Europoje pievagrybiai pradėti auginti maždaug prieš 300 metų pirmiausia Italijoje, o XVII a. pabaigoje Prancūzijoje jie pradėti auginti pusiau pramoniniu būdu. Dabar Prancūzijoje per metus jų užauginama daugiau kaip 30 000 tonų. Pievagrybiai paplitę ir kitose Europos šalyse, Amerikoje. Pastaruoju metu išgarsėjo pievagrybių auginimu Vengrija, Lenkija.
Pievagrybiai maistinėmis savybėmis bei skoniu beveik prilygsta geriausiems Lietuvoje augantiems grybams: baravykams, raudonviršiams. Vaisiakūnyje yra 6-16% sausųjų medžiagų, azotinės medžiagos sudaro 16-20%, iš jų 50-80% tenka baltymams. Baltymai pievagrybiuose yra pilnaverčiai, prilygsta gyvuliniams baltymams. Apie 65-88% grybuose esančio azoto pasisavina žmogaus organizmas. Grybų baltymuose nustatyta net 18-20% aminorūgščių, tarp jų 9 egzogeninės, būtinos žmogaus organizmui; jas žmogus pasisavina tik su maistu.
Riebalų pievagrybiuose yra daugiau negu jautienoje, o pagal angliavandenių sudėtį jie prilygsta kvietinei duonai. Energetinė grybų vertė tokia kaip vištų kiaušinių. Šviežiuose grybuose randama 90,8% vandens, 0,24% riebalų, 3,7% angliavandenių, vitaminų: C8,6, B, – 0,1; B, -0,44; B. – 0,05; nikotino rūgšties – 6,2; pantoteno rūgšties – 2,1; vitamino E-0,83 mg/100 g. Juose gausu mineralinių medžiagų: K-520 mg/100 g; Mg – 13,0; Fe – 1,0; P – 115 mg/100 g ir kt.
Pievagrybių yra daug rūšių ir formų. Lietuvoje siūloma auginti valgomąjį pievagrybị (Agaricus kampestris F,) ir dvisporį pievagrybị (Agaricus bisporus (Lge) Sing.).
Pievagrybiai, kaip ir kiti grybai, dauginasi vegetatyviniu ir lytiniu būdu, t. y. sporomis. Pastarosios susidaro kepuraitės apačioje ant tam tikrų ląstelių, vadinamųjų bazidžių, kurios išsidėsčiusios abiejose lakštelių pusėse. Kol subręsta sporos, lakšteliai pridengti balta plėvele (kepuraitės apačioje) ir apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų. Sporoms subrendus, plėvelė atitrūksta nuo kepuraitės kraštelio ir lieka prisitvirtinusi prie koto (20.8 pav.). Tada sporos išbyra ir, patekusios į tinkamą terpę, sudygsta. Dygstančios sporos išleidžia hifus, kurie terpėje sudaro grybieną (micelį). Hifai labai tankiai įsipina į terpę. Pasodinus gabalėlį grybienos į tinkamą terpę, išauga susidedantis iš kotelio ir kepurėlės vaisiakūnis, kurį vadiname grybu. Šitaip pievagrybiai dauginasi vegetatyviniu būdu. Vegetatyvinė grybiena auginama specialiose laboratorijose.
Pagrindinės sąlygos pievagrybiams vystytis yra tinkama terpė, reikiama temperatūra, drėgmė ir grynas oras.
Pievagrybinis heterotrofinis organizmas: saprofitas, minta gatavomis organinėmis medžiagomis. Geriausias pievagrybių maitinimo šaltinis – pusiau suiręs šiaudingas arklių mėšlas, taip pat kitos augalinės kilmės medžiagos.
Pievagrybiams būtina palaikyti atitinkamą substrato ir užpilamos žemės reakciją (pH). Grybiena išskiria vandenilio jonus, rūgštinančius substratą ir užpilamąją žemę, todėl pastaruosiuose turi būti pakankamai kalcio. Sodinant grybieną, substrato pH turi būti 7,3-7,5, užpilamosios žemės – 7-7,5. Kiekvienoje augimo fazėje reikia palaikyti atitinkamą substrato ir patalpos temperatūrą. Pasodinus grybieną, 2-3 savaites temperatūra patalpoje ir substrate laikoma 20-25°C, derėjimo metu – 16-18°C substrate ir 15-17°C patalpose.
