Šeima: Erškėtiniai — Rosaceae Juss.
Botaninė charakteristika. 5-8 m aukščio medis arba krūmas, sukultūrintos dažniausiai auginamos 2,5-3,5 m aukščio veislės. Laja plati, skėsta-šakė. Ūgliai pliki, žvilgantys, žali, saulėtoje pusėje raudoni su baltais taškeliais. Lapai plačiai lancetiški, 8-15 cm ilgio, pliki, nusmailėjusiomis
viršūnėmis, pjūkliškai arba dvigubai pjūkliškai dantytais kraštais. Lapkočiai trumpi — 1-1,5 cm ilgio. žiedai pavieniai, rečiau po 2-3, gana stambūs (2,5-3,5 cm skersmens), vainiklapiai rožiniai arba raudoni. žiedkočiai šiek tiek plaukuoti. Kaulavaisiai, nelygu veislė, 3-7 cm skersmens, kiaušiniški, ovališki arba kiek suploti, su ryškia išilgine vagele ir įdubimu pamate.
Odelė pūkiškai plaukuota, žalsva, geltona, rausva, vyšninė, saulėtoje pusėje raudona. Minkštimas sultingas, baltas, geltonas, rausvas.
Kauliukas 4— 5 cm ilgio, 2,5-3 cm pločio, smailais galais, iš šonų suplotas, rudas, paviršius grublėtas, giliai vagotas.
Biologinės savybės, aplinkos sąlygų poreikiai. Žydi 5-15 d., prieš lapų skleidimąsi, balandžio pabaigoje—gegužės pradžioje, šiek tiek vėliau nei abrikosas. Vaisiai sunoksta rugpjūti. Persikas labai anksti pradeda derėti — 2-3 metais po pasodinimo, gausiai dera 10-12 metų. Palyginti su kitomis kaulavaisinėmis kultūromis, persikai užmezga labai daug vaisių (20-40 proc. žydėjusiti žiedų) ir jeigu krūmas negenimas arba silpnai genimas, sutankėjusiu vainiku ir daugybe vaisinių šakelių, labai greitai pasensta, sumažėja vaisiai ir derlius, galiausiai augalas žūva. Augalas šviesamėgis ir šilumamėgis.
Normaliam derliui išauginti persikams reikia 25-26 °C efektyvios teigiamos temperatūrų sumos. Lietuvoje ši suma gerokai mažesnė — 17-20 °C ir kiekvienais metais gerokai skiriasi. Šalčiams mažiau atsparūs nei abrikosai. Nors dabar jau yra išvesta veislių, ištveriančių iki -30 °C trumpalaiki tačiau dažniausiai pumpurai nušąla esant -23— 25 °C, butonai — -6,5 °C, žiedai — -4 °C, vaisių užuomazgos -3 °C šalčio. Apšalę, mechaniškai pažeisti persikai greitai atgyja, nes turi gausybę miegančių pumpurų. Net ir gerokai apšalęs augalas išleidžia naujus ūglius ir jau po 2-3 metų dera. Auga labai intensyviai, palankiomis oro sąlygomis net trimis etapais, ne tik pavasari, bet ir vasarą.
Dirvožemiui nereiklus, auga bet kokiame, tačiau būtinai laidžiame dirvožemyje, geriausiai — lengvame priemolyje. Kilmė ir paplitimas. Paprastojo persiko kilmė nėra aiški, savaime augančių nerandama. Vieni autoriai teigia, kad augalas kilęs iš šiaurės Kinijos, kiti — kad jis hibridinės kilmės. žinoma, jog Kinijoje augintas sukultūrintas maždaug prieš 2000 m. Iš Kinijos pateko Persiją (Iraną), iš ten senovės graikų ir romėnų dėka — į Europą. Todėl augalo vardas ir susijęs su Persija. Ilgą laiką klaidingai manyta, kad augalo tėvynė — būtent Persija, nes ten buvo auginami pasakiški persikų sodai. Dabar sukurta daugiau nei 5 tūkst. persikų veislių, kurios auginamos Kinijoje, Japonijoje, Pietų Europos šalyse (Italijoje daugiau nei persikų auginama tik obelų), Pietų Afrikoje, Australijoje, JAV (daugiausia Kalifornijoje ir Pietų Karohnoje, kur pagal vaisių derlių užima trečiąją vietą po citrusinių kultūrų ir obuolių), Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje, mažiau — Moldovoje ir Ukrainoje.
