu būdu negalima staiga jos nuimti, vos tik orams atšilus. Nuimama pamažu dėl dviejų priežasčių: pirma, augalai po truputį pripranta prie sausesnio ir šaltesnio oro, antra, žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį visžaliams augalams didesnį pavojų kelia ne šaltis, o saulė. Kol dirva dar įšalusi, šaknys negali paimti vandens, o įkaitę ir vėjo gairinami lapai ar spygliai nemažai jo išgarina.
Pavasariop parudę, apdžiūvę lapai ar spygliai — dažniausiai ne apšalę, o nudegę. Net ir tuos visžalius augalus, kurie žiemai nebuvo uždengti, Vasario mėnesį vertėtų iš pietų pusės šiek tiek pridengti. Žiemos atlydžiai su po jų sekančiais šalčiais bei vėlyvos pavasario šalnos — negandos, nuo kurių iš anksto neapsisaugosi. Galima tik patarti po netikėtai šaltos nakties apipurkšti augalus šaltu (jokiu būdu ne drungnu) vandeniu — augalai mažiau nukenčia. Stora sniego danga gerai apsaugo augalus nuo šalčio. Po tokiais patalais šaknims nebaisūs speigai. Bet gausus sniegas kartais išlanksto ir net išlaužo medžių ir krūmų, ypač visžalių, šakas. Augalus su siaura laja galima prieš žiemą nestandžiai apvynioti virve, ji neleis šakoms nulinkti.
Paprasčiausia, gausiau pasnigus, nupurtyti sniegą nuo šakų. Kaip apsisaugoti nuo pelių bei kiškių, rašoma kiekviename sodininkystės vadovėlyje. Gyvūnai paprastai labiau mėgsta vaismedžius, bet gali nukentėti ir kiti augalai, ypač ankštiniai ir erškėtiniai. Šiek tiek jų “pagenėtos” šakelės — nedidelė žala gyvatvorei, o jei kiškių aplink gausu, jaunus medelius prieš žiemą verta aprišti šiaudais, popieriumi, sintetinių užuolaidų gabalais, perforuota polietileno plėvele ar eglišakėmis. Būna ir specialių kiškius atbaidančių tepalų. Literatūroje nurodytas toks receptas: 100 g “Herbacero” tepalo (parduodamas veterinarijos vaistinėse) vandens vonelėje pakaitinti iki 60C, įpilti 100 g žuvų taukų, gerai išmaišyti. Šio tepalo lašais kur ne kur patepus augalų kamienus, kiškiai jų nebelies. Gali praversti ir vielos ar nailoninio tinklo tvorelė, ištempta abipus gyvatvorės. Saugantis pelių, apie sodinukus suminamas sniegas. Šunys, nors augalų negraužia, taip pat gali padaryti žalos — tiek žiemą, tiek ir vasarą. Spygliuočiai labai jautrūs šunų šlapimui — nuo jo šakelės pajuoduoja ir nudžiūsta. Pirmoji pagalba augalui — kuo greičiau jį gausiai aplieti vandeniu. Tačiau, jei tai kartojasi dažnai ir šuns nepavyksta atpratinti šlapintis ant gyvatvorės, lieka viena išeitis — aptverti arba gyvatvorę, arba šunį. Lapuočiai gerokai atsparesni, bet šuniui pamėgus “laistyti” vis tą patį augalą, šis irgi anksčiau ar vėliau nudžiūsta.