Grybienos vystymosi fazėje patalpoje turi būti didelė CO2, koncentracija – 2,0-2,5%, derėjimo metu – ne didesnė kaip 0,1-0,3%. Todėl patalpą reikia gerai vėdinti. Aukštoje temperatūroje ir nepakankamai vėdinant, grybai užauga ilgais kotais, todėl esti menkaverčiai.
Nustatyta, kad grybienos vystymosi ir pievagrybių augimo metu substratas turi būti 65-70% drėgnumo, santykinis oro drėgnumas grybienos vystymosi fazėje 93-98%, derėjimo metu – mažesnis kaip 85%. Jei drėgmės per daug, pievagrybiai ima pūti. Kamerose būtinai įrengiama ištraukiamoji (recirkuliacinė) ventiliacija, oro drėkintuvai. Naudojamas šaltas arba karštas vanduo.
Pievagrybiai, kaip ir visi grybai, neturi chlorofilo, todėl jiems augti nereikia Šviesos, kartais ji net kenksminga (reikia vengti tiesioginių saulės spindulių). Patalpos apšviečiamos tam tikslui pritaikytomis dienos šviesos lempomis. * Pievagrybius galima auginti įvairiose patalpose: rūsiuose, sandėliuose, ištuštėjusiose fermose, šiltnamiuose po stelažais ir virš jų, daržinėse, akmens skaldyklose, šachtose, žeminėse ir kt. Galima auginti ir lauke, parinkus vietą pavėsyje šiaurinėje arba vakarinėje pastato pusėje, kur visada būna žemesnė temperatūra.
Patalpa, skirta pievagrybiams auginti, turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) joje reikia palaikyti 13-25°C oro temperatūrą; 2) ją gerai vėdinti; 3) santykinis oro drėgnumas turi būti ne mažesnis kaip 80-90%.
Pievagrybių auginimas. Šiuolaikinėse pramoninėse pievagrybinėse taikomos dvi auginimo sistemos: vienazonė ir daugiazonė.
Pagal vienazonę sistemą visas pievagrybių auginimo ciklas (pasterizacija, grybienos augimas ir derėjimas) vyksta vienoje patalpoje (kameroje), todėl ji turi būti gerai izoliuota ir atitinkamai įrengta. Seniausias pievagrybių auginimo būdas – 25-35 cm aukščio lysvėse, kurių forma ir ilgis priklauso nuo patalpos dydžio. Patalpoms racionaliau panaudoti pievagrybiai auginami konteineriuose, stelažuose, dėžėse, polietileniniuose maišuose.
Pagal daugiazonę sistemą pievagrybiai auginami keliose specialiose patalpose, kur palaikomos reikiamos sąlygos atitinkamose pievagrybių vystymosi fazėse. (Turėtų būti pasterizacijos kamera, dvi grybienos auginimo ir aštuonios derėjimo patalpos). Pievagrybiai, auginami konteineriuose, dėžėse ar polietileno maišuose, pervežami iš vienos kameros į kitą. Dauguma darbų atliekama rankomis, todėl reikia daug darbo jėgos.
Substratas. Geriausias substratas yra pagamintas iš šviežio šiaudingo arklių mėšlo. Tam tikslui geriausia tinka kvietiniai, sausi, sveiki, nepažeisti ligų ir kenkėjų šiaudai. Kombainais nuėmus javus, negalima šiaudų ilgai laikyti lauke, todėl sukraunami į pašiūres.