Pastarojoje šalyje nuo XIX a. auginami ir tiriami persikai, iš pradžių pietiniuose rajonuose, o pastaraisiais metais daug pastangų dedama išvedinėjant šalčiams atsparias veisles, kurias būtų galima auginti ne juodžemyje. Šias veisles galima bandyti auginti ir mūsų šalyje. Iš jų paminėtinos Ukrainos mokslų akademijos botanikos sode bei sodininkystės institute išvestos veislės `Barchatnyj’ (iki 2 m aukščio krūmas stambiais, rausvai geltonais vaisiais), `Kijevskij rannij’ (iki 3 m aukščio, stambiais, šviesiai geltonais su rausvais dryžiais vaisiais, ištverianti iki -32 °C šalčius, auginama ir Lenkijoje), `Mir’ (iki 2,5 m aukščio ir iki 3 m pločio vainiku krūmas, vaisiai vidutinio dydžio, labai spalvingi: kreminės ir geltonos spalvos su intensyviu rausvu atspalviu), `Polesskij’ (iki 3 m aukščio krūmas, vainiko skersmuo siekia 4 m, vaisiai vidutinio dydžio, geltoni su blyškaus raudonumo juostomis).
Derėtų išbandyti ir Lenkijoje auginamas amerikiečių veisles `Mayflower’ (lenkai platina kaip `Kwiat Majowy’), `Reliance’, `Meredith’, `Redhaven’, kanadiečių `Royalvee’, `Velvet’ (`Veteran’).
Dauginimas ir auginimas. Dauginimas ir auginimas toks pat, kaip abrikosų. Persikus taip pat galima sėti sėklomis, netgi veislės išlaiko daug motininių augalų savybių. Pavyzdžiui, Ukrainoje toks dauginimo būdas taikomas norint užsodinti didesnius plotus. Skiriasi tik genėjimas. Persikus reikia genėti daugiausiai iš visų kaulavaisių. Pradedama genėti pirmaisiais
metais po sodinimo. Stiebas iš karto trumpinamas paliekant 30-40 cm. Vasarą atrenkami ir paliekami 3-4 geriausiai išsivystę, ne mažiau nei 10 cm vienas nuo kito esantys ūgliai, visi kiti trumpinami virš 2-3 lapo. Kitais metais, jei pavasarį ūgliai auga labai intensyviai, jie trumpinami iki 30-40 cm, taip skatinant vasarinių ūglių augimą.
Kasmet iš miegančių pumpurų išaugantys nereikalingi, persipinantys ir apšalę ūgliai šalinami,[the_ad id=”2059″] kiti trumpinami, kol suformuojamas 7-8 pagrindinių šakų vainikas su vaisinėmis šakelėmis. Vainikas baigiamas formuoti 4-5 auginimo metais. Vėliau kasmet šalinami nereikalingi vilkaūgliai, senos, persipinančios ir apšalusios šakos bei stiebai.
Lietuvoje pirmoji persikų šakų eilė paliekama labai žemai, kad žiemotų po sniegu. Tokios šakos mažai nukenčia nuo šalčių ir kasmet dera. Kas 3-4 metai vainikas atjauninamas, išgenint pasenusias, mažai derlingas šakas ir formuojant naujas (tam paliekami šakų stuobreliai su 2-3 pumpurais), nes augalo apatinė dalis linkusi „nuplikti”, o viršutinė — sutankėti.
Taikomoji reikšmė. Persiko vaisiuose yra 6-15 proc. cukraus, kurio didžiają dalį (5,5-11 proc.) sudaro sacharozė, 0,2-1 proc. rūgščių (obuolių ir citrinos), šiek tiek pektintį, karotino, vitaminų A, C ir B, dažančiųjų, rauginių medžiagų, eterinio aliejaus ir kalio junginių, kurie palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme Labai patraukli išorė, sultingas, burnoje tirpstantis vaisią minkštimas. Aromatinės savybės ir skonis nulėmė, kad persikas neturi sau lygių tarp kitų. Gaila, kad prinokę vaisiai minkštėja ir transportuoti nelabai tinka, o nuskinti nesubrendę praranda daug gerųjų savybių. Todėl ir stengiamasi šį augalą aklimatizuoti ir auginti vis šaltesnio klimato šalyse. Be abejo, patys naudingiausi švieži vaisiai, tačiau jie tinkami ir perdirbti. Iš vaisių verdami kompotai, uogienės, džemai, gaminamos cukatos, jie džiovinami. Persiko sėklose yra iki 57 proc. riebiojo nedžiūvančio aliejaus, kuris, kaip ir migdolų, naudojamas medicinoje.
Tvirta, rausvos spalvos lengvai poliruojama persiko mediena naudojama smulkiems stalių dirbiniams.
Paprastasis persikas