Mėšlas naudojamas tik šviežias (8-10 dienų senumo), nesusigulėjęs, turi jaustis amoniako kvapas. Negalima naudoti seno, pajuodusio mėšlo (tinkamas tas, kurio spalva nuo geltonos iki šviesiai rudos spalvos). Jame negali būti stiklo, vielos, skudurų ir kitokių šiukšlių. 1 m2 mėšlo turi sverti 180-200 kg. Sunkus mėšlas (400-500 kg) tinka tada, kai primaišoma šiaudų ar šiaudingo mėšlo. Jo sudėtis labai priklauso nuo pašaro ir šėrimo raciono. Geriausias būna, kai arkliai šeriami šienu ar avižomis. Negalima jų šerti melasa, džiovintomis išspaudomis, silosu.
Pagrindinių elementų sudėtis mėšle dažnai svyruoja (sausojoje medžiagoje): azoto – 0,32-0,84, fosforo – 0,18-0,68, kalio – 0,23-0,80%. Trūkstant mėšle pagrindinių elementų, pridedama paukščių mėšlo (50-100 kg/t arklių mėšlo), karbamido (2-3 kg/t), amonio sulfato (6-8 kg/t). Karbamidą vertėtų naudoti sumaišytą su gipsu, o amonio sulfatą – su kreida. Kai yra azotinių priedų, šiaudai greičiau suminkštėja, geriau sugeria vandenį. (Šarminėje aplinkoje greičiau tirpsta šiaudų vaškinis sluoksnis). Visi azoto turintys priedai įterpiami formuojant pirmąją komposto krūvą (prizmę). Mineralinį azotą reikėtų įterpti drėkinant mėšlą.
Pievagrybiams reikia daug kalcio (oksalo rūgščiai neutralizuoti). Dėl to dedama gipso ar kreidos. Gipso paprastai imama 5% sausosios masės (1 t 50% drėgmės mėšlo sausa masė – 500 kg) – 25 kg, kreidos – vidutiniškai 20-35 kg.
Rekomenduotina šitokia substrato receptūra:
1) danų – 1t arklių mėšlo, 15 kg medvilnės miltų, 11 kg amonio sulfato ir 33 kg kreidos. Substratas fermentuojasi 12-14 dienų;
2) olandų – 1 t arklių mėšlo, 2 kg karbamido, 100 g vištų mėšlo ir 25 kg gipso. Substratas fermentuojasi 9-11 dienų.
Substratas ruošiamas siekiant suskaidyti organines ir neorganines medžiagas ir paversti jas lengvai prieinamomis pievagrybiams. Procesas vyksta 2 fazėmis: fermentacijos ir pasterizacijos. Fermentuojama fermentacinėje daržinėje. Arklių mėšlas sudedamas ant betoninių grindų į stačiakampes prizmes (krūvas) ir sulaistomas vandeniu iki 72-75% drėgnumo (taip, kad vandens būtų šiaudo viduje). Visos sudedamosios dalys turi būti atidžiai išmaišytos.
Ruošiant substratą lauke (20.8 lentelė), komposto prizmė (krūva) pridengiama nuo lietaus, sniego, skersvėjo, džiovinančio vėjo bei šalčio: iš polietileninės plėvelės padaroma sandari, vėdinama patalpa. Substrato negalima tiesiai pridengti plėvele, nebent šiaudais, kurie sugeria išsiskiriančius garus, dujas.
Pirmoji fermentacinė krūva sukraunama per 1-3 dienas nuo mėšlo atvežimo. Sausas mėšlas ir šiaudai gerai sudrėkinami laistant vandeniu pro sietelį iš vandentiekio. Vandens liejama tiek, kad tik nedidelis jo kiekis prasisunktų ant grindų prie krūvos. Kadangi mėšlo kiekis gamintojui žinomas, todėl aišku, kiek reikia supilti vandens. Didelėse kompostinėse į drėkinimo vandenį dedama 23 kg/t karbamido.
Gerai sudrėkintas mėšlas ir šiaudai kraunami į1,5-1,8 m aukščio ir pločio, ne mažiau kaip 2 m ilgio stačiakampes prizmes.
Mėšlas kraunamas laisvai. Dedami numatyti priedai. Jeigu naudojamas vištų mėšlas, kruopščiai jis sumaišomas su arklių mėšlu. Sausos substrato vietos sulaistomos vandeniu. Į komposto prizmę sudedami termometrai. Po 24-48 h substrato temperatūra pakyla iki 65-75°C. Tai rodo, kad fermentavimosi sąlygos tinkamos. Substratas rūpestingai perkratomas šakėmis ir sumaišomas, atsargiai palaistomos sausos vietos. Po pirmojo perkratymo substrato temperatūra 30 cm krūvos gylyje turi būti 55-70°C. Praėjus 3-5 dienoms po pirmojo perkratymo (temperatūra prizmėje nukrinta), perkratoma antrą kartą. Perkratant žiūrima, kad tos dalys, kurios buvo paviršiuje, patektų į vidų, ir atvirkščiai. Kartais mėšlas esti per sausas ir blogai kaista; tada naudinga jį sulaistyti vandeniu. Taip pat rūpestingai sumaišomi visi komponentai (gipsas, karbamidas ar amonio sulfatas). Po 3-4 dienų perkratoma komposto prizmė trečią kartą, o praėjus 2-3 dienoms, – ketvirtą kartą. Kartu koreguojamas drėgnumas. Jei, suspaudus substratą, tarp pirštų pasirodys didelis skysčio lašas, – drėgnumas geras (72-73%), jei nuteka srovelė, – mėšlas per drėgnas. Praėjus 2-3 dienoms, substratas kraunamas į dėžes, stelažus ar lysves ir pasterizuojamas.
Paruoštas substratas yra tamsiai rudos spalvos, sukant arba traukiant lengvai trūkinėja, purus, birus, suspaudus tepa delną, jaučiamas amoniako kvapas, pH – 8,0-8,2, azoto kiekis 1,6-1,8%, fosforo – 0,7-1,0, kalio – 1,2-1,5, kalcio – 2,5-3,0, amoniako (NH – 0,35-0,40% (sausojoje medžiagoje).
Substrato pasterizacija – tai fermentacijos tęsinys, vykstantis kontroliuojamomis sąlygomis (patalpose ant stelažų ar dėžėse). Substrato temperatūra 512 dienų laikoma 60-48°C. Pasterizacijos tikslas – sunaikinti kenksmingus pievagrybių organizmus ir pagerinti jo kokybę.
Pasterizacijos pradžioje, kai substrato temperatūra, pakilusi iki 56-57°C, ji tokia palaikoma 5-6 valandas. Paskui po truputį keliama iki 58-60°C ir išlaikoma 12-18 valandų. Tokioje temperatūroje sparčiau išsiskiria amoniakas ir nustoja augti pelėsis (Chaetomium olivaceum). Substratas bręsta nuo 56-55 iki 50-48°C temperatūroje, esant pakankamam deguonies kiekiui. Paskui substrato temperatūra mažinama (1-2°C per parą); po 7-8 parų ji turi būti 27-28°C. Pasterizacijos pabaigoje būtina patikrinti, ar lysvės viduje nėra likusio amoniako. Jeigu pH aukštesnė nei 7,5 ir jaučiamas amoniako kvapas, substrato temperatūra pakeliama iki 50°C. Tik įsitikinus, kad amoniako nėra, galima pradėti substratą vėsinti. Sumažinus temperatūrą iki 25°C, sodinama grybiena.
Pasterizuotas substratas yra purus, tamsiai rudos ar juodos spalvos, traukiant arba sukant šiaudai trupa, netepa delno, kvepia šviežia rugine duona, neatsiduoda amoniaku, drėgnumas 66-68% (suspaudus delne, vandens lašų nematyti), pH – 7,0-7,5, azoto kiekis 2,2-2,5%, fosforo – 0,7-1,0, kalio 1,2-1,5, kalcio 2,5-3,0, amoniako (NH) – mažiau nei 0,1% (sausojoje medžiagoje). Substrate nėra gyvų nematodų.
Grybienos sodinimas. Steriliomis sąlygomis iš pievagrybių sporų auginama motininė grybiena. Įskiepijus ją į specialiai paruoštus kviečių, rugių grūdus ir arklių mėšlą, po 2-3 savaičių (grybienai apaugus) gaunama prekinė grybiena. Laikoma ji šaldytuve 4°C temperatūroje polietileniniuose maišeliuose ar stiklainiuose po 0,5 kg, grūdinė – 3 savaites, mėšlo (kompostinė) – 3 mėnesius. Prieš sodinimą grybiena, laikyta šaldytuve, parą laikoma kambaryje arba toje patalpoje, kurioje bus auginami pievagrybiai.
Tradicinis sodinimo būdas – tai kaštono dydžio grybienos gabaliukų išdėliojimas 2-3 cm gylyje kas 20-25 cm ant paruošto ir išlyginto substrato. Šiuo būdu galima greitai užsodinti lysvę, bet neefektyviai panaudojamas substrato plotas.
Grybieną galima sodinti šachmatiškai kas 15-20 cm į 3-5 cm gylio duobutes, pakėlus viršutinį substrato sluoksnį. Po to stipriai prispaudžiama ir 1/5 sėjai skirtos grybienos paskleidžiama substrato paviršiuje, kad neplistų pelėsis. Pastaruoju metu, naudojant grūdinę grybieną, geriausi rezultatai gaunami maišant ją su substratu. 90% grybienos sumaišoma su substratu (per visą lysvės sluoksnį), o 10% jos išbarstoma ant išlyginto ir suslėgto lysvės paviršiaus. Prieš maišant paviršių reikia sudrėkinti (jei apdžiūvęs). Rekomenduotina sėti grūdinės grybienos 500 gįl m’ arba į 100-200 kg substrato (kai lysvės storis 1820 cm).
Išmaišius grybieną (rankomis ar mašina), substratą reikia išlyginti ir suslėgti. Suslėgimo laipsnis priklauso nuo substrato struktūros bei drėgmės. Suslėgtas paviršius turi būti lygus. Lysvės paviršius uždengiamas orui laidžiu, drėgmę sugeriančiu (laikraštiniu) popieriumi. Popierius visą laiką turi būti drėgnas. Laistoma laistytuvu pro smulkų sietelį.
Grybienai augant, optimali substrato temperatūra turi būti 26-27°C, santykinis drėgnumas kamerose – 85-95%. Patalpos temperatūra gali būti 2-3°C žemesnė. Pakilus substrato temperatūrai iki 30-31°C, grybiena nebeauga. Kamera turi būti kuo mažiau vėdinama, nes pirmoje grybienos vystymosi fazėje reikalinga didelė CO, koncentracija (0,25-0,5%). Praėjus savaitei nuo sodinimo, grybiena prasiskverbia iki 5-7 cm gylio. Ji auga 7-14 dienų.
Substrato užpylimas žemėmis. Praėjus 2-3 savaitėms nuo pasodinimo, grybiena jau būna prasiskverbusi iki 7-10 cm gylio. Tada substratą reikia užpilti žemėmis, nuėmus popierių. Danga saugo substratą nuo perdžiūvimo, ji turi būti 70-75% drėgnumo. – Substratui uždengti tinka durpės. Anksčiau naudota mineralinė žemė dabar nenaudojama. Pradėjus substratą dengti aukštapelkių durpėmis, išvengiama labai grėsmingų ligų – baltojo ir sausojo puvinio. Dažniausia durpėse nėra nematodų.
Optimali dengiamojo sluoksnio pH -7,0-7,5, todėl durpių rūgštingumą reikia sumažinti. Imama 9 dalys durpių ir viena dalis kreidos. Vietoj kreidos gali
ma dėti kalkių arba klintmilčių. Viskas gerai sumaišoma ir gerai sudrėkinama. jei aukštapelkių durpėse nebuvo nematodų, nebūtina termiškai dezinfekuoti. Termine dezinfekcija atliekama vandens garais 3 h 75°C temperatūroje dėžėse, sukrautose į specialias patalpas.
Dengiamoji žemė paskleidžiama ant substrato vienodu 3-4 cm sluoksniu. Geriau jos nesuspausti.
Priežiūra. Įvairūs priežiūros darbai atliekami atsižvelgiant į grybų vystymą
Pievagrybių vystymosi periodas skirstomas į tris fazes:
1) vegetatyvinio augimo fazė – nuo sporų sudygimo iki grybienos išaugimo (baigiasi substrato užpylimu žeme);
2) fazė nuo vegetatyvinio augimo iki vaisiakūnio subrendimo (nuo substrato užpylimo žeme iki pirmo derliaus rinkimo);
3) derėjimo fazė. Pagrindinės priežiūros darbas – temperatūros ir drėgmės reguliavimas.
Užpylus dengiamuoju žemės sluoksniu, oro temperatūra laikoma 22-25°C (substrato 2-3°C žemesnė).
Svarbu stebėti, kad neperdžiūtų žemė, kurioje auga grybai. Užpilta dengiamoji žemė laistoma šiltu vandeniu pro smulkų sietelį pirmą dieną – 2 1/mo, antrą dieną – 2 1/m?, trečią dieną – 3 l/m2. Vėliau laistoma atsižvelgiant į žemės drėgnumą (suspaudus žemės gumulėlį, vanduo neturi lašėti). Apytiksliai per savaitę 1 m2 tenka 12-14 l vandens. Praėjus savaitei nuo žemių užpylimo, gerai išsivysčius vegetatyvinei grybienai, žemių sluoksnis supurenamas specialiu grėbliuku (“šukomis”) ir palaistomas 0,5 l/m2, kad nesusidarytų pluta. Po to iki derėjimo nelaistoma. Jokiu būdu negalima laistyti formuojantis vaisiakūnių užuomazgoms. Laistomos tik grindys. Drėgmė kamerose palaikoma 90-95%. Trečią dieną po dirvos purenimo oro temperatūra kameroje sumažinama iki 16-18°C.
Praėjus 12-14 dienų nuo dengiamosios žemės užpylimo, pasirodo pirmieji pievagrybiai. Jie auga 2-4 mėnesius. Per visą derėjimo periodą būna 3-5 ryškesnės augimo bangos.
Pirmąją savaitę pievagrybiai auga lizdais arba grupelėmis, vėliau jie pasiskirsto tolygiai visame paviršiuje. Didžiausias derlius būna pirmąsias 3-4 savaites: tada surenkama apie 70% derliaus.
Laistoma pasirodžius pirmajai bangai, kai vaisiakūniai būna žirnio dydžio. Sietelis pievagrybiams laistyti yra su 0,3-0,5 mm skylutėmis. Laistyti reikia iš 20-25 cm aukščio. Stipri vandens srovė pažeidžia vaisiakūnio kepurėles (atsiranda dėmių). Vėliau laistoma surinkus grybus. Laistant prieš derliaus nuėmimą, pablogėja pievagrybių kokybė. 1 kg pievagrybių užauginti reikia 11.
Derėjimo metu reikia patalpą gerai vėdinti, nes padidėja CO2, koncentracija. Ji neturi būti didesnė kaip 0,05-0,3%. Todėl reguliuojamas tiekiamojo ir ištraukiamojo ventiliatoriaus varomo oro kiekis ir greitis. Tačiau reikia neužmiršti, kad pievagrybiams pavojingi skersvėjai.
Tinkamiausia patalpos temperatūra derėjimo metu – 15-16°C, substrato temperatūra – 16-18°C. Aukštesnėje temperatūroje sparčiau plinta ligos bei kenkėjai. Santykinis oro drėgnumas kamerose turi būti 80-85%.
Grybai renkami, kai kepurėlės skersmuo 3-5 cm ir lakšteliai aptraukti plėvele. Pievagrybių pjauti peiliu negalima. Dviem pirštais imama už kepurėlės ir lengvai išsukama iš grybienos. Renkama labai atsargiai, neišraunant grybienos ir nepažeidžiant greta augančių jaunų grybų. Vietas, iš kur buvo nurinkti grybai, patartina pabarstyti žeme. Vidutiniškai iš 1 m’ gaunama 4-10 kg grybų. Šviežius pievagrybius galima laikyti ne ilgiau kaip 3-4 paras 2-5°C temperatūroje šaldytuve. Ilgiau laikant, jie praranda ne tik išvaizdą, bet ir skonį.
